Europos Sąjunga, Asmenybės, Atmintis, Mokslo reforma, Mokslo institucijose, Renginiai, Diskusijos, Paveldas, Pripažinimas, Sukaktys, Mokslo istorija, Problema, Mokslo takais, Menai, Mūsų kaimynai

Man šis laikraštis yra vienas mieliausių, teikiantis žinių, o jų ne tik aš, bet ir visa mūsų šeima labai pasiilgstame. Tai emocijos – turbūt ne vienas pasakytų. Tačiau jame randame ir labai daug informacijos, kuri reikalinga universiteto dėstytojui. Parodykite man alternatyvų laikraštį, kuriame taip atsispindėtų Lietuvos mokslo ir kultūros įvykiai, kuriame galima būtų užčiuopti intelektualiosios Lietuvos pulsą.

Lietuvos energetikos institutui - 50 metų. Jo istorija prasidėjo 1956 m. rugsėjo 5 d., kai Lietuvos mokslų akademijos Fizikos-technikos institutas buvo reorganizuotas į Fizikos ir matematikos, Statybos ir architektūros bei Energetikos ir elektrotechnikos institutus. Pastarasis 1967 m. pakeitė pavadinimą į Fizikinių-techninių energetikos problemų institutą, kuriame vyravo šiluminės fizikos ir hidrodinamikos mokslinių tyrimų darbai. 1992 m. institutas dar kartą pakeitė pavadinimą - į Lietuvos energetikos institutą. Dabar jame tęsiami fundamentiniai šiluminės fizikos, degimo procesų branduolinių reaktorių termohidraulikos, medžiagų mokslo, metrologijos, hidrologijos darbai, vis labiau plečiami vandenilio energetikos tyrimai, tačiau svarbiausi darbai skirti Lietuvos energetikos plėtojimui, tobulinimui, saugumo užtikrinimui ir patikimumo didinimui.

Lietuvos energetikos instituto direktorius prof. Eugenijus Ušpuras trumpame jubiliejiniame pranešime teigė, kad nuo 2002 m. institutas uždirba 60 proc. lėšų iš pramonės ir ūkio subjektų pagal tarptautines sutartis, jiems atlikdamas užsakomuosius tyrimus, o 40 proc. lėšų gauna kaip valstybės subsidiją moksliniams tyrimams atlikti. Taigi institutas gyvena ne vien iš Ignalinos AE užsakymų, kaip kartais manoma, nes iš kitų šalies įmonių lėšų gauna daugiau, negu iš AE. Tarp užsakovų yra Achema, Mažeikių nafta ir kitos įmonės.

Žurnalo Electrochimica Acta numeris skirtas Teodoro Grothuso elektrochemijos konferencijai Vilniuje.

Spalio mėn. pasirodė žurnalo Electrochimica Acta specialusis numeris, skirtas tarptautinei Teodoro Grothuso (Theodor Grotthuss) elektrochemijos konferencijai, vykusiai Vilniuje 2005 m. birželio 5–8 dienomis. Electrochimica Acta leidžia Tarptautinė elektrochemikų draugija (The International Society of Electrochemistry, ISE). Šis žurnalas pagrįstai laikomas vienu labiausiai prestižinių elektrochemijos mokslo leidinių pasaulyje. Specialųjį numerį buvo patikėta redaguoti šių eilučių autoriui, redaktoriaus padėjėjos darbą nepriekaištingai atliko Chemijos instituto mokslo darbuotoja dr. Jurga Juodkazytė.

Paryžiuje leidžiamame Oskaro Milašiaus bičiulių draugijos metraščio Cahiers de l’Association les Amis de Milosz šių metų numeryje (45) publikuojamas unikalus dokumentas. Tai – lietuvių kilmės prancūzų poeto ir prieškario lietuvių diplomato, Lietuvos atstovo Prancūzijoje Oskaro Milašiaus plunksnos paliestas modernaus kompozitoriaus ir abiejose Atlanto pusėse garsaus pianisto Vytauto Bacevičiaus (1905–1970 m.) operos Vaidilutė libretas. Jo pirmame puslapyje raudonu pieštuku įrašyta: Oscar W. de L. Milosz, o kiti puslapiai įstrižos rašto grafikos padalyti į charakteringus trikampius.

1930 m. V. Bacevičius parašė operą Vaidilutė ir svajojo išvysti ją pastatytą Paryžiaus operos scenoje. Libretą, atsisakius Vincui Mykolaičiui-Putinui, misterijos Nuvainikuota vaidilutė autoriui, parašė pats V. Bacevičius. Operos veiksmas vyksta senovės Lietuvoje, paskui „kinematografiškai“ persikelia į tuometinę Lenkiją, prie streiko apimto fabriko vartų, ir grįžta vėl į mitinius laikus.

Gediminas DAVULIS, Mykolo Romerio universiteto profesorius

Galima pagrįstai teigti, kad Lietuvoje nuosekliai vyko mokslo ir studijų sistemos reforma, ir jau yra iš esmės sukurta gana šiuolaikiška mokslo laipsnių, pedagoginių vardų bei pareigybių sistema. Svarbiausi klausimai jau išspręsti: kiekvienai mokslo ir pedagoginei pareigybei suformuluoti aiškūs ir konkretūs minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai, kurių neįvykdžius negalima užimti atitinkamų pareigybių, nesvarbu, kokį mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą turėtum.

Iš kur toks neigimas?

Visi jaučiame nemaža kultūros spragų, nors mūsų muzikai, aktoriai, dailininkai yra pasiekę nemažų laimėjimų. Apie tai rašoma daugiausiai mažų tiražų plačiau sklindančiuose spaudos leidiniuose, keliais sakiniais.

Mokslo pasauliui skiriamas laikraštis Mokslo Lietuva, kurio darbuotojai ir rėmėjai ypač domisi mokslu ir visiems praneša apie mokslininkų darbus, jų istoriją, dabarties nagrinėjimus.

Gintaras Beresnevičius: į nebūtį nugrimzdusio pasaulio paieškose (2) Pradžia Nr. 19

Mokslinę konferenciją Pagonybės ir krikščionybės santykiai senojoje baltų kultūroje spalio 26–27 d. Kultūros, filosofijos ir meno institutas skyrė savo bendradarbio Gintaro Beresnevičiaus (1961 07 08–2006 08 06) atminimui.

Tęsiame pasakojimą apie Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio pirmąją kelionę į Lietuvą 1966 m. rugpjūtį. Venclovų namuose šiemet paminėtos poeto viešnagės keturiasdešimtosios ir dešimtosios poeto mirties metinės.

Reikia pasakyti, kad išskirtinių – ar save laikančių išskirtiniais – žmonių Josifas Brodskis nemėgo. Tai galima pastebėti ir iš jo susikirtimo su Natalija Trauberg. Iškalbingas kad ir toks faktas. Kai poetą tarsi baisų nusikaltėlį etapu siuntė į Archangelsko sritį prie speigračio į tremties vietą, traukinio vagone priešais jį sėdėjo senyvas valstietis, vežamas tuo pačiu etapu. Poetas savo patirtą įspūdį perteikė maždaug tokiais žodžiais: „Man pasidarė baisu. Aš suprantu, kas čia vyksta ir dėl ko aš čia atsidūriau, galiu bent vidujai pasipriešinti visam šiam absurdui. Bent šiek tiek čia dar esama mano valios, bet kodėl čia atsidūrė šis senas žmogus, kiti panašūs žmonės?“

Lvovo nacionaliniame Ivano Franko universitete ukrainiečių literatūros klasiko Ivano Franko 150-osioms gimimo metinėms paminėti skirto tarptautinio kongreso metu kalbiname universiteto prorektorių doc. Marianą Lozinskį, ant kurio pečių gulė nemenka kongreso organizacinių rūpesčių dalis.

---

Studijų metais ir po jų Ivanas Franko jau buvo svarbi literatūrinė figūra, ypač ukrainietiškoje Galicijos visuomenėje, pagarsėjo reikšmingais prozos, poezijos, dramos kūriniais ir literatūrologiniais darbais. Kaip aktyvus žurnalistas ir publicistas reiškėsi dar 1870–1880 m.: su M. Pavliku leido žurnalą Gromadskij drug (Громадский друг), almanachus Varpas (Дзвiн) ir Kūjis (Молот), su I. Belejumi leido žurnalą Pasaulis (Свiт, 1881–1882), taip pat jaunimo žurnalą Draugas (Drug, 1888). Bendradarbiavo ukrainiečių laikraštyje Darbas (Дiло, 1883–1886), žurnaluose Aušra (Зоря, 1883–1886) ir Tiesa (Правда, 1888), daugelyje pažangių lenkų ir austrų laikraščių bei žurnalų. Pasirašinėjo slapyvardžiais; jų suskaičiuojama apie šimtą.