Atmintis

Senose Bitėnų kapinaitėse rugsėjo 19 dieną perlaidoti Mažosios Lietuvos politinio ir visuomenės veikėjo, laikraštininko, lietuvybės skleidėjo Jono VANAGAIČIO ir jo žmonos visuomenės veikėjos Marijos Brožaitės-Vanagaitienės palaikai. Reportažą apie šį įvykį spausdinsime kitame laikraščio numeryje. O šiame siūlome Jono Vanagaičio 140-osioms gimimo metinėms skirtą dr. Algirdo Matulevičiaus straipsnį, paįvairintą nuotraukomis iš perlaidojimo ceremonijos Vilkyškiuose ir Bitėnų kapinėse.　

Lietuvą pasiekė liūdna žinia – po ilgos ir sunkios ligos 2009 m. spalio 22 d. mirė Šveicarijos lietuvių bendruomenės veikėjas, Vilniaus universiteto Garbės daktaras, VU bibliotekos mecenatas ir bičiulis dr. VACLOVAS DARGUŽAS.

Rugsėjo 6 d. Marijampolės centrinėje Jono Basanavičiaus aikštėje atidengtas ir pašventintas paminklas Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009–2009. Kone 20 m aukščio ir 300 t sveriantis paminklas nuo šiol yra svarbiausias ne tik aikštės, bet ir Sūduvos sostinės meninis akcentas. Tai prasmingiausias ir meniškiausias Marijampolėje gyvenančio skulptoriaus Kęstučio Balčiūno darbas, kurio galėtų pavydėti bet kuris Lietuvos miestas.

Vasariškai giedrą 2009 m. rugpjūčio 21 d. artimieji ir akademinė bendruomenė į Antakalnio kalvas išlydėjo Lietuvos mokslų akademijos narį korespondentą, ilgametį Vilniaus universiteto profesorių Romaną Plečkaitį.

„Du tūkstantieji. Siaubo metai ar meilės pavasaris? Atomas – žmogaus triumfas ar žmonijos ešefotas?“ – šiais Raulio Folero žodžiais Skapiškio (Kupiškio raj.) Šv. Jackaus (Hia-cinto) bažnyčioje 2009 m. gegužės 29 d. pamokslą pradėjo monsinjoras, Daugailių parapijos klebonas Petras Baltuška. Šv. Mišios aukotos minint arkivyskupo M. Reinio 125-ąsias gimimo metines.

Vilniaus Karveliškių kapinėse šalia žmonos amžino poilsio atgulė matematikas, prof. habil. dr. Algis Jurgis Morkeliūnas. Jo gyvybė užgeso tą pačią dieną kaip ir ilgamečio vyresniojo kolegos ir bendraminčio prof. Eduardo Vilko, mirusio prieš metus. Susirinkusieji mirties metinių paminėti dalyvavo ir laidojant A. J. Morkeliūną...

2009 m. gegužės 18 d. Lietuvos mokslo visuomenė, palankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, būtų iškiliai ir džiugiai paminėjusi žymaus mokslininko, gydytojo parazitologo, istoriko ir pedagogo profesoriaus Stasio Biziulevičiaus 90-ąsias gimimo metines. Deja, likimas lėmė kitaip: profesoriaus netekome jau prieš penketą metų. Apie šį mokslininką įvairiomis progomis rašė daugelis autorių. Tačiau mes, buvę jo bendradarbiai ir mokiniai, negalėjome tylomis praeiti pro šią jubiliejinę datą. Lenkiame galvas prieš šviesų jo atminimą ir dar kartą trumpai priminsime biografijos faktus, apžvelgsime nuveiktus darbus.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad Salomėja Nėris gyveno įdomiais laikais: jos draugė „apsigimusioji“ kairuolė Elena Vilčinskaitė drąsiai ir principingai kritikuoja kairiosios krypties, tikriau, trečiafrontininkų poetus. Atrodytų, turėjo visomis išgalėmis ginti, bet ne. Tačiau gal vadinamieji prasti poetai – Bronys Raila, Antanas Venclova – buvo geri publicistai ir rašytojai?

Su praėjusiais metais mus palikusiu rašytoju ir literatūros tyrinėtoju Viktoru ALEKNA (1915–2008) toliau nagrinėjame Lietuvos poezijos klasikės Salomėjos NĖRIES (Bačinskaitės-Bučienės) kūrybinio gyvenimo peripetijas, daugiau dėmesio sutelkdami į 1934–1936 m., kai poetei teko mokytojauti Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Jautri ir labai pažeidžiama poetės prigimtis sunkiai derinosi prie jos socialinių pažiūrų, ypač kai 1931 m. pareiškė nutraukianti ryšius su miesčioniško pasaulio normomis ir įpročiais, pasmerkė savo ankstesnes idėjines ir menines pozicijas, pasiryžusi nuo šiol visa savo kūryba tarnauti skriaudžiamiesiems, išnaudojamiesiems ir išreikšti jų interesus.

Gali atrodyti, kad Viktoras Alekna (1915–2008) buvo moralistas – taip iš pradžių atrodė ir jo pašnekovui, šių eilučių autoriui. Bendraujant ilgėliau, ne vienus metus, ši nuomonė keitėsi. Viktoras Alekna daug metų dirbo mokytoju: pieš Antrąjį pasaulinį karą Raseinių lietuvių ir žydų gimnazijose, grįžęs iš Vorkutos pokariu – Širvintų rajono kaimo mokyklose. Vargu ar galėjo panaudoti visą savo žinių bagažą mokydamas kaimo vaikus. Gal todėl daug rašė į rajoninius ir respublikinius laikraščius, pasirašinėdamas, žinoma, slapyvardžiais, kurių susirinko apie 60.