Atmintis

Lietuvoje jau daug nuveikta įamžinant ir garsinant Algirdo Juliaus Greimo vardą. 2007 m. spalio 12 d. Kupiškyje pristatyta iš viešnagių užsienio šalyse (Prancūzijoje, Suomijoje, Rusijoje) sugrįžusi ilgai laukta ekspozicija Algirdo Greimo vaikystė. Ekspozicijos atidarymas vyko drauge su atminimo lentos Algirdui Greimui atidengimu ant namo Vytauto g. 28, kuriame 1923–1925 m. jis gyveno. Kupiškio etnografijos muziejuje prie parodos stendų vyko A. J. Greimo 90-ųjų gimimo metinių minėjimas. Šis pavykęs kupiškėnų renginys (jis detaliai aprašytas Mokslo Lietuvoje, 2007 m. Nr. 19(375) mus paskatino eksponuoti parodą tose vietose, kuriose gyveno ir mokėsi Greimas. Taip siūlome ir vietos kultūros darbuotojams drauge įamžinti A. J. Greimo vardą. Šią mintį parėmė Tarptautinės semiotikos studijų asociacijos prezidentas prof. Eero Tarasti. Jis prašė informuoti apie renginius, nes jam svarbu viskas, kas susiję su A. J. Greimu. Jį E. Tarasti vadina „didžiuoju lietuvių filosofu“.

Sausio 30 d. sukako lygiai metai, kai su mumis nebėra Viktoro Aleknos (1915 m. kovo 19 d.–2008 m. sausio 30 d.) savo įvairiapusiškumu, darbštumu ir kūrybiškumu stebėtinos asmenybės. Nepriklausomybės metais išleistose enciklopedijose jis apibūdinamas kaip žurnalistas, publicistas, prozininkas, poetas, literatūros tyrinėtojas, tekstologas, politinis kalinys, mokytojas. Bet tai dar ne viskas, nes buvo aktyvus visuomenininkas, ateitininkas, praktiškai įgyvendinęs ateitininkijos principus – katalikiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, visuomeniškumą, šeimyniškumą. Vienas dalykas – aukščiausiems principams pritarti, juos skelbti ir visai kas kita – kasdien jų laikytis, pagal juos gyventi.

2009 m. kovo 15 d., eidamas 49-uosius metus mirė Lietuvos geografų draugijos prezidentas, Geologijos ir geografijos instituto Visuomenės geografijos skyriaus vadovas doc. dr. Ričardas Baubinas. Lietuvos mokslo bendruomenė neteko žymaus geografo, aktyvaus visuomenės veikėjo ir mokslo populiarintojo.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje iki kovo 15 d. veikianti paroda Kuršiai – baltų vikingai – tai bendras tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus projektas, kurio pradžia – tai 1996 m. tuometinio Latvijos istorijos muziejaus (nacionaliniu tapo prieš keletą metų) Rygoje surengtoji paroda Kuršiai – pirkliai ir jūros plėšikai. 2003 m. prie projekto prisijungus Lietuvos nacionaliniam muziejui, bendromis pastangomis buvo surengtos parodos Žiemgaliai (eksponuota Rygoje ir Vilniuje) bei Sėla ir sėliai (demonstruota Rygoje).

Praeinančius metus ženklina 1608 m. įkurtos savarankiškos Lietuvos jėzuitų provincijos 400 metų jubiliejus. Jėzuitų Draugijos Lietuvoje istorija neatsiejama nuo mūsų valstybės istorijos. Tiems pasišventusiems vyrams esame skolingi už mokslą, švietimo, kultūros ir meno židinių steigimą. Jų veikla neapsiribojo vien provincijos sienomis – lietuviai misionieriai vyko į Kiniją, Rusiją, Sibirą. Ryškūs pirmtakų veiklos pėdsakai užtikrino istorinį provincijos tęstinumą – uždrausta arba uždaryta ji Lietuvoje vėl atsikurdavo. Atsikūrusi 1990 m., netrukus atgaivino savo gimnazijas Kaune ir Vilniuje. Daug dėmesio skiria dvasiniam vedimui, akademinei sielovadai bei kitai šiandien sektinu pavyzdžiu tapusiai veiklai.

2009 m. vasario 5 d. mirė vienas žinomiausių ir iškiliausių Lietuvos chemikų, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (akademikas), profesorius, habilituotas daktaras, Chemija žurnalo redakcinės kolegijos garbės pirmininkas Povilas Algirdas Vaškelis.

Šių metų vasario 11 d. sukanka 100 metų, kai gimė Anicetas Simutis – pirmasis atkurtosios Lietuvos valstybės ambasadorius Jungtinėse Tautose, ilgametis Lietuvos generalinis konsulas Niujorke.
Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Oskaras Jusys, buvę Generaliniai konsulai Niujorke Petras Anusas, Rimantas Morkvėnas ir Mindaugas Butkus pagerbė diplomato atminimą, padėdami vainiką Antakalnio kapinėse.

2009 m. sausio 5 d. JAV Kalifornijoje mirė visuomenininkė ir neeilinių darbų rėmėja Gražutė Šlapelytė-Sirutienė, sulaukusi garbingo 99 metų amžiaus. G. Šlapelytė-Sirutienė buvo visuomeninė ir lietuvių visuomeninės-kultūrinės veiklos rėmėja Lietuvoje ir JAV.

Esame išskirtinė karta: per vieną dešimtmetį antrą kartą pasitinkame naują tūkstantmetį. Pirmiausia įkopėme į trečiąjį tūkstantmetį, kalendoriaus lapelius skaičiuojant nuo Kristaus gimimo. Dabar šie metai mums padovanojo Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmetį.

Vydos tėvų Leono Kęsgailos-Kenstavičiaus (1895–1979) ir Stefanijos Stanevičiūtės-Kęsgailienės (1899–1984) gimtosios sodybos Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Dapšių kaime buvo kaimynystėje. Vydos tėvas buvo Nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos kariuomenės gydytojas, medicinos tarnybos pulkininkas leitenantas. Demobilizavęsis 1941–1945 m. buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės Kaune direktoriumi. Už sąžiningą patriotinį Hipokrato priesaikos vykdymą buvo bendradarbio gydytojo įskųstas ir dėl to nuo 1945 m. pradžios iki 1957 m. patyrė lagerių kalinio ir tremtinio dalią.