Mokslo reforma

„Finansų ministerijos duomenimis, sausį centrinės valdžios sektoriaus pajamos siekė 2214,4 mln. litų, išlaidos sudarė 1546,3 mln.“ (www.finmin.lt, 2007 m. vasario 28 d.).

Dabar dažnai girdime ir skaitome tokius arba panašius aukščiausių valdžios pareigūnų bei žiniasklaidos pranešimus. Atrodytų, paradoksalu ir sunkiai paaiškinama, kad esant tokiai finansinei būklei valdžia nesurado tik 35 mln. litų seniai pribrendusiai būtinybei bent jau nuo 2007 m. pradžios nors 20 proc. kilstelėti nepadoriai žemus ir ketvirti metai nedidintus dėstytojų bei mokslininkų atlyginimus. Nekalbant jau apie tai, kad reikėtų iš esmės didinti mokslo ir studijų finansavimą.

Vykdant Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros įgyvendinimo pirmojo etapo 2006–2007 m. priemones Lietuvos Respublikos Vyriausybė kovo 21 d. patvirtino Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją. Tuo pačiu Nutarimu LR Švietimo ir mokslo ministerijai, taip pat Ūkio ministerijai pavedama iki š. m. gegužės 1 d. parengti bei patvirtinti Slėnių plėtros vizijų ir slėnių plėtros programų projektų atrankos ir vertinimo tvarkos aprašą bei patvirtinti Slėnių plėtros komisijos nuostatus ir sudėtį. Nutarime taip pat siūloma mokslo ir studijų institucijoms bei žinioms imlaus verslo įmonėms ar jų asociacijoms nuo gegužės 1 d. iki liepos 1 d. pateikti Švietimo ir mokslo ministerijai slėnių plėtros vizijas.

Svarstant, kas Lietuvos mokslui atkūrus Valstybės nepriklausomybę padarė daugiausia žalos, akivaizdu, kad ne paskutinę vietą užima vykę nuolat kurstomi ginčai dėl mokslo laipsnių sistemos. Jie kreipė mokslo jėgas nuo tikrų problemų ir kūrė nekokį mokslo visuomenės įvaizdį, tarsi susirūpinusios tik siaurais savo klano reikalais. Kažkam tai buvo naudinga.

Vasario 1-ąją Vilniaus universiteto Filologijos fakultete užbaigtas pirmasis reformos etapas, nelaukta net rugsėjo 1-osios, t. y. datos, kai turėtų būti pradėta šalies aukštojo mokslo reforma. Kalbindami Filologijos fakulteto paskirtąjį dekaną doc. dr. Antaną Smetoną, tikimės skaitytojus iš pirmų lūpų supažindinti su darbais, kurie artimiausiu metu numatyti fakultete.

Noriu pateikti kelis siūlymus. Nors mokslo finansavimui keliame daug pretenzijų, vargu ar nerastume lėšų (juk yra ir nemažai įvairių mobilumo grantų) kiekvienam besirengiančiajam ginti daktaro disertaciją vykti į tarptautinę konferenciją, organizuojamą tarptautinės mokslo organizacijos, ir joje pristatyti savo mokslinį pranešimą. Kiekvienas, siekiantis antrojo mokslinio laipsnio ar profesoriaus vardo, privalėtų vykti į tarptautinį pripažinimą turintį savo mokslo šakos centrą. Ten seminare turėtų skaityti pranešimą bei gauti jo įvertinimą (tokio pranešimo nereikėtų, jei mokslininkas skaitytų plenarinį ar kviestinį pranešimą tarptautinėje konferencijoje, kurią rengia tarptautinė mokslo organizacija).

Jei institutas atlieka tik universiteto funkcijas – vykdo savo tematikos aukšto lygio fundamentinius mokslinius tyrimus ir rengia specialistus, tai ar nebūtų logiška labiau sutelkti turimas galimybes šalies mastu. Ar racionalu išlaikyti mažą „universitetą“, kai jo potencialas galėtų prisidėti prie universiteto, su kuriuo institutas turi teisę rengti mokslo daktarus, mokslinio potencialo sustiprinimo? Be to, sutelktas potencialas leidžia spręsti sudėtingesnius uždavinius, aktyviau dalyvauti tarptautinėse mokslo programose, kartu sudaro galimybę didinti universiteto konkurencingumą tarptautiniu mastu. Tai ypač svarbu, nes vis daugiau gabiausių abiturientų išvyksta studijuoti svetur, o Lietuvos universitetai niekaip negali patekti bent jau į 500 geriausių pasaulio universitetų sąrašą.

Visuomenėje vis girdime diskusijas apie mokslininkų vaidmenį valstybėje, jų veiklos įtaką gyvenimo materialinei gerovei, socialinei aplinkai, dvasiniam ir fiziniam saugumui… Gal mokslininkai vien savo kultūrine, socialine, šviečiamąja veikla ir įtaka atlieka savo misiją?

Prabėgo 15 metų nuo to laiko, kai pradėjome kurti savitą, lietuvišką mokslo kvalifikacijos ir atestacijos sistemą ir pasiekėme, kad Konstitucinis Teismas svarsto, ar tai, kas sukurta, neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Visuomenės balsas gali būti išgirstas pavarčius interneto svetaines www.bernardinai.lt, www.delfi.lt, www.omni.lt, www.balsas.lt. Įsiklausius į šiuos atsiliepimus ir prisimenant visą nueitą kelią būtų galima parodyti, kad „gerais norais kelias ir į pragarą grįstas“, arba sukurti šiokią tokią kriminalinę istoriją. Be to skaitydami įvairias nuomones, galime pajausti, kaip mėgstama dėl mūsų problemų kaltinti sovietinę sistemą.

Lietuvos mokslo taryba apsvarstė galimus studijų Lietuvos aukštosiose mokyklose finansavimo tobulinimo būdus. Pirmiausia atkreipiame dėmesį į tai, kad aukštųjų mokyklų, ypač universitetų, veikla valstybėje yra įvairi. Tai ne tik kelių pakopų ir formų studijos. Universitetai rengia aukščiausios kvalifikacijos specialistus mokslinei ir kūrybinei veiklai doktorantūroje, meno aspirantūroje ar rezidentūroje. Juose atliekami valstybei reikšmingi moksliniai tyrimai, eksperimentinės plėtros darbai, plėtojama meninė kūryba. Šie darbai būtini pedagoginio personalo mokslinei kvalifikacijai ugdyti, jie suteikia mokslinį pagrindą magistrantų, doktorantų, rezidentų ar meno licenciatų studijoms. Aukštosios mokyklos taip pat turi turėti ir šiuolaikiškas aukštos kokybės studijas užtikrinančią infrastruktūrą, studijų ir mokslines laboratorijas, mokslo institutus, bibliotekas, muziejus, botanikos sodus ir pan.

Aptariamoji Studija apskritai laikytina prasmingu ir vertingu dokumentu, galinčiu prisidėti prie šalies aukštojo mokslo sistemos tobulinimo. Vertingi yra Studijos priedai ir lentelės, išsamus sąrašas literatūros aptariamais klausimais. Suprantama, tai nėra visiškai išbaigtas ar direktyvomis aprobuotas dokumentas. Patys Studijos autoriai nurodė daugelį šio teksto ribotumų, sąlygiškumų, susietų su atskirų aukštojo mokslo aspektų vertinimo metodikos nepabaigtumu ar neišdiskutuotų kriterijų taikymu, su neišsamia oficialia ar universitetų pateikta statistika, duomenų stoka ar neunifikuota jų pateikimo forma. Visa tai galima suprasti ir priimti Studiją kaip vieną iš daugelio iki šiol parengtų „tinkamų vartojimui“ ekspertinių studijų aukštojo mokslo klausimais.