Paveldas

Nesileidžiant į išsamų M. Gelžinio teiginių išdėstymą vis dėlto gal praverstų atkreipti skaitytojo akis į kelis ypatingesnius atvejus. Kryžiuočiai ir jų XX a. palikuonys tuo pretekstu, jog esą lietuviai apsigyvenę vėliau, teigdavo turį didesnes teises į nadruvių ir skalvių (tariamų prūsų) žemes nei lietuviai atėjūnai. M. Gelžinis į šią kazuistinę prielaidą atsako taip: „Lietuvių akimis žiūrint vis tiek, ar XIII a. būtų gyvenę kuršiai ar žemaičiai. Abi baltų gentys turėjo bendrą religiją, pasaulėjautą, buvo labai artimai giminingi, gyveno vieni šalia kitų ir nebuvo skiriami nei sienų, nei skirtingų interesų.“ (p. 42–43). Ta pati nuostata visai tinka ir skalviams, ir nadruviams, pagaliau net tikroms prūsų gentims.

Tautos namų idėja neatsiejama nuo daktaro Jono Basanavičiaus vardo. 1907 m. per Lietuvių mokslo draugijos steigiamąjį susirinkimą paskelbė reikalą lietuviams turėti Tautos namus. Idėjai jau šimtas metų, o ji vis dar neįgyvendinta, nors ir gyva. Šiemet reikalai pasistūmėjo pirmyn bent tiek, kad Tautos namų idėjos 100-osioms metinėms ant Pamėnkalnio (kuris neteisingai XX a. pradėtas vadinti Tauro kalnu, Taurakalniu) sostinėje atidengtas paminklinis akmuo, kurio užrašas skelbia, kad šioje vietoje turi stovėti Tautos namai. Šio įvykio reikšmę ir Lietuvos sostinės pasiryžimą turėti tokius rūmus sustiprina tai, jog paminklinis akmuo atidengtas Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybingumo atkūrimo dieną. Šiemet sukanka 15 metų, kai mėginama atgaivinti ir įgyvendinti Tautos namų idėją.

Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje Židinys užbaigtas prieš metus pradėtas projektas Tautinių drabužių audimas pagal XIX–XX a. I p. rinkinius. Pažymint Lietuvos tekstilės patriarcho 100-ąsias gimimo metines, paramą projektui skyrė Lietuvių tautodailės institutas išeivijoje. Dabar tai projektas, nes projektų laikais gyvename, o kalbant paprasta tautos kalba viskas atrodo lyg ir nesudėtinga: pagal senuosius lietuvių tautinių drabužių pavyzdžius reikėjo sukurti ir išausti du kostiumus – žemaitišką ir aukštaitišką.

Į Lietuvą sugrįžo dailininko Petro Kalpoko (1880–1945) drobė Signatarai, daugiau kaip 20 metų puošusi Lietuvos ambasados rūmus Vašingtone. Sausio mėn. Lietuvos nacionalinio muziejaus prašymu Lietuvos užsienio reikalų ministerija P. Kalpoko paveikslą Signatarai perdavė muziejui ir nuo šiol jis eksponuojamas Lietuvos nepriklausomybės signatarų namuose (Pilies g. 26). Vasario 12 d. Vilniuje, Signatarų namuose vyko paveikslo sutiktuvės ir spaudos konferencija žurnalistams.

Daug pastangų išeikvota ieškant svarbiausio moderniosios Lietuvos valstybės dokumento – Nepriklausomybės Akto (1918 m. vasario 16 d.) originalo, patirta nesėkmių ir didelių nusivylimų. Ligi šiol spaudoje publikuotos skirtingos šio Akto faksimilės, nėra net Akto originalą patvirtinančios kopijos. Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis kiekvienas smalsesnis tyrinėtojas ar kultūrininkas griebsis net menkiausio šiaudo, jeigu tik jis gali padėti. Ta prasme nereikėtų pro ausis praleisti ir to, ką teigia ponia Alma Gudonytė, Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus direktorė.

Kartu turėkime galvoje ir vokiečių poveikį lietuvininkams. Ilgus amžius juos veikė vokiška administracija, vokiečių valdomų dvarų, pramonės ir prekybos įmonių gausa, nuo XIX a. pradžios prasidėjo lietuvių kalbos gujimas iš pradinių mokyklų, pasibaigęs Prūsijos švietimo ministro A. Falko 1872 m. jos pašalinimu iš mokyklų, jaunų vyrų tarnyba kariuomenėje ir laivyne, lietuviškų sričių įsijungimas į visos Vokietijos rinką, sustiprėjusi todėl gyventojų migracija, kuri skiedė vietinius gyventojus, – visa tai Mažosios Lietuvos lietuviams primetė tam tikrų vokiškumo bruožų. Į jų kalbą vis daugiau brovėsi vokiškų žodžių ir net konstrukcijų, kas kartą dažniau buvo griebiamasi vokiečių kalbos buityje: mokykla pripratino sklandžiau reikšti savo mintis vokiškai. Tai, beje, būdingas ne vienai atbundančiai, iš tautinio pavergimo išsivaduojančiai tautai. Antai teko čekų spaudoje skaityti, kad jų tautiškai susipratę inteligentai net 1848 m., kada čekų tautinis judėjimas jau buvo išsiliejęs į labai platų srautą (pradžia siekia XVIII a. pabaigą), salonuose mėgdavę kalbėtis vokiškai.

Praėjusiais metais Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto ir Kultūros, filosofijos ir meno instituto dailės istorikai Rūta Janonienė, Tojana Račiūnaitė, Mindaugas Paknys ir Dalia Klajumienė vykdė šviečiamąjį projektą – sukūrė šešis po 30 minučių trukmės dokumentinius filmus apie senuosius Lietuvos vienuolynus. Šie mokslininkai buvo programos koncepcijos ir filmų scenarijų autoriai. Filmus režisavo bei garso režisieriaus užduotis atliko Valdas Babaliauskas. Kūrybinės grupės veiksmus derino prodiuserės Teresa Zibolienė ir Vaida Stanevičiūtė.