Atmintis

Jau praėjo metai (2006 02 14), kai palydėjome į amžiną poilsį Antakalnio kapinių kalnelyje Botanikos instituto Augalų fiziologijos laboratorijos vyriausiąjį mokslinį darbuotoją, profesorių Gemirą Maksimovą. Tai buvo plačios erudicijos mokslininkas, augalų fiziologas. Jis dirbo žinomuose Rusijos mokslo centruose: Irkutske, Sibiro augalų fiziologijos institute (1960–1968 m.), Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) universiteto Biologijos institute (1968–1989 m.) docentu ir laboratorijos vadovu bei 1989–2006 m. Botanikos instituto (BI) Augalų fiziologijos laboratorijoje vyriausiuoju mokslo darbuotoju.

Atsiminimų vakaro dalyviai Lietuvių kalbos institute prisiminė savo kolegą ir bičiulį, kalbininką baltistą, poetą ir vertėją prof. Anatolijų Nepokupną (1932–2006 m.). Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Kalbotyros instituto skyriaus vedėjas Anatolijus Nepokupnas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

Tikriausiai jau daug kas bus skaitęs šiais metais išėjusią žinomo produktyvaus istoriko ir diplomato Alfonso Eidinto knygą Ieškok Maskvos sfinkso* . Galima manyti, kad jos skaitytojų būrys dar didės. Juk kam iš besidominčių mūsų tautos praeitimi nerūpi ypač tragiški 1938–1940 m., kai Lietuva prarado taip sunkiai prieš du dešimtmečius iškovotą nepriklausomybę. Pristatomoji knyga kaip tik patraukliai ir su išmanymu vaizduoja tų trejų metų įvykius.

 Lapkričio 14-ąją Lietuvių kalbos institutas surengė atminimo valandą – atsisveikino su savo bičiuliu, žymiu kalbininku baltistu, poetu, vertėju profesoriumi Anatolijumi Nepokupnu (Anatolij Nepokupnij), didelės erudicijos ir plačios sielos žmogumi. Liūdną, ilgesingą ukrainiečių liaudies dainą gimtąja Anatolijaus Nepokupno kalba atliko dainininkė Marija Krupovec, žinoma Lietuvos tautinių mažumų dainų atlikėja. Prisiminimais apie Ukrainos nacionalinės MA narį korespondentą, filologijos mokslų daktarą (kalbotyra), Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Kalbotyros instituto skyriaus vedėją, kolegą ir bičiulį dalijosi žymūs Lietuvos mokslininkai.

Lapkričio 28 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą dėl 1932–1933 m. mirties iš Bado Ukrainoje įvardijimo kaip tautos genocido.

Istoriko Aleksandro Palijaus teigimu, istoriniai duomenys įtikinamai rodo, kad mirtis iš Bado Ukrainoje buvo nukreipta prieš ukrainiečių tautą. Tai Sovietų Sąjungos vykdyta suplanuota politika – genocidas.

Grįžkime į 1880-uosius, kai baigęs Lvovo universitetą Ivanas Franko ryžosi vykti į kaimą Bereziv Nižnij, nes tuo metu buvo atsidūręs išties nepavydėtinoje materialinėje padėtyje. Daugelis ligi tol jam palankių laikraščių ir žurnalų redakcijų I. Franko, kaip kairuoliui ir socialistui, radikaliojo M. Dragomanovo sekėjui uždarė savo duris, nepriėmė spausdinti kūrinių. I. Franko beveik neturėjo pragyvenimo šaltinio. Nepasiekė jis ir kaimo, į kurį vyko, nes pakeliui buvo suimtas policijos. Ir štai kodėl.

Lapkričio 17-ąją netekome miškininkystės mokslo veterano, visuomenininko, Akademinio skautų sąjūdžio bene vyriausio nario Lietuvoje dr. Algirdo Končiaus (1915 06 06 – 2006 11 17), be kurio sunku, o gal ir neįmanoma, įsivaizduoti pastarųjų penkerių ar šešerių Mokslo Lietuvos redakcijos veiklos metų. Kai rašoma apie žmogų atsisveikinant, įprasta dėstyti jo gyvenimo faktus, priminti svarbiausius jo profesinės, mokslinės ir visuomeninės veiklos įvykius. Ko gero, to labiausiai reikia ir skaitytojui, tačiau dėstyti biografines tiesas apie Algirdą Končių bent kol kas, šią dar vis geliančią sukrėtimo akimirką, negalime, nes atrodytų, kad pasirenkame paprasčiausią ir mažiausiai pastangų reikalaujantį kelią.

Žurnalo Electrochimica Acta numeris skirtas Teodoro Grothuso elektrochemijos konferencijai Vilniuje.

Spalio mėn. pasirodė žurnalo Electrochimica Acta specialusis numeris, skirtas tarptautinei Teodoro Grothuso (Theodor Grotthuss) elektrochemijos konferencijai, vykusiai Vilniuje 2005 m. birželio 5–8 dienomis. Electrochimica Acta leidžia Tarptautinė elektrochemikų draugija (The International Society of Electrochemistry, ISE). Šis žurnalas pagrįstai laikomas vienu labiausiai prestižinių elektrochemijos mokslo leidinių pasaulyje. Specialųjį numerį buvo patikėta redaguoti šių eilučių autoriui, redaktoriaus padėjėjos darbą nepriekaištingai atliko Chemijos instituto mokslo darbuotoja dr. Jurga Juodkazytė.

Paryžiuje leidžiamame Oskaro Milašiaus bičiulių draugijos metraščio Cahiers de l’Association les Amis de Milosz šių metų numeryje (45) publikuojamas unikalus dokumentas. Tai – lietuvių kilmės prancūzų poeto ir prieškario lietuvių diplomato, Lietuvos atstovo Prancūzijoje Oskaro Milašiaus plunksnos paliestas modernaus kompozitoriaus ir abiejose Atlanto pusėse garsaus pianisto Vytauto Bacevičiaus (1905–1970 m.) operos Vaidilutė libretas. Jo pirmame puslapyje raudonu pieštuku įrašyta: Oscar W. de L. Milosz, o kiti puslapiai įstrižos rašto grafikos padalyti į charakteringus trikampius.

1930 m. V. Bacevičius parašė operą Vaidilutė ir svajojo išvysti ją pastatytą Paryžiaus operos scenoje. Libretą, atsisakius Vincui Mykolaičiui-Putinui, misterijos Nuvainikuota vaidilutė autoriui, parašė pats V. Bacevičius. Operos veiksmas vyksta senovės Lietuvoje, paskui „kinematografiškai“ persikelia į tuometinę Lenkiją, prie streiko apimto fabriko vartų, ir grįžta vėl į mitinius laikus.

Gintaras Beresnevičius: į nebūtį nugrimzdusio pasaulio paieškose (2) Pradžia Nr. 19

Mokslinę konferenciją Pagonybės ir krikščionybės santykiai senojoje baltų kultūroje spalio 26–27 d. Kultūros, filosofijos ir meno institutas skyrė savo bendradarbio Gintaro Beresnevičiaus (1961 07 08–2006 08 06) atminimui.