Diskusijos

Lietuvos kultūros kongreso Tarybos nario prof. Juozo Algimanto Krikštopaičio kalba, pasakyta Ketvirtajame Lietuvos kultūros kongrese

Mes domimės politika, įvairiais žmonių poelgiais, nuotykiais, tačiau labai mažai kam įdomu pats žmogus, jo neatskiriama dalis – kalba, ką ji reiškia žmogaus ir tautos gyvenime, ką ji pasako apie patį žmogų. Visi kalbame savo gimtąja kalba, dvylika metų mokomės gimtosios kalbos mokykloje ir vis dar ne visi mokame taisyklingai kalbėti ar rašyti. Devynerius metus nuo ketvirtosios klasės mokomės svetimų kalbų mokykloje, bet ne visi jų pakankamai išmokstame, kad galėtume laisvai su užsieniečiais pasikalbėti. Mokėdami svetimas kalbas žmonės šiandien turi daugiau galimybių bendrauti, dirbti ir mokytis ar gyventi užsienyje. Visi stengiamės kuo anksčiau mokyti vaikus svetimų kalbų, dažnai net darželiuose, ir visai nesirūpiname, ar iš to vaikui bus daug naudos. Nelabai žinome, kaip ir kada geriausiai išmokstama svetima kalba. Taigi šiuos klausimus trumpai ir apžvelgsime šiame straipsnyje.

2008 m. teko dalyvauti keliose mokslinėse konferencijose. Dviejose iš jų – Vilniaus pedagoginiame ir Gedimino technikos universitetuose – skaičiau ir pranešimus. Visose konferencijose bent kas trečias ketvirtas pranešėjas sovietų okupacijos laikus vadino tarybų valdžios metais.

Tokį reiškinį kritikavau diskusijose, bet, rodos, ne visus mokslo žmones pavyko įtikinti. Noriu jiems padėti savo satyra Nevadinkime mėšlo tarybiniu, parašyta beveik prieš dvidešimt metų, ir išspausdinta savaitraštyje Mažoji Lietuva 1989 m. lapkričio 10 d.

Visai čia pat Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, apie jį nuolat primena didžiuliai spalvoti plakatai, esantys Vilniaus (o tikriausiai ir kitų miestų) reklaminėse stiklo kolonose, šį įvykį rengiamasi sutikti pakiliai. Ta proga pamąstykime, ar visada šį vardą mokame tinkamai ir teisingai rašyti?

Gyvenant Čikagoje ir Pasaulio lietuvių centre (Lemonte) teko susitikti ir susidraugauti su nuostabia lietuvaite Jūrate Statkute-De Rosales, kuri, būdama viena geriausių ispanų, lotynų, graikų, prancūzų kalbų žinovė – specialistė, pakėlė senuosius istorinius raštus bei archyvus Ispanijoje, ir juose rado didelius lobius apie mūsų tautos praeitį. Parašė kelias istorines knygas ispanų kalba Apie Gotus ir baltus. Šia knyga (išleisti net keturi pakartotini leidiniai) labai susidomėjo ispanakalbiai istorikai Ispanijoje ir Pietų Amerikoje, knyga aptariama ir mokslinėse konferencijose. Prieš porą metų šią knygą į anglų kalbą išvertė Vydūno Fondas PLC Lemonte.

Kablelis, paprastai būdamas mažai reikšmingas, šiame ir kituose analogiško pobūdžio sakiniuose įgauna neregėtą galią – jis tampa padėties šeimininku, galinčiu nulemti sakinio prasmės likimą: „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“, arba „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti.“ Skirtumas tarp šių dviejų sakinių yra milžiniškas ir jį sugeba padaryti mažytis kablelis, tačiau, kad ir koks įtakingas jis būtų, jam pavaldi tik sakinio reikšmė, o ne realybė, kuri turi savus padėties šeimininkus, galinčius padaryti milžinišką ir reikšmingą skirtumą realiame gyvenime, bei pakeisti teiginį „Lietuvoje studijuoti negalima, emigruoti“, teiginiu „Lietuvoje studijuoti, negalima emigruoti.“

Įsikišau į lietuvių kalbininkų svarbų tautai darbą, nes, matau, dirbsim, bet nedirbamų darbų, o dar yra ir be teorijos kokios tyrimų. Prof. J. Balčikonis, skaitydamas mano užrašytus žodžius, yra pateikęs visą mūsų kalbos svarbą net indoeuropeistikai. Tai senieji raštai ir gyvoji kalba (Jo terminologija – tarmės). Tam buvo skirtas (ar turėjo būti skiriamas) ir mūsų didysis K. Būgos pradėtas, J. Endzelyno palaimintas, daugelio leksikografų rengtas Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ).

Lietuvos žiniose buvo išspausdintas prof. habil. dr. Vytauto Vitkausko straipsnis Dibisota dena būs. Straipsnio autorius užsipuola Lietuvių kalbos institutą (LKI) ir ypač pastarojo direktorę doc. dr. Jolantą Zabarskaitę. Tarp daugelio pateikiamų kaltinimų stebėtinai įpinama ir tai, kad 2007 m. LKI buvo išleistas mano parengtas Lietuvių–vengrų kalbų žodynas (už kurį, be kita ko, š. m. vasario mėn. skirtas vienas žymiausių Vengrijos kultūrinio gyvenimo Pallįdium apdovanojimų, žr. www.sofar.hu/hu/node/102551).

Matydamas, kaip įvairių personažų kaukėmis prisidengę mūsų šaunuoliai be saiko išdykauja, negaliu susilaikyti nuo pagundos kalbėti apie apgailėtinai juokingus dalykėlius. O pavojingas pagundas vis pakiša tas begėdis mūsų laikas. Argi gali likti paniuręs, kai prieš tavo nosį linguoja lietuviška Nobelio panūdusiųjų eisena, kai rimtų figūrų su juodais smokingais ir prisegtomis „peteliškėmis“ rikiuotė nekantriai laukia Nacionalinės pažangos premijos teikimo procedūros. Iš tikrųjų įspūdingas „vaizdelis“, kaip kartą yra sakęs didysis agurkų avantiūristas ir nuolatinis mūsų bažnytkaimio linksmybių žadintojas.

Atsiliepimas į prof. Vytauto Vitkausko straipsnį Dibisota dena būs, išspausdintą Lietuvos žiniose 2008 07 23.

Visų pirma norėčiau pareikšti didelę pagarbą straipsnio autoriui – žymiam kalbininkui, padariusiam nepalyginamai daug lietuvių kalbos labui. Vien jo darbas su didžiuoju 20 tomų Lietuvių kalbos žodynu vertas amžino tautos atminimo ir dėkingumo. Plačiai žinomi ir kiti jo leksikografijos, dialektologijos, akcentologijos darbai, taip pat populiarios knygos apie lietuvių kalbos švarą ir grožį. Toks didžiulis įdirbis negali nesužavėti ir neleidžia neišreikšti pagarbos žmogui, visą savo gyvenimą atidavusiam gimtosios kalbos puoselėjimui.