Asmenybės

Bernardo gebėjimas būti dėmesingu ne tik literatūros klasikams, įžymybėms, bet ir paprastiems jų aplinkos žmonėms, daug ką pasako ir apie patį Bernardą. Štai Evės Simonaitytės sesers suolo draugė Marytė Klingerytė, gyvenusi Giruliuose. Ji ne tik pateko į Bernardo fotoobjektyvą, bet ir atsiskleidė kaip įdomi asmenybė, įliejusi naujos šviesos į literatūros klasikės portretą. Kaip rašytojos sesers suolo draugė lankydavosi ir pas Simonaitytę, labai daug Bernardui yra papasakojusi apie rašytojos jaunystę.

Vargu ar lengvai rasime santvarką, kuri labiau už sovietinę būtų manipuliavusi rašytojais ir apskritai kūrybine inteligentija. Kuo aukštesnį statusą to meto oficialiojoje kūrybinėje hierarchijoje pasiekdavo kūrėjas, tuo daugiau būdavo įsipareigojęs „tarybinei liaudžiai“. Liaudis dažnai reikalavo pasmerkti ne į bendrą dūdą pučiančius „pasternakus ir solženycinus“. Lietuvoje tam reikalui labiausiai tiko aukščiausiomis sąjunginėmis premijomis apdovanotieji, visuomenėje pagarbą užsitarnavę, skaitytojų mylimi liaudies rašytojai. Atėjus metui pasmerkti kokį kitamanį kiekvienas smerkėjas elgėsi skirtingai, priklausomai nuo įsitikinimų, gal ir sugebėjimo ar nesugebėjimo išsisukti iš keblokos padėties.

Prie M. Jankaus saugomo Aušros archyvo buvo prisisukęs ir Vincas Mickevičius-Kapsukas. XIX a. pabaigoje jis buvo apsigyvenęs tris ar keturis mėnesius Bitėnuose pas Jankų ir tvarkė tą archyvą. Betvarkydamas vertingiausius laiškus ir kai kuriuos kitus dokumentus sugebėjo iš archyvo paimti ir išsivežti. Dingo kaip į vandenį.

M. Jankus, jau kaip redaktorius leisdamas Aušrą, nemažai yra bendravęs su Jonu Šliūpu, daug jam padėjęs. Gal iš pastarojo buvo pasisėmęs ir laisvamanybės idėjų. Tik gal ne tokių, kokias kartais demonstruodavo Jankus savo idėjiniams oponentams. Didįjį penktadienį, kuris liuteronams yra didelė šventė, M. Jankus savo kieme Bitėnuose staiga apverčia metalinę statinę ir daužo po ranka pakliuvusiu gelžgaliu – suprask, dirba, nešvenčia Kristaus nukryžiavimo dienos ir kitiems tą prikišamai pabrėžia.

Profesoriaus Danieliaus Gužo ir Lietuvos akustikų sąjungos jubiliejai Vilniaus karininkų ramovėje buvo minimi tą pačią birželio 19-ąją, tiesa, sukaktys skirtingos: Akustikų sąjungai – 20 metų, o jos prezidentui D. Gužui – 80. Sveikintojai priminė Lietuvos akustikos mokslui ir platesnei visuomenei reikšmingus įvykius, kuriuose yra tekę dalyvauti jubiliatui. Prisimintas ir jo brolis rokiškėnas Vytautas Gužas (1920 01 02–1949 06 11) – vienas žymiausių Lietuvos partizanų, žuvęs kovoje už Tėvynės laisvę.

Pagerbdami buvusio rektoriaus prof. habil. dr. Juozo Vaitkevičiaus, kurį drąsiai galima vadinti mūsų šalies didaktikos klasiku, aštuoniasdešimtmetį Šiaulių universitetas išleido solidžios apimties (464 p.) monografiją Lietuvos pedagogika ir mokykla istorijos vingiuose. Čia sukaupti aštuoniasdešimt du reikšmingiausi profesoriaus moksliniai straipsniai aktualiais moksleivių, jaunimo mokymo, ugdymo klausimais.

Daug svarbiau tai, kad pareigos Bernardui netapo tik prievolė, kasdienio darbo rutina. Veikiau pašaukimu, gyvenimo būdu. Tikras spaudos profesionalas, darbštuolis, pirmenybę teikiantis ne lakiai vaizduotei ar vaizdingo žodžio magijai, bet faktui, tikrajam žinojimui. Pareigos – fotoreporteris, tačiau jo nuotraukose iš įvykių vietų užfiksuoti ne šiaip faktai, bet įprasmintas laikas, epocha, per šviesoraščio vaizdus perteikta istorija. Toli gražu ne apie kiekvieno šios srities profesionalo darbus būtų galima pasakyti tą patį. Kodėl pavyko Bernardui? Juk sukosi toje gyvenimo tikrovėje, kai vizija buvo svarbiau už tiesą, pagaliau juk ir pačios tiesos kriterijai buvo praradę aiškius kontūrus, o iš tribūnos ar oficialioje spaudoje išsakytas žodis labai mažai ką bendro turėjo su gyvenimo realybe.

Senovės Romoje titulas emeritus buvo taikomas kariams ir jūreiviams, kurie atlikę savo tarnybą grįžo iš kovos laukų bei žygių ir buvo pripažinti esą patyrę ir įgudę. Panašią prasmę emerito terminas ilgą laiką turėjo ir anglų kalboje – apibūdino nusipelniusius jūreivius. Tik 1823 m. Oksfordo žodyne pirmąkart paminėtas emerito profesoriaus terminas, kurį imta taikyti akademinės bendruomenės nariams, nusipelniusiems savo „kovos lauke“ – mokslinių tyrimų ir studijų srityse.

Iš Marijampolės persikelkime į Anykščių rajoną, Kunigiškių kaimą (Svėdasų seniūnija), kur gegužės 23-iąją vyko renginys Per senolių tradicijas atverkime dvasią ir širdį. Renginys vyko Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, kur buvo atidengta ir pašventinta atminimo lenta žymiems Kunigiškių pradžios mokyklos mokiniams ir mokytojams. Tarp jų kunigo rašytojo, publicisto ir visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933), prof. Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992), išeivijos rašytojos Alės Rūtos, Kunigiškiuose gimusio ir augusio dailininko Kajetono Sklėriaus (1876–1932) ir kitų įžymybių pavardės.

Pizos universiteto Italijoje profesorių Pietrą Umbertą Dinį (Pietro Umberto Dini) Vilniuje sutikti galima ne taip jau retai, todėl galėtume daryti logišką išvadą, kad mūsų sostinė nėra rami lituanistikos ir baltistikos užuovėja. Veikiau priešingai – pakankamai gyvybingos veiklos centras, nes važiuojama paprastai į tas vietas, kur esama tam tikro judėjimo. Birželio 23 d. Lietuvos mokslų akademijoje prof. P. U. Dinis buvo inauguruotas (o išrinktas – 2007 m.) šios Akademijos užsienio nariu, ta proga perskaitė turiningą inauguracinę paskaitą.

Antroji Algirdui Juliui Greimui skirtoji renginio dalis Marijampolėje vyko Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, kurioje šios bibliotekos darbuotojos ir visų pirma dr. Elvyra Kalindrienė daug nuveikė, kad rengi-nys vyktų turiningai ir sklandžiai. Kauno technologijos universiteto doc. dr. Darius Kučinskas perskaitė pranešimą Algirdas Julius Greimas ir jo semiotika. Lieka pritarti pranešėjui: kūręs mokslą apie ženklus, ženklų sistemas mūsų laikais pats šio mokslo vienas iš kūrėjų mums tampa kaip ženklas, simbolis, kuris prisimenamas visose Lietuvos vietose, kuriose gyveno ar mokėsi. O balandžio 30-oji tapo ta diena, kai būtent Marijampolėje šis vardas buvo tariamas garsiausiai ir su ypatinga pagarba. Sūduvos sostinėje tas vardas dažniausiai skambėjo Rygiškių Jono gimnazijoje ir Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje.