Paveldas

1924 m. Konvencija su prie jos pridėtu Klaipėdos krašto statutu ir vėlesni direktorijų išleisti nurodymai, išskyrus 1934 m. M. Reisgio direktorijos du potvarkius, netrukdė vokietininkams ignoruoti pagrindinio mokyklai keliamo tikslo – lygiai mokyti abiejų kalbų. Vos viena kita direktorijos mokykla tėvų valia ir pastangomis buvo lietuvių dėstomąja kalba, dar kelios buvo dvikalbės, bet absoliuti jų dauguma, nepaisant vaikų kilmės ir gimtosios kalbos, buvo paverstos vienkalbėmis vokiečių mokyklomis.

Antrą kartą per nepriklausomybės metus Vilniuje turime galimybę pamatyti ir įvertinti garsaus lenkų dailininko Jano Mateikos (Jan Matejko, 1838–1893) istorinę drobę. Nusileidžiant XX amžiaus uždangai, 1999 metais, Taikomosios dailės muziejuje buvo eksponuotas žymiausias dailininko darbas – šedevras Žalgirio mūšis (Grunwaldzka bitwa). Dabar istorijos ir meno mylėtojams nauja šventė: minint Liublino unijos 440 metų sukaktį iš taip arti galime džiaugtis kitu istoriniu paveikslu Liublino unija.

Tegyvuoja Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca (1494–1557)! Tegyvuoja italė, Milano ir Bario kunigaikštytė, ištekėjusi už Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo, daug nusipelniusi Lietuvai! Tai ji stiprino ir garsino Jogailaičių dinastiją, skleisdama Lietuvoje Renesanso kultūrą, meną, mokslą! Tai Bona Sforca, Žygimanto Augusto motina, žinoma ir kaip sumani, ryžtinga politikė, daug dėmesio skyrusi ūkio klestėjimui. Kartu tai tragiško likimo asmenybė. Moteris. Valdovė. Motina, netekusi mylimo sūnaus meilės.

Spalio 29-ąją Rašytojų klube Vilniuje buvo minimas kultūros gyvenimo žurnalo Naujoji Romuva atkūrimo 15-osios metinės.

Jau pats faktas, kad Naujoji Romuva yra – fundamentalus mūsų kultūros dalykas. Jeigu Juozo Keliuočio (1902–1983) įkurtoji Naujoji Romuva buvo leidžiama Lietuvai kopiant įkalnėn, tai atkurtoji leidžiama einant nuokalnėn. Tai Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo žodžiai, kuriais ir norisi pradėti šį reportažą iš įvykio vietos.

Šia epitafija iš Šventvakarių kapinių maga pradėti pasakojimą apie Klaipėdos krašto ir Kuršių nerijos senose kapinėse esantį kultūros ir istorijos paveldą, senuosius kryžius, krikštus ir kitus atminimo ženklus. Lapkričio 7 d. Nidoje į tokį renginį – Krikštai bendruomenės atminties kultūroje – pakvietė M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ir VšĮ Thomo Manno kultūros centras kartu su Thomo Manno muziejumi. Tai fondo labdaringų, edukacinių ir meninių renginių ciklo Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva dalis.

Vokietininkams didelė atspara mokyklų klausimu buvo 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašyta keturių Santarvės (Antantės) valstybių (Prancūzijos, Anglijos, Italijos, Japonijos) ir Lietuvos Konvencija dėl Klaipėdos krašto su trimis priedėliais, kurie, kaip nurodo Konvencijos 16 straipsnis, „visais atvejais bus laikomi tos konvencijos integraline dalimi“ (Konvencija dėl Klaipėdos krašto. Išleido Klaipėdos Krašto Direktorija. Herausgegeben vom Direktorium des Memelgebietes. Klaipėda/Memel, 1925. – P. 7).

Spalio 9–11 d. Šiaulių rajono Bazilionų vidurinėje mokykloje vyko IX tarptautinė mokslinė konferencija iš ciklo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas, skirta vienuolių bazilijonų kultūrinės veiklos Padubysyje 260-mečiui. Ta proga Bazilionų miestelyje prie vidurinės mokyklos buvo pašventinta iš ąžuolo išskobta skulptūra, skirta Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui.

Panašu į tai, kad kunigaikščių Radvilų palaikų perlaidojimas Dubingiuose šios giminės tėvonijoje tapo vienu reikšmingiausių įvykių Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais. Tai buvo atsakingas išbandymas atsikūrusiai Lietuvos valstybei, šiemet pradėjusiai dvidešimtuosius Nepriklausomybės metus.

Kalbinamas Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Eugenijus JOVAIŠA, 2008 m. Lietuvos valstybinės mokslo premijos taikomosios mokslinės veiklos srityje laureatas. Šį kartą kalbėsimės daugiau apie istorijos mokslo reikalus, problemas ir dalykus, kurie ypač jaudina mūsų pašnekovą.

Kada nesukuriama sava mokykla arba prarandama jos kontrolė, tautos būčiai kyla didžiausia grėsmė. Šią tiesą ryškiausiai patvirtina lietuvių, gyvenusių Mažojoje Lietuvoje, likimas. Be kitų veiksnių, prie jų sunykimo gerokai prisidėjo mokykla. Po 1870–1871 m. Prancūzijos–Prūsijos karo susikūrusioje Vokietijos imperijoje sustiprėjo vokiečių nacionalizmas, kuris Prūsijoje reiškėsi labiausiai tuo, kad valdžios užsibrėžė visais būdais asimiliuoti tautines mažumas. Čia joms veiksmingai talkininkavo suvokietinta mokykla. Iki tol pradinėse mokyklose buvo leista mokyti tautinių mažumų kalbomis.