Asmenybės

Tęsiame pašnekesį apie lietuvių teatrologijos patriarcho dr. Vytauto MAKNIO (1907–2003) darbus ir reikšmę Lietuvos teatrologijai ir teatro istorijos tyrinėjimams. V. Maknys gyveno ir reiškėsi itin sunkiais mūsų kraštui laikais, kai istorinių lūžių, besikeičiančių santvarkų sąlygomis kūrybinei inteligentijai teko spręsti itin sudėtingas užduotis.

2010 m. birželio 26 d. Lietuvos mokslo visuomenė, palankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, būtų iškiliai ir džiugiai paminėjusi žymaus mokslininko ir pedagogo profesoriaus Rimanto Laužacko 60-ąsias gimimo metines. Deja, likimas lėmė kitaip: profesoriaus netekome prieš metus. Mes, buvę Jo bendradarbiai ir mokiniai, negalėjome tylomis praeiti pro šią jubiliejinę datą, nepasidaliję savo mintimis apie profesorių kaip mokslininką, mokytoją, draugą, kolegą ir žmogų.

Gegužės mėnesį, kai aplink tiek žalumos ir paukščių čiulbesio, senosios Alma mater akademinė bendruomenė susirinko paminėti dviejų iškilių senosios kartos matematikų – Gerardo Žilinsko (1910 02 23–1968 09 30) ir Vytauto Paulausko (1910 06 07–1991 05 07) šimtųjų gimimo metinių. Vieta pati iškilmingiausia, kokia yra Vilniaus universitete – Šv. Jonų bažnyčioje. Paprastai čia inauguruojami universiteto garbės daktarai – pasaulyje garsūs mokslininkai, įteikiami diplomai naujiems mokslo daktarams, habilituoto daktaro laipsnį ar profesoriaus pedagoginį laipsnį pelniusiems asmenims, universiteto absolventams įteikiami Alma mater baigimo diplomai.

2010 m. pradžioje pasirodė lietuvių teatrologijos patriarcho dr. Vytauto MAKNIO (1907–2003) Raštų* dvitomis, skirtas V. Maknio 100-mečiui paminėti. Vėluota trejus metus, bet ne dėl sudarytojo ar leidėjų kaltės. Sumanymas išleisti mūsų teatrologijos klasiko raštus kilo dar 1990-aisiais. Iniciatyvą rodė ne pats V. Maknys, bet jam artimos aplinkos teatrologai, kurie buvo suinteresuoti išsaugoti Lietuvos teatro istorijos ir teatrologijos nenutrūkstamą tąsą nuo Balio Sruogos, Vinco Mickevičiaus-Krėvės ir Vinco Mykolaičio-Putino iki mūsų dienų. Jeigu pripažįstame, kad šie trys lietuvių literatūros klasikai buvo lietuvių teatrologijos mokslinių pamatų statytojai, tai V. Makniui (iki 1939 m. Maknickas) teisėtai tenka tų pradėtųjų darbų tęsėjo vaidmuo.

Gegužės 24-ąją Nobelio literatūros premijos laureatui, poetui, prozininkui, eseistui ir vertėjui Josifui BRODSKIUI (1940 05 24–1996 01 28) būtų sukakę 70 metų. Šiam jubiliejui skirtos konferencijos, naujų J. Brodskio ir apie jį parašytų knygų pristatymai, kiti renginiai gegužės mėnesį vyko Venecijoje ir Sankt Peterburge, o paskutinę gegužės dieną prasidėjo keturių dienų konferencija Vilniuje. Ją surengė Vilniaus memorialinių muziejų direkcija, J. Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondas bei Rusų kultūros centras.

Ankstesnėje publikacijoje pamėginome nagrinėti, ar profesorius Juozas Jurginis gali būti laikomas savitos istorikų mokyklos Lietuvoje kūrėju. Rėmėmės prof. Aldonos Gaigalaitės ir habil. dr. Ingės Lukšaitės prisiminimais ir vertinimais. Šioje dalyje telksimės ties prof. Antano Tylos ir prof. Zigmanto Kiaupos pastebėjimais.

Balandžio 23 d. gydytojui anatomui ir antropologui, habilituotam biomedicinos mokslų daktarui, ilgamečiui Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanui, profesoriui Gintautui Česniui būtų sukakę 70 metų. Tą dieną Lietuvos medicinos bibliotekoje atidaryta paroda.

2009 m. buvo minimos akademiko profesoriaus Juozo Jurginio šimtosios gimimo metinės – surengta paroda, prisiminimų popietė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje (dabar LMA Vrublevskių biblioteka), vyko nacionalinė mokslinė konferencija Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete. Renginiai verti, kad būtų prisiminti ne vien jubiliejinių metų eigoje.

Algirdas Jakutis gimė 1950 m. balandžio 11 d. Tauragėje. 1968 m. aukso medaliu baigė Šilalės vidurinę mokyklą ir įstojo į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Jį baigus A. Jakučiui įteiktas raudonas inžinieriaus-ekonomisto diplomas.

Nuo 1992 m. Vilniaus universitete veikia A. J. Greimo semiotikos ir literatūros tyrinėjimų centras, kurio vienas iš kūrėjų buvo prof. Kęstutis Nastopka. Vis dėlto su semiotika Lietuvoje pirmiausia susidurta per Jurijų Lotmaną ir Tartu semiotikos mokyklą. Ryšiai su J. Lotmanu buvo užmegzti anksčiau, negu su A. J. Greimu. Šmaikštaujant galima teigti, kad kelias į Paryžių vedė per Tartu, bent jau kai kuriems pirmiesiems semiotikos entuziastams iš Lietuvos.