Paveldas

1996–2009 metais Mažosios Lietuvos fondas skyrė daugiau kaip 346 tūkst. JAV dolerių Mažosios Lietuvos enciklopedijai parengti ir išleisti. Šią užduotį, pasitelkęs gausų talkininkų būrį, atsakingai ir garbingai įvykdė Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Sumanymui įgyvendinti prireikė beveik 15 metų, užtat šiandien galime pasidžiaugti keturiais Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) tomais. Ties atliktu darbu neketinama sustoti, bus siekiama glaustas vienatomes MLE parengti ir išleisti anglų, vokiečių, tikriausiai ir rusų kalbomis. Šios enciklopedijos idėjos autoriaus, vyriausiojo organizatoriaus ir tvarkytojo prof. Viliaus Pėteraičio (1914 10 18 – 2008 03 21) vėlė dausose, o gal ūksmingų Lietuvos ąžuolų pavėsyje, tikriausiai džiaugiasi, nes tikram patriotui nėra nieko brangesnio kaip jo pradėtų darbų tąsa.

Per Jonines Rumšiškėse pliaupiant lietui, lyg įvadui į būsimųjų liūčių, viesulų ir umarų vasarą, įteikta jau devintoji Jono Aisčio literatūrinė premija. 2010-ųjų laureatu tapo poetas Justinas Marcinkevičius, šiemet sutikęs savo aštuoniasdešimtmetį.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis 1276–1277 m. bartų genties žmones, besigelbstinčius nuo kryžiuočių vergijos, apgyvendino Gardine, Valkaviske ir nemažame Lietuvos žemių plote tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Jų gyvenvietės buvo įsikūrusios Trakų, Lydos, Ašmenos, Medininkų, Varėnos, Žaslių, Kernavės apylinkėse. Teigiama, kad bartai ypač gerai mokėję statyti tiltus ir per karus tai buvusi jų pagrindinė prievolė. Net po 300 metų Žygimanto Augusto 1557 m. Valakų įstatyme bartams nurodoma, kad „jei mes jiems liepsime eiti į karą, tai tais metais jie atleidžiami nuo visų mokesčių, bet privalės tiltus statyti“. Lydos apskrityje, ne vėliau kaip XIV m. antrojoje pusėje, buvo įkurtas Bartų valsčius su Panemunės, Pelesos, Skalvių ir Aradnos vaitystėmis. 1503 m. čia minimas Bartų pavietas (apskritis). XVIII a. buvo Bartų seniūnija.

Kaip ir visa Lietuva, Vilniaus žemaičiai atkuto su Atgimimu. 1989 m. įkūrė Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyrių, nors gyvenime įsitvirtino Vilniaus žemaičių draugijos vardas. Kartais girdime sakant, kad žemaičius sunku išjudinti. Visai galimas dalykas, bet jeigu žemaitis išsijudina, jį jau sunku sustabdyti. Tą patį galime pasakyti ir apie Vilniaus žemaičių draugiją, labai gyvybingą, kupiną gerų sumanymų, o svarbiausia – juos įgyvendinančią.

Mano seneliai gulėjo dėžutėse
arba stovėjo lentynose, –

rašo Vytautas Landsbergis, prisimindamas mamos tėvus, o savo senelius Joną ir Konstanciją Jablonskius (eil. Bobutė, p. 67)*. Intelektualo atsiminimai pateikti ypač nelauktai – eilėraščiais. Ir nekasdieniškai apie laiko į mėlynus tolius nešamą kasdienybę.

Paminklo Vytautui Didžiajam atidengimo iškilmės Marijampolėje gegužės 22 dieną prasidėjo Šv. Mišiomis Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Nuo Rygiškių Jono gimnazijos iškilminga eisena, kurios priekyje jojo raiteliai, o karieta važiavo kaip kunigaikštis apsirėdęs aktorius Tomas Vaisieta, pajudėjo miesto centro ir Vytauto Didžiojo parko link. Ten griausmasvaidys Tomas Vaisieta pradėjo iškilmę prie atidengiamo paminklo. Suskambo bažnyčių varpai – gal kvietė į pamaldas, o gal tai buvo sveikinimas paminklui ir šventės dalyviams.

Juozas Tumas-Vaižgantas lietuviškosios spaudos atgavimą 1904 m. iškėlė aukščiau už svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinius įvykius, taip pat ir už 1410 m. pergalę Žalgirio mūšyje. Šia Vaižganto mintimi Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – gegužės 7-ąją – pradėjo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius Andrius Vaišnys.

2010 m. balandžio 15 d. Pasaulio kultūros dienai skirtame renginyje Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga pasirašė dvišalę ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį. Atkuriamuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose pirmą kartą surengtame viešame kultūros vakare susitarta aktualinti bei populiarinti Lietuvos valstybės ir visuomenės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarizmo ir bajorijos istoriją, puoselėti Lietuvos kultūros paveldą, atgaivinti istorinės genealogijos ir heraldikos tradicijas, vykdyti bendrus švietėjiškus ir kultūrinius projektus.

Po 13 metų (1997–2009) baigta rengti ir išleista keturių tomų Mažosios Lietuvos enciklopedija (MLE). Tai unikalus, sudėtingas ir itin reikšmingas veikalas, įamžinęs keletos šimtmečių Mažosios Lietuvos ir jos autochtonų lietuvininkų (mažlietuvių) istoriją. Ši provakarietiškos civilizacijos Vidurio rytų Europos tauta sukūrė turtingą europinio lygio kultūrą.