Asmenybės

Vasario 17 d. akademikui profesoriui Romanui Višomirskiui būtų sukakę 80 metų. Su šia asmenybe glaudžiai susijusi Chemijos instituto raida. Chemijos ir cheminės technologijos institutas buvo įkurtas 1945 m. Iki 1956 m. jam vadovavo prof. Kazys Daukšas, o nuo 1956 m. iki 1976 m. – akademikas Juozas Matulis, kuris tuo pačiu metu buvo ir Lietuvos mokslų akademijos prezidentas. 1985 m. R. Višomirskis paskirtas instituto direktoriaus akad. J. Matulio pavaduotoju. Šias pareigas jis ėjo iki 1976 m., o nuo 1976 m. iki 1992 m. – instituto direktoriaus pareigas. Profesoriaus vardas R. Višomirskiui buvo suteiktas 1968 metais. 1976 m. jis buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos akademiku. Akad. R. Višomirskis kartu su akad. J. Matuliu sutartinai vadovavo institutui iki 1976 m. ir vėliau, t. y. iš viso 34 metus.

Anykščių kraštas mūsų tautai padovanojo ne vieną iškilų asmenį. Tarp jų – socialinių mokslų daktaras Povilas VANAGAS – KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorius. Greitai sukaks 50 metų, kai jaunuolis iš Navariškių (Anykščių r.) pravėrė Kauno politechnikos instituto (KPI) duris. Po studijų šis institutas, o vėliau Kauno technologijos universitetas tapo vienintele jo darboviete.

Į Lietuvą iš JAV sugrįžęs ne tik lietuvių skaitytojams gerai pasaulyje žinomas žurnalistas ir publicistas Vilius Bražėnas, šiemet sulaukęs 94-erių, dar nesirengia vien tik poilsiauti. Jis – dažnas įvairių renginių lankytojas, bet ne tam, kad tyliai sėdėtų kamputyje. V. Bražėnas ne tik turi ką paklausti pranešėjo, bet dažniausiai noriai įsivelia į diskusiją, visada turi aiškią nuomonę. V. Bražėno pažiūros gali patikti, kai kam gal ir nepatikti, bet visus žavi jo kaip polemisto azartas, greita reakcija ir gebėjimas diskusijoje rasti argumentų, kurie net ir kitaip manančiuosius verčia susimąstyti.

Mokslo Lietuvos pašnekovė – profesorė, medicinos daktarė Dalia Giedrimienė, Baltijos–Naujosios Anglijos plėtros tinklo (Baltic–New England Development Network, Inc.) prezidentė, gyvenanti Konektikuto valstijoje.

Mokslo Lietuvos pašnekovė – profesorė, medicinos daktarė Dalia Giedrimienė, Baltijos–Naujosios Anglijos plėtros tinklo (Baltic–New England Development Network, Inc.) prezidentė, gyvenanti Konektikuto valstijoje.

Kaune, vadovaujama prof. Aldonos Lukoševičiūtės, Dalia Giedrimienė dirbo kardiologijos, tiksliau, elektrofiziologijos srityje. Turėjo reikalų su širdies ritmo sutrikimais, elektrostimuliatoriais, defibriliatoriais, įkūrė Elektrofiziologinių tyrimų laboratoriją. Daugiausia užsiiminėjo neinvazine širdies stimuliacija, apsigynė šios srities tuometinę medicinos mokslų kandidatės, vėliau – mokslų daktarės (habil.) disertacijas.

Politinių kovų ir diskusijų žaizdre užgrūdintas kovotojas Vilius Bražėnas toliau bendrauja su Mokslo Lietuva, dalijasi savo turtinga gyvenimo patirtimi. Mūsų pašnekovas žengia į 95-uosius savo gyvenimo metus neprarasdamas ryšio su gyvenimo įvykiais, kuriuos vertina ne vien Lietuvos, bet ir kitų šalių spaudoje, susitikimuose su labai įvairia auditorija, nors pirmenybę teikia jaunai publikai. Žinoma tokiai, kuri pasirengusi ne tik kantriai klausytis, bet ir įsitraukti į pokalbį, reikšti savo mintis ir požiūrį, diskutuoti. Atrodo, diskusijos ir yra Viliaus Bražėno tikrasis pašaukimas, gyvenimo būdas. Tačiau bus geriausia, jeigu nuomonę skaitytojas susidarys iš pateikiamo pokalbio.

Lietuviai laisvės kovoje  pasirodė galintys stebuklingai vaikščioti vandeniu, bet pamiršo, kaip plaukti laisvės vandenyne. (Iš Viliaus Bražėno kalbos, pasakytos Vasario 16-ąją, 1994 m., Floridoje)

Vilniaus universitete atidarytoji Teodoro Grothuso auditorija skatina į šį įvykį pažvelgti ne vien kaip į pavienį faktą, tegu ir labai reikšmingą, bet gerokai platesniu žvilgsniu. Būtent į tokį kultūrinės atminties žadinimo, istorinės savimonės ugdymo darbo barą kreipė dėmesį ir šios vardinės auditorijos atidarymo renginio dalyviai, kurių išsakytos mintys, o kartais tik duotas pretekstas tas mintis išplėtoti, juk neturi dingti be pėdsako.

Pirmieji šių metų Mokslo Lietuvos numeriai buvo sodrūs žymių mokslininkų vardais, rašėme apie Kazimiero Semenavičiaus knygos Didysis artilerijos menas II tomo paieškas, mėginimus iš Čilės į Lietuvą atgabenti Ignoto Domeikos archyvo bent dalies dokumentų kopijas. Atėjo eilė skirti vietos ir dar vienai mūsų krašto įžymybei: su Vokietija, Prancūzija, Italija ir Gedučiais savo mokslinį likimą susiejusiam Teodorui Grothusui (Theodor Grotthuss, 1785–1822). Proga pati palankiausia: sausio 19 d. Vilniaus universiteto Chemijos fakultete atidaryta Teodoro Grothuso auditorija. Nuo šiol kiekvienas, einantis ilgu Chemijos fakulteto koridoriumi, pakels akis į spindinčią lentelę su įžymiojo fiziko chemiko pavarde. Studentams bus stimulas daugiau pasidomėti, kas buvo tas Grothusas, kad jo pavardė žėri auditorijos pavadinime. Dėstytojai jausis šio mokslininko pradėtųjų darbų tęsėjais, nes kelias į pripažinimą suvienija epochas, tolimiausius kraštus, ištirpdo mus skiriančius laiko nuotolius.

Prisimindami Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio (1940–1996 m.) pirmąją kelionę į Lietuvą negalime išsiversti plačiau neaptarę J. Brodskio bičiulio Tomo Venclovos kai kurių gyvenimo ir likimo vingių. Šias dvi asmenybes labai daug kas sieja – nepritapimas prie buvusios santvarkos, emigravimas panašiomis aplinkybėmis, aktyvi kūrybinė ir visuomeninė veikla skaldant sovietijos imperiją – tad ir šiame rašinyje beveik neįmanoma išvengti tam tikro šių asmenybių sugretinimo.