Paveldas

Pokalbiui su prof. Manfredu Kleinu pradžią davė svečio į redakciją atsineštas žurnalo Lietuvos etnologija 2005 m. numeris, o tiksliau prof. Angelės Vyšniauskaitės recenzija, skirta vokiečių kalba Vokietijoje pasirodžiusiai knygai* apie senąją lietuvišką ganiavą. Knygos autoriai – vokiečių tyrinėtojai Manfredas Kleinas ir Gerhardas Baueris. M. Kleinas rugsėjo 27–28 d. dalyvavo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto bei Knygotyros ir dokumentotyros instituto surengtoje tarptautinėje knygotyros konferencijoje Rankraštinis ir spaudos paveldas išsaugojant Lietuvos ir kitų Baltijos šalių išeivijos tautinį tapatumą. Po konferencijos apsilankė ir Mokslo Lietuvos redakcijoje.

Paslaptingasis svečias pasirodė besąs žymus to meto kino aktorius Ivanas Mozžuchinas. Tai jis atlikdavo romantiško herojaus ir tauraus nuotykių ieškotojo vaidmenis, harcuodavo ant eiklaus žirgo, energingai mosuodavo kardu ir taikliai atsišaudydavo pistoletu. Jam buvo lemta išgelbėti gražuoles belaisves ir pelnyti jų begalinį dėkingumą. Tiesa, kartais ir jo vaidinamas herojus, šiaip jau neįveikiamas, atsidurdavo nepavydėtinose aplinkybėse, patekdavo į pasalą, nelaisvę ir patirdavo brutalių priešų kankinimus. Žodžiu, ekrane Mozžuchinas buvo toks XX a. antrosios pusės Džeimsas Bondas, kurio įvaizdį kiekvienas amžius kuria pagal savo meto herojiško įvaizdžio kanonus. Jo žingsnius lydi nesibaigiantys žygdarbiai ir iš meilės alpstančios gražuolės.

Labai reikšmingų profesoriaus Romualdo Šviedrio pasakojimų apie mokslininkus jėzuitus lietuviškoje dalyje įsipynė negerų netikslumų apie jau gerai žinomus dalykus.Konstantinas Sirvydas yra ne tik žymus žodynininkas (Mokslo Lietuva, 2007 m. Nr. 14 p. 8), bet ir pirmasis lietuvių žodynininkas.

Clavis linguae Lithuanicae žinomas tik iš šio pavadinimo minėjimo senuosiuose šaltiniuose. Vienų nurodyta 1629 m., kitų – 1621 m. Spėjama, kad tai būta gramatikos, o ne žodyno.

Mokslo Lietuvos redakcijoje apsilankė žurnalistė Kornelija Jankauskaitė, su kuria bendraujame ne vienus metus, mat spausdinome pašnekesį Kelias pas Mariją apie prof. Mariją Gimbutienę (2006 m. Nr. 4, p. 10–11 ir Nr. 5, p. 12–13). K. Jankauskaitei yra tekę kurį laiką gyventi M. Gimbutienės namuose Kalifornijoje, JAV. Blogėjant sveikatai, profesorei reikėjo pagalbininkės, tuo labiau, kad spaudai rengė knygą Deivės civilizacija. Kornelijai teko atsakinėti į mokslininkei rašomus laiškus, tvarkyti jos archyvą, atlikti būtiniausius buitinius darbus.

Šiemet minime 125-ąsias Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro prof. Mykolo Biržiškos gimimo metines. Šios sukakties proga rugpjūčio 22 d. Vilniuje, Signatarų namuose, atidarytas jam skirtas memorialinis kambarys.

Mykolo Biržiškos asmeninius daiktus Lietuvos nacionaliniam muziejui perdavė profesoriaus vaikaičiai Venta Barauskaitė-Leon, Danutė Barauskaitė-Mažeikienė ir Vytautas Barauskas, gyvenantys Jungtinėse Amerikos Valstijose. Signatarų namuose dabar lankytojai gali pamatyti M. Biržiškos baldus, knygas, jo rankraščius, taip pat jo brolio Vaclovo Biržiškos rankraščius. Vaikaičių užsakymu iš bronzos buvo išlietos pomirtinės M. Biržiškos veido ir rankų kaukės. Jos taip pat eksponuojamos.

Vienai svajonei žlugus, apkaboje dar liko geras pustuzinis kitų, kurias Romano mama ilgai neatidėliodama ėmėsi įgyvendinti. Jos pačios kūrybinės ambicijos taip ir liko neįgyvendintos, tad šį praradimą turėjo kompensuoti būsimoji sūnaus sėkmė. Šį kartą šokio pasaulyje. Pasiėmęs šilko šlepetes mamos lydimas Romanas pėdindavo į Sašos Žiglovo baleto studiją, kur sunkiai keldavo koją ant skersinio, o motina sėdėdama kampe retsykiais iš džiaugsmo suplodavo rankomis ir sušukdavo: „Nižinskis, Nižinskis! Tu būsi Nižinskis! Aš žinau, ką kalbu!“

Sostinės J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirtoje, kur ant šaligatvio dar ne taip seniai stovėjo didelis akmeninis rutulys, savotiškas šios vietos reprezentantas, birželį išdygo naujas meninis akcentas – mažo berniuko su dideliu batu rankose skulptūra. Gaila, nebeliko didžiulio akmeninio bumbulo, tikro senosios akmenskaldystės šedevro. Sako, į bumbulą pataikė sunkvežimis, vairuojamas neatsargaus vairuotojo. Iš ilgų dešimtmečių snaudulio išjudintas bumbulas staiga pajuto savyje glūdinčią jėgą, su grėsmingu bildesiu ir keldamas didžiulį pavojų ėmė riedėti žemyn J. Basanavičiaus gatve, kadaise vadinama Didžiąja Pohulianka: išlaisvinta potencinė energija virto kinetine.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas antrus metus organizuoja nekomercinių, paveldosauginių, meninių ir edukacinių renginių ciklą Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva. Šiuo projektu siekiama atkreipti visuomenės, ypač vietinių bendruomenių, dėmesį į šalia esančias paveldo vertybes. Kartu tai ir kvietimas ieškoti būdų, kaip išsaugoti esamą paveldą.

Baigiame pokalbį su Mažosios Lietuvos kultūros istoriku Artūru Hermanu (Arthur Hermann), dirbančiu Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarkančiu Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). Leidžia (kartu su Annemarie Lepa) metraštį Annaberger Annalen, kuriame nagrinėjami lietuvių ir vokiečių santykiai, vokiečių Didžiojoje Lietuvoje ir Lietuvos istorijos problemos.

Gegužės 27–31 d. Vilniuje vyko XIV tarptautinis poetų susitikimas Gegužė prie Neries, kurio organizatorius buvo leidinio Znad Wilii redaktorius Romualdas Miečkovskis (Romuald Mieczkowski). Daug dėmesio susitikimo renginiuose buvo skirta rašytojams ir publicistams broliams Stanisłavui Catui Mackievičiui (Stanislaw Cat Mackiewicz, 1896–1966) ir Juzefui Mackievičiui (Józef Mackiewicz, 1902–1985). Lenkų institute ir lenkų meno galerijoje Znad Wilii atidarytos Stanislavo Cato Mackievičiaus fotografijos parodos, Lenkų institute vyko mokslinė konferencija Mackievičius prisiminus.