Atmintis

2011 08 22 d. netekome Vilniaus pedagoginio universiteto ilgamečio profesoriaus Povilo Pipinio, kurio subtilus aukštaitiškas charakteris pradėjo ryškėti dar gimtuosiuoe Ažubaliuose (gim. 1933 12 20, Rokiškio r.), kur žmonės nestokojo nei darbštumo nei dvasingumo.

Liepos 30-ąją, šeštadienį, savo 125-ojo gimtadienio išvakarėse profesorius Ignas Končius (1886–1975) sugrįžo į savo gimtąjį Plungės kraštą. Sugrįžo tęsti tos pačios užduoties, kurią niekieno neprašytas ir neįpareigotas išsikėlė pats sau, vykdė su misionieriaus užmoju ir užsidegimu visą gyvenimą, tęsia ir šiandien, praėjus 36 metams nuo tada, kai iškeliavo į Anapus. Tiesa, dabar tą užduotį lemta tęsti visai kitos kartos jo veiklos tęsėjams.

Iki šiol jauki ir kamerinė šimtametė Paberžės klebonijos aplinka slepia savyje paslaptingų ir nepaprastų šios apylinkės istorijų. 2005 metais išėjus Tėvui Stanislovui anapilin, vis rečiau čia lankosi ar sugrįžta žmonės. Visi žinome, kad dar neseniai Paberžė buvo dvasinės traukos centru.

Pilypui NARUČIUI (tuo metu ŽUKAUSKAS), Vytauto Didžiojo universiteto studentui, ateitininkui, „Grandies“ korporacijos nariui,1941 m. buvo 21-eri, bet jam jau teko būti Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vyriausiojo štabo įgaliotinio krašte Leono Prapuolenio pavaduotoju. Bet neteko būti Kauno LAF štabui vadovavusio dr. Adolfo Damušio pavaduotoju, kaip klaidingai nurodėme pristatydami savo pašnekovą pirmoje pokalbio dalyje, beje, remdamiesi paties P. Naručio straipsnio „1941 birželio sukilimas Kaune“ anonsu, galimas dalykas pridėto nuo „Aidų“ redakcijos (šį netikslumą ištaisome, pasiremdami P. Naručio knygos „Tautos sukilimas 1941“ pastaba, 393 p.). P. Narutis buvo tarpininkas tarp LAF Kauno štabo ir studentijos, 1941 m. Birželio sukilimo Lietuvoje vienas iš organizatorių ir vadovų.

Negali sakyti, kad Jono Jablonskio 150-osios gimimo metinės 2010 m. gruodžio 30 d. nebuvo paminėtos. Net Lietuvos Respublikos Seime buvo surengta graži įžymiajam kalbininkui skirta paroda ir valandą trukęs posėdis, kuriame Seimo narys dr. Arvydas Vidžiūnas jam būdinga maniera padarė patrauklų pranešimą. Tačiau, palyginus su dabar vykstančiais renginiais, skirtais, pavyzdžiui, iš Lietuvos kilusiam ir apie Lietuvą palankiai atsiliepusiam lenkų rašytojui Nobelio premijos laureatui Česlovui Milošui, jablonskinis jubiliejus nublanksta – praėjo jis gana kukliai. Gal taip ir dera: kukliam kalbos darbininkui, koks buvo J. Jablonskis, kuklus ir sukakties mastas. Ypač šiuo metu, kai vyksta drastiškas tautinių vertybių perkainojimas ar nukainojimas.

1941 metų Birželio sukilimo 70-osios metinės suaktualino reikšmingą Lietuvos istorijos puslapį, kurio vis dar nepavyksta deramai įvertinti. Ne tiek jau daug mūsų istorijoje įvykių, dėl kurių būtų tiek daug nesusišnekėjimo ir prieštaringo vertinimo. Gali atrodyti, jog veikiami daugybės išorinių veiksnių ir praradę svarbiausius orientyrus, kaip pamokos neparuošę mokinukai, iškviesti prie lentos gaudome suflerių šnabždesius ir iš jų bandome lipdyti atsakymą.

Liepos 3–5 d. Kaune ir Vilniuje vykstant XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumui, šį kartą jungtiniam renginiui kartu su Pasaulio lietuvių ekonomikos forumu, malonu prisiminti prieš tai Čikagoje 2008 m. lapkričio 25 – gruodžio 1 d. vykusį XIV Simpoziumą. Tada Lietuvos mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ atstovui pavyko susitikti ir pakalbinti Pilypą NARUTĮ (ŽUKAUSKĄ), 1941 m. Birželio sukilimo Lietuvoje vieną iš vadovų. Su Pilypu Naručiu teko susipažinti dar 1997 m. Čikagoje vykusio X Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo metu, kai ugningą, nepamirštamą pranešimą apie 1941 m. Birželio sukilimą skaitė istorikas Jonas Dainauskas, simpoziumo metu veikė turininga šiam sukilimui skirtoji paroda.

Gegužės 5–6 d. Vilniaus universitete vyko žymaus Lietuvos gamtininko, botaniko profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo (1761–1847) gimimo 250-osioms metinėms skirta tarptautinė konferencija „Gamtos mokslai XIX a. pradžioje, jų raida ir sąsajos su šiandiena“. Šio mokslininko garbingai sukakčiai paminėti senosios Alma mater bibliotekos Baltojoje salėje buvo atidaryta turininga paroda.

Tomas Venclova nepateikia nei pavardžių, nei faktų. Jis kalba Aleksandro Slavino žodžiais. A. Slavinas (g. 1916) – kompartijos agento Jakovo Slavino vyresnysis sūnus. Tėvas Jakovas kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – turtinga žydė, turėjusi Kaune kelis namus. Po revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo 1919 m. Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikusius komunistus. Aleksandrui buvo tik treji metai. Būdamas gimnazistas įsitraukė į nelegalų būrelį, įstojo į komjaunimą, aštuoniolikos (1934 m.) – į kompartiją, įkūrė pogrindinę spaustuvę. A. Slavinas užaugo nepriklausomoje Lietuvoje užkietėjusiu komunistu. Už antivalstybinę veiklą buvo suimtas du kartus, bet išsisuko.

Šiemet paminėsime Birželio sukilimo septyniasdešimtmetį. 1941 m. birželio 27 d. Kauno kapinėse, buvo supiltas dar vienas kapas tautos patriotams. Sukilimo dienomis kovose su bolševikais Kaune ir jo apylinkėse žuvo arba mirė nuo žaizdų apie 150 kovotojų, daugiausia studentų. Visame krašte, kaip rašoma „Lietuvių enciklopedijoje“, sukilimo metu žuvo daugiau kaip 2 700 aukų. Laikinosios vyriausybės atstovas Juozas Ambrazevičius, laidojant žuvusiuosius Kaune, prie bendro kapo sakė, kad „ne pirmą kartą prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Tačiau niekada toji duobė nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės…“