Š. m. sausio 1-ąją prasidėjo Europos Sąjungos Septintoji bendroji mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstracinės veiklos programa (toliau – 7 BP), kuri tęsis septynerius metus. Lietuvoje 7 BP atidarymo konferencija surengta vasario 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų didžiojoje salėje. Renginio organizatoriai – Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūra ir LR Švietimo ir mokslo ministerija. Renginio globėjas – LR Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas.Konferenciją atidarė Europos Komisijos mokslo ir mokslinių tyrimų komisaras Janezas Potočnikas, pranešimus skaitė Europos Komisijos mokslinių tyrimų direktorato atstovė.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas, šio Universiteto ligoninės Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro direktorius, Lietuvos žmogaus genetikos draugijos pirmininkas prof. habil. dr. Vaidutis Kučinskas bendrauja su Mokslo Lietuva.

Kovo 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose vyko iškilmingas posėdis, skirtas 2006 m. Lietuvos mokslo premijų laureatams apdovanoti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1993 m. tai vyko keturioliktą kartą. Naujoji Lietuvos mokslo premijų komisija (iki 2006 m. – komitetas) savo veiklą pradėjo labai principingai ir griežtai: iš 16 galimų premijų skyrė tik 13, nors buvo pristatyti net 37 darbai.

Jei institutas atlieka tik universiteto funkcijas – vykdo savo tematikos aukšto lygio fundamentinius mokslinius tyrimus ir rengia specialistus, tai ar nebūtų logiška labiau sutelkti turimas galimybes šalies mastu. Ar racionalu išlaikyti mažą „universitetą“, kai jo potencialas galėtų prisidėti prie universiteto, su kuriuo institutas turi teisę rengti mokslo daktarus, mokslinio potencialo sustiprinimo? Be to, sutelktas potencialas leidžia spręsti sudėtingesnius uždavinius, aktyviau dalyvauti tarptautinėse mokslo programose, kartu sudaro galimybę didinti universiteto konkurencingumą tarptautiniu mastu. Tai ypač svarbu, nes vis daugiau gabiausių abiturientų išvyksta studijuoti svetur, o Lietuvos universitetai niekaip negali patekti bent jau į 500 geriausių pasaulio universitetų sąrašą.

Iškilmingame Senato posėdyje, vykusiame š. m. vasario 15 d., inauguruoti du nauji Šiaulių universiteto garbės daktarai: Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Bronislovas Bitinas, habilituotas socialinių mokslų (edukologijos) daktaras ir Vilniaus universiteto profesorius Antanas Laurinčikas, habilituotas fizinių mokslų (matematikos) daktaras.

Noriu pateikti kelis siūlymus. Nors mokslo finansavimui keliame daug pretenzijų, vargu ar nerastume lėšų (juk yra ir nemažai įvairių mobilumo grantų) kiekvienam besirengiančiajam ginti daktaro disertaciją vykti į tarptautinę konferenciją, organizuojamą tarptautinės mokslo organizacijos, ir joje pristatyti savo mokslinį pranešimą. Kiekvienas, siekiantis antrojo mokslinio laipsnio ar profesoriaus vardo, privalėtų vykti į tarptautinį pripažinimą turintį savo mokslo šakos centrą. Ten seminare turėtų skaityti pranešimą bei gauti jo įvertinimą (tokio pranešimo nereikėtų, jei mokslininkas skaitytų plenarinį ar kviestinį pranešimą tarptautinėje konferencijoje, kurią rengia tarptautinė mokslo organizacija).

Ši diskusija, Mokslo Lietuvos redakcijoje surengta Vasario 16-osios išvakarėse, skirta Vilnijos reikalams, šio regiono integracijai į bendrą valstybės kūną, vadinasi, valstybingumo stiprinimo ir pilietinės visuomenės ugdymo problematikai. Diskusijoje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, labdaringo Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis, Vilnijos draugijos pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas, Lietuvių švietimo draugijos Rytas steigėjas ir pirmininkas Algimantas Masaitis, ūkininkas, kolekcininkas, kraštotyrininkas, bibliofilas, giminės tyrinėtojas iš Alytaus rajono Gintautas Šapoka ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys lituanistas prof. Zigmas Zinkevičius. Visi diskusijos dalyviai gaus galimybę pasisakyti, net jeigu ir ne iš karto. Jeigu ne šiame, tai kitame laikraščio numeryje su jų mintimis skaitytojus supažindinsime.

Į Lietuvą sugrįžo dailininko Petro Kalpoko (1880–1945) drobė Signatarai, daugiau kaip 20 metų puošusi Lietuvos ambasados rūmus Vašingtone. Sausio mėn. Lietuvos nacionalinio muziejaus prašymu Lietuvos užsienio reikalų ministerija P. Kalpoko paveikslą Signatarai perdavė muziejui ir nuo šiol jis eksponuojamas Lietuvos nepriklausomybės signatarų namuose (Pilies g. 26). Vasario 12 d. Vilniuje, Signatarų namuose vyko paveikslo sutiktuvės ir spaudos konferencija žurnalistams.

Klaipėdos lietuvininkų susiskaidymas ir didelės jų dalies pabrėžtinas atsiribojimas nuo lietuvių buvo labai paranki aplinkybė Klaipėdos krašto vokietininkams. Antra nepaprastai juos skatinanti ir drąsinanti aplinkybė buvo visapusiška ir veiksminga Vokietijos parama. Tiesa, Vokietijos vyriausybė Lietuvos atžvilgiu kurį laiką dėjosi geranoriška ir net palanki. Be jos neoficialaus pritarimo vargu ar Lietuva būtų rizikavusi organizuoti 1923 m. sausio akciją. Korektiškos buvo 1925 m. vasario 10 d. ir 1928 m. sausio 29 d. pasirašytos abiejų valstybių sutartys.

Minint dr. Algimanto Morkūno (gimė 1927 m. kovo 1 d. Želvoje, Ukmergės raj.; mirė 1983 m. balandžio 19 d. Kaune), buvusio Kauno botanikos sodo direktoriaus, plačios erudicijos farmacijos, biochemijos ir augalų fiziologijos mokslininko 80-ąjį gimtadienį, kurio jam neteko sulaukti, norime pasigėrėti jo 56 metų nueito kelio atkarpa.