Atmintis

Iš visų D. Kleino darbų iki paskutinių laikų lituanistų dėmesį labiausiai traukė jo gramatika. Iš tikrųjų to dėmesio ji įvairiais atžvilgiais ir verta. Įdomios jos pasirodymo aplinkybės, svarbu buvo apibūdinti jos turinį, magėjo įvertinti poveikį amžininkų raštams ir vėlesnėms lietuvių kalbos gramatikoms.

Visi, kas neabejingi daug kentėjusiai ir skaudžią lemtį pasitikusiai Mažajai Lietuvai, turėtų patirti ypatingą išgyvenimą: pasirodė ketvirtasis, paskutinysis, Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) tomas, vainikavęs įtemptą, didžiulį, daugiau kaip dešimtmetį trukusį jos kūrėjų triūsą. Tiesa, baigiamuoju šio tomo nesinorėtų laikyti, nes labai reikėtų papildymų tomo, kuriam prisikaupė daug naujos medžiagos, galinčios užpildyti nemažą dalį spragų, atitaisyti kai kuriuos netikslumus, atsiradusius dėl to, kad nebuvo žinoma toji informacija, kuri prieinama tapo atsivėrus naujos medžiagos klodams. Daug papildomos medžiagos pateikė ir siūlo pateikti šios Enciklopedijos skaitytojai.

Vertinant Mažosios Lietuvos žmones ar įvykius Bernardui atskaitos taškas yra Vydūnas – Vilhelmas Storosta (1868–1953). Su kuo iš Mažosios Lietuvos liuteronų ar evangelikų kunigų Vydūnas bendravo? Nė su vienu, bent jau Bernardas tvirtina tokio nežinąs, o su katalikų kunigais net ir labai artimai bendravo. Galima priminti Juozą Tumą-Vaižgantą, Mykolą Vaitkų, Maironį, pagaliau Telšių gimnazijos direktorių kunigą Antaną Simaitį – tai artimi Vydūnui katalikų kunigai, nors pats Vydūnas buvo liuteronas. Atvažiuoja Vydūnas į Švėkšną – kas jį kviečiasi nakvynei? Ne liuteronų, bet katalikų kunigas. Apskritai pas kokį liuteronų kunigą yra apsistojęs Vydūnas? Bernardas tokio sakosi nepažįstąs.

Šiemet, išskyrus tūkstantmečio nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo dokumentuose jubiliejų, nebuvo kitos žymesnės datos, nei Mažojoje Lietuvoje gyvenusio ir dirbusio lietuvių raštijos atstovo Danieliaus Kleino gimimo 400 metų sukaktis. Lietuvių literatūros enciklopedijoje (p. 237) Leonas Gineitis, įžymus mūsų raštijos istorijos tyrėjas, D. Kleiną yra taip įvertinęs: „Organizaciniais užmojais, kūrybiškumu, literatūrinės kalbos ugdymu, eilėdaros reforma (D. Kleinas) lietuvių literatūros istorijoje atliko etapinį vaidmenį.“

Kartais žmogus nustembi, kai patys klaipėdiečiai, tiksliau vienas kitas originalas pareiškia, kad Klaipėdoje Donelaitis niekada nesilankė, su šiuo miestu jokiais saitais nėra susijęs, tad Klaipėda ir Donelaitis neturi nieko bendro. Prieš tai spausdintose publikacijose stengėmės parodyti priešingą vaizdą – Klaipėda ir Donelaitis susiję tiek, kiek patiems klaipėdiečiams ta gija gyva, kiek jie tą ryšį jaučia ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje. Veikiausiai šią mintį vaizdais ir tekstais naujoje knygoje Bernardas Aleknavičius sugebės perteikti. Turi daugybę klaipėdiečių ryšio su Poetu įrodymų, kad tik užtektų jėgų, laiko ir sėkmės žmonėms pateikti. Beje, į Donelaitį Bernardą vedė ne vien klaipėdiečiai.

Prienų rajone skiriamas didelis dėmesys įžymių Lietuvos žmonių, susijusių su šiuo kraštu, atminimui. Išsiskiria paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, skulptūra įžymiam filosofui Antanui Maceinai, kurie abu yra iš šimto iškiliausių tūkstantmečio lietuvių, pažymėtų paminkle Vienybės medis Vilniuje. Laiko tėkmė, pakitusios gyvenimo sąlygos, atsivėrę ryšiai su pasauliu, kultūrinis bendravimas sudaro mums naujas galimybes ir skatina plėsti šią tradiciją. Norime atkreipti dėmesį dėl Juliaus Greimo ir jo sūnaus Algirdo Juliaus Greimo ryšių su šiuo kraštu, Prienais.

Į būsimą leidinuką turėtų patekti ir Bernardo surinkti klaipėdiečių atsiliepimai apie susitikimus su Poetu. Atsiliepimų yra geranoriškų ir neigiamų, norint padilginti iniciatyvą rodančiųjų, ką nors darančiųjų padus. Tose trumputėse laikraščio žinutėse verda aistros, suvedamos sąskaitos, barstomi priekaištai – kartais teisingi, o kartais ir iš piršto laužti. Žodžiu, atsispindi tikras gyvenimas. Tai ir yra įsivaizduojamoji demokratija, kur kiekvienas laisvas turėti ir reikšti savo nuomonę. Surinktos į vieną daiktą įvairių metų žinutės, pasirodo – kas būtų pagalvojęs! – irgi gali būti savotiškas mūsų gyvenamojo meto dokumentas.

Jurgis Zauerveinas – tai ne šiaip europinio masto asmenybė, palikusi savo pėdsaką ir Klaipėdoje, bet tautas ir valstybes jungiantis tiltas, jo atminimas negali būti pamirštas. Klaipėdoje atminimą įprasmina J. Zauerveino gatvė, bus ir jam skirtas paminklas. Pasak Bernardo Aleknavičiaus, geriausia vieta Jurgio Zauerveino paminklui Klaipėdoje būtų Liepų gatvė, kur lankydavosi, viešbutyje apsistodavo ir kūrybiškai reiškėsi didysis poliglotas. Esama ir kitų pasiūlymų. Tiktų skveras prie Didžiosios Vandens gatvės senamiestyje, kur stovėjo istoriniai pastatai, o juose lankėsi ar net gyveno ir kūrė J. Zauerveinas. Nebloga vieta paminklui ir Ferdinando aikštė prie J. Zauerveino gatvės. Kuo daugiau tinkamų vietų, tuo geriau, bet Bernardas laikosi savo nuomonės: geriau kaip Liepų gatvėje nerasime.

Kauno technologijos universiteto (KTU) bendruomenė lapkričio 6 d. į Petrašiūnų kapines palydėjo buvusį ilgametį Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 m. – Kauno technologijos universitetas) rektorių profesorių Marijoną Martynaitį.
Daugelis Kauno politechnikos instituto (KPI) studentų ir darbuotojų prof. M. Martynaitį prisimena kaip tolerantišką, kartu sau ir kolegoms reiklią, intelektualią ir labai šviesią asmenybę. Didelę gyvenimo dalį profesorius paskyrė išsimokslinusiai, kultūringai ir turtingai aukštos kvalifikacijos inžinierių ir mokslininkų visuomenei Lietuvoje kurti ir ugdyti.

Negailestingas laikas atima brangius žmones, bet nenutrina jų darbų...

Eidamas aštuoniasdešimt aštuntuosius metus mirė buvęs ilgametis Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) rektorius profesorius Marijonas Martynaitis.