Birželio 2 dieną Lenkų kultūros namuose Vilniuje buvo atidaryta paroda „Tiesa ir atminimas – Katynės tragedija“. Vilniečiai ją galės lankyti visą mėnesį. Parodą sudaro 3 dalys, kuriose apžvelgiama Lenkijos istorija nuo nepriklausomybės atgavimo, žlugus Rusijos imperijai, iki 1939 08 23 pasirašyto Ribentropo–Molotovo pakto. Stenduose eksponuojamos ir nuotraukos, kurios iliustruoja NKVD nusikaltimus prieš Lenkijos kariškius.

 Iš Prahos per pačius karščius mus pasiekė skaudi žinia, kad po ilgos ir sunkios ligos šį pasaulį ankstų birželio šeštosios rytmetį paliko iškiliausia lietuvių literatūros vertėja į čekų kalbą, mūsų šalies istorijos, kultūros, literatūros propaguotoja Čekijos Respublikoje (ilgą laiką, iki 1993 m, Čekoslovakijoje), Lietuvos mylėtoja, visų ją pažinojusių Bičiulė Mgr. Alena Vlčková. Elenutė, kaip ne vienas ją švelniai vadino… 1996 m. liepos 2 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku ji buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (Riterio Kryžiumi).

2011 m. gegužės 18 d. sukanka 10 metų, kai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) Kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybe.

Skaitau antrą pataisytą knygos „Dramatiškos biografijos“ leidimą (leidykla „Mintis“, 2007). Autorius – Rokas Subačius, kurio pavardės nėra nei jokiame informaciniame žinyne, nei enciklopedijoje. Tai knyga, leidžianti autoriui savo subjektyvias mintis pateikti kaip neginčijamus faktus. Užkliuvo skyrius pavadinimu „Juozas Ambrazevičius-Brazaitis Laikinosios vyriausybės laikinasis vadovas“ (99–113 p.).

Gegužės 12-ąją Vilniuje, Žvėryne atidengtas paminklas žymiam poetui simbolistui, rusų poezijos sidabrinio amžiaus vienam iš žymiausių atstovų, Lietuvos ir lietuvių bičiuliui Konstantinui Balmontui (1867–1942). Vieta paminklui parinkta kaip reta vykusi – jaukios Latvių gatvės skverelis, kur čiulba paukščiai ir pakanka natūralios žalumos. Poetui, kuris taip nemėgo didelių miestų ir minios triukšmo, toks sąlytis su gamta turėtų patikti. Paklausti jo paties negalėsime, bet laimei poeto eilėraščiai mums atsako į daugybę klausimų, o kartais pasako ir gerokai daugiau negu įstengiame įdėti į klausimą.

Gegužės 5–6 d. Vilniaus universitete vyko žymaus Lietuvos gamtininko, botaniko profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo (1761–1847) gimimo 250-osioms metinėms skirta tarptautinė konferencija „Gamtos mokslai XIX a. pradžioje, jų raida ir sąsajos su šiandiena“. Dalyvavo pranešėjai iš Lenkijos, Švedijos, Austrijos, suprantama, ir Lietuvos. Neatvykus Baltarusijos mokslininkams, konferencijos programa buvo sutrumpinta, antrą dieną pasitenkinta tik ekskursija po Vilniaus senamiestį ir Sereikiškių parką. Taip pat aplankytos Vilniaus Bernardinų kapinės, kur palaidoti profesoriai S. B. Jundzilas ir Juozapas Jundzilas (1794–1877).

Kokia bebūtų šventė ir nesvarbu, kur ji vyktų, jei per tris dienas neužsimiršta, kad ten buvai, vadinasi – tai didelė šventė, nes jau užsiliko širdyje. Tada ranka pati susiranda popieriaus, jungia kompiuterį. Liejasi žodžiai, atsiranda noras išgyventomis šviesiausiomis akimirkomis pasidalinti su daugybe žmonių.

Vienas iš didžiausių 1992 m. Anykščiuose įkurtos Pasaulio anykštėnų bendrijos (PAB) struktūrinių padalinių yra Vilniaus anykštėnų sambūris (VAS, pirm. Rita Virbalienė). Sostinėje jis veikia nuo 1996 m. ir jungia daugiau nei šimtą įvairaus amžiaus ir profesijos narių, tarp kurių yra nemažai respublikoje žinomų mokslininkų. Į VAS sudėtį taip pat įeina ir jos veikloje dalyvauja čia esančios kraštiečių bendruomenės, įkurtos Anykščių rajono seniūnijų teritoriniu pagrindu. Tai – Vilniaus debeikiečių, kavarskiečių, troškūniečių klubai ar sambūriai, Svėdasiškių draugija „Alaušas“ ir kiti iš minėto rajono atskirų seniūnijų kilusių anykštėnų dariniai.

Lietuvoje galiojančių Jūros teisės aktų esminiai reikalavimai nesuderinti su Aplinkos apsaugos bei Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymais. Priešingai nei Aplinkos apsaugos bei Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymuose, LR jūros teisės sistemoje, pirmiausia LR Jūros aplinkos apsaugos įstatyme, sąvoka „jūros aplinka“ apibrėžiama tik išimtinai gamtinė aplinka, ignoruojant joje esančias antropogenines sistemas ar jų komponentus bei elementus, t. y. ignoruojamas visas jūrinis kultūros paveldas ir net dideli teritoriniai-erdviniai jo dariniai, istoriškai susiformavę vertingi ar net kultūriniais simboliais tapę jūriniai kultūriniai kraštovaizdžiai, vertingi istoriniai uostamiesčiai, uostai, nuskendę senoviniai laivai ir kt. Laikantis tokio apibrėžimo ir jo logikos, nesudėtinga nustatyti, kad jūra plaukiantis tradicinis burlaivis arba nugrimzdęs istorinis uostas, mus pasiekę senovinių uostų akvatorijos su įranga jau nėra jos aplinkos elementai ar dalys ir apskritai nėra jūros aplinkoje