Paveldas

Grupę iniciatyvių vilniečių subūręs M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas skelbia iniciatyvą – bent iš dalies atkurti Vilniaus Baltuosius stulpus, kurie nuo XVIII a. antrosios pusės pasitikdavo į Vilnių atvykstančius keliauninkus iš Trakų, Kauno ar tolesnių vietovių. Atkurti šį istorinės atminties ženklą pasiūlė fizikas ir etnologas prof. Libertas Klimka, kuriam 2005 m. paskirta Valstybinė J. Basanavičiaus premija už reikšmingą mokslinę ir visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje.

Su Violeta Rutkauskiene tęsiame pašnekesį apie dvigubąjį kryžių Lietuvos ir pasaulio istorijoje. Šiai temai buvo skirtas JAV gyvenančios lietuvės pranešimas XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume, kuris 2008 m. pabaigoje vyko Čikagos priemiestyje Lemonte.

Svarbių renginių prisodrintoje Simpoziumo programoje į visus tiesiog fiziškai buvo neįmanoma spėti. Labai gaila, bet neteko išklausyti ir Violetos Rutkauskienės pranešimo Dvigubasis kryžius Lietuvos ir pasaulio istorijoje. Vis dėlto Likimo keliai nenuspėjami. Kitą dieną savo autobusėliu Violeta ir Algirdas Rutkauskai pasisiūlė Simpoziumo dalyvius iš Lietuvos pavežėti iš Mariott viešbučio į Lemontą. Taip ir susipažinome. Kalbantis apie šį bei tą paaiškėjo, kad ponia Violeta ir yra ta pati pranešėja, kuri jau 20 metų domisi dvigubuoju kryžiumi ir šio simbolio ištakomis, paplitimu krikščioniškojo pasaulio kultūrose, ypač heraldikoje, apie dvigubą kryžių ir jo atmainas renka visą įmanomą istorinę medžiagą. Problema nepaprastai sudėtinga, veda į tokias Europos kraštų istorijos, religijos ir kultūros gelmes, kad vieno ar kelių tyrinėtojų jėgomis gal ir neišsprendžiama.

Seniesiems vilniečiams nėra būtino reikalo aiškinti, kas buvo tie Baltieji stulpai. Kai kurie juos prisimena stovėjusios J. Basanavičiaus, S. Konarskio gatvių ir Savanorių prospekto sankirtoje netoli Šv. Jackaus koplytėlės ir visai šalia Gėlių turgaus. Kiti yra matę senose nuotraukose – būtų sunku neįsiminti savotiškos Vilniaus miesto vizitinės „kortelės“, pasitinkančias keliauninką nuo Kauno ir Trakų. Tai simboliniai Vilniaus miesto vartai. Na, kai kurie prisimena kaip tuos stulpus nugriovė, kai buvo platinama gatvė, tuo metu Raudonosios armijos prospektu vadinta. Tačiau bent autobusų (troleibusai Vilniaus mieste dar nevažinėjo) stotelės pavadinime tas istorinis priminimas kurį laiką buvo išlikęs – stotelė Baltieji stulpai.

Prasidėję Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo tūkstantmečio metai itin reikšmingi Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų atstatymo raidai. Oficialios atstatytų rūmų atidarymo iškilmės vyks liepos 6-ąją, Valstybės dieną, bet iki tos reikšmingos mūsų valstybei ir joje gyvuojančioms tautoms dienos vyks daug svarbių renginių, kurie turėtų gerokai praturtinti Vilniaus kaip šių metų Europos kultūros sostinės gyvenimą. Būtų gerai, jei kiekvienas tų kultūrinių žingsnių pripildytų mūsų sielas krikščioniško platumo, tolerancijos ir pasitikėjimo vienas kitu jausmais. Pirmieji trys sausį ir vasarį vykę renginiai, atrodo, kaip tik ir stiprina viltį, kad dar ne viskas mūsų Tėvynėje prarasta, kad žmonės dar gali susikalbėti. Jeigu nori.

Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo tūkstantmečio metais svarbu ir aktualu visa, kas garsina mūsų šalies vardą bet kuriame pasaulio kampelyje. Ypatingo paminėjimo nusipelno JAV lietuvių filatelistų draugijos „Lietuva“ iniciatyva leisti pašto ženklus lietuvybės tematika. Šiame straipsnelyje draugijos vicepirmininkė Violeta Rutkauskienė trumpai pasakoja apie nuveiktus darbus.

Žemaičių kunigaikštystės Leliškių dvaro 1580 m. inventoriuje minimos dvi knygos: lenkiška Biblija ir Martyno Mažvydo Katekizmas (1547), kuris apraše įvardytas kaip Žemaitiškai spausdintas katekizmas (катихиз по друкованыи). Istoriko Eugenijaus Saviščevo manymu, to meto žemaičių bajorija Katekizmą suvokė kaip savo raštijos paminklą. Remdamiesi šia XVI a. pabaigos žemaičių bajorų etninės savimonės apraiška, M. Mažvydo Katekizmą galėtume laikyti Žemaitijos knyga. Su tuo pagrįstai nesutiktų Mažosios Lietuvos knygos tyrinėtojai, nes Katekizmas vis dėlto buvo Mažosios Lietuvos švietėjų intelektinis produktas, skirtas jos reikmėms. Vien šis pavyzdys rodo, kad Žemaitijos knygos klausimas yra pribrendęs gilesniems tyrimams, kuriuos skatina Lietuvos knygotyros mokslo laimėjimai ir tyrimų plėtra.

Lietuva, Latvija ir Estija šiais metais mini savo, kaip nepriklausomų valstybių, 90-mečius. Į reikšmingos sukakties kontekstą įsikomponuoja Lietuvos nacionaliniame muziejuje lapkričio 19 d. atidarytoji paroda Kuršiai – baltų vikingai. Tai bendras tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus projektas, kuriam ne vieni metai. Jo pradžia – tai 1996 m. tuometinio Latvijos istorijos muziejaus (įsteigtas 1869 m., nacionaliniu tapo prieš keletą metų) Rygoje surengta paroda Kuršiai – pirkliai ir jūros plėšikai.

Ir šiais Valstybės skatinamais ir remiamais skaitymo metais aišku: skaitysim ir mąstysim, nes kas neskaito ir nemąsto, tas vangiau keičiasi, menkiau pažįsta save, vadinasi, ir pasaulį. Knygos savaip padeda pažinti istorinę, kultūrinę ir socialinę tikrovę. Jos ir dabar pagelbsti jaunesniam ir vyresniam skaitytojui suvokti, kaip dabar gyventi, ką daryti, kaip permąstyti savo ir gimtinės, tautos, valstybės lemtį visų žmonių likimų ir patirčių pynėje.

Vilniaus pedagoginiame universitete antruosiuose rūmuose bus įkurtas Krikščioniškasis antropologijos centras, kurio kontūrai jau ryškėja. Centro dalimi taps istoriko Adolfo Šapokos, Arkivyskupo Mečislovo Reinio ir Lietuvos partizanų vado, Vilniaus pedagoginio instituto absolvento, lituanisto Adolfo Ramanausko-Vanago vardinės auditorijos. Pastaroji auditorija turėtų atverti duris kitąmet sausio ar vasario mėn., o Arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 m. vasario 5 d. – 1953 m. lapkričio 8 d.) auditorija atidaryta M. Reinio žūties Vladimiro kalėjime 55-ųjų metinių išvakarėse.