Paveldas

Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių dinastija kelis šimtmečius valdė ne tik Lietuvą, bet ir dabartinę Baltarusiją, Ukrainą, didelius Rusijos plotus, sėdėjo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos karalių sostuose, užėmė labai svarbius karinius postus Rusijos imperijoje... Jų palikuonių dar liko Lenkijoje, Rusijoje, Kanadoje, net Pietų Amerikoje. Neturime jų tik Lietuvoje. Gal todėl, kad Maskvoje buvo susirinkę Gediminaičių palikuonys, o iš Lietuvos niekas neatvyko. Su šypsena prisimenamas tik Jonas Gediminas-Klausutis-Beržanskis, kuris per septynerius metus Rusijos archyvuose iškapstęs duomenų apie savo ryšius su Gediminaičiais.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius, puoselėdamas ir propaguodamas savo fonduose saugomą Lietuvos kultūros ir istorijos paveldą ir minėdamas Nacionalinės bibliotekos 90-metį, gavęs dalinį finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, sukūrė interneto svetainę Lietuvos nacionalinės bibliotekos dokumentų proveniencijos. Jos tikslas – vaizdinėmis, grafinėmis ir tekstinėmis priemonėmis visuomenei atskleisti labai turtingą ir informatyvią bibliotekoje saugomo kultūros paveldo dalį: dokumentų proveniencijas (knygų nuosavybės ženklus – ekslibrisus, lipdes, antspaudus, įrašus); ją propaguoti parodant kaip istorinių ir kultūrinių tradicijų liudijimus, spaudos istoriją, suteikti daugiau informacijos apie procesus, susijusius su proveniencijomis.

Spalio 22–23 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje vyko 18-oji tarptautinė knygotyros konferencija Knygos ir kitų medijų mokslas: tyrimai, mokslininkai, komunikacija. Tradiciškai šį renginį organizavo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas ir – pirmą kartą – Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius. Kaip pažymėta konferencijos metu, atsigręžti į Lietuvos knygotyros praeitį, raidos orientyrus, pasiekimus ir santykius su kitais mokslais paskatino Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukaktis ir Vilniaus universiteto įkūrimo 430-osios metinės.

Šių metų spalio 27 d. Kauno m. savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) surengė knygos sutiktuves. Renginys įvyko Kauno m. savivaldybės V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Žodį tarė dr. Ina Dagytė, prof. Romualdas Baltrušis, Juozas Dingelis, žymūs Kauno medikai, mokslininkai, kultūros ir visuomenės veikėjai.

2009 m. spalio 1 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvyko Lietuvos mokslų akademijos užsienio nario, Parmos universiteto prof. Gvido Mikelinio (Guido Michelini) knygų D. Kleino Naujos giesmju knygos. Tekstai ir jų šaltiniai bei Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos sutiktuvės. Renginį organizavo Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius bei Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra.

Skirtingos Didžiojoje Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje dominuojančios tikybos nuo seno buvo tam tikra kliūtis jungtis abiejų dalių lietuviams – didlietuviams ir lietuvininkams. Tikybiniai skirtumai ypač pabrėžti kilus kalboms apie galimą Klaipėdos krašto prijungimą prie 1918 m. pasiskelbusios nepriklausoma valstybe Didžiosios Lietuvos. Lietuvininkų būgštavimus gudriai kurstė abiejų Lietuvos dalių sujungimo priešingai – vokietininkai. Katalikybės grėsme visą laiką jie manipuliavo ir po 1923 m., kai kraštas autonomijos teisėmis buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Tad pamėginkime pažiūrėti, kiek buvo pagrįsti tie bauginimai ir baiminimaisi.

Pastaruoju metu pašėlusiu greičiu pasaulyje plintant globalizacijos procesams, bendrame civilizacijos katile maišantis atskirų tautų kultūrai ir nacionaliniam identitetui, vis didesnę reikšmę siekiant išsaugoti lietuvių nacionalinę savastį ir tautinę kultūrą įgauna etnokultūrinė veikla, kraštotyros darbai, etnografiniai ir tautotyros renginiai. Itin vertingą darbą šioje srityje atlieka įvairiose Lietuvos vietovėse susibūrusios kraštų bendruomenės, tarp jų – ir Vilniuje veikiantys atskirų Aukštaitijos miestų bei rajonų kraštiečių sambūriai. Džiugu, kad kai kurių šio krašto bendrijų veikla sulaukė atgarsio ne vien Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse, kuriose šiuo metu tarpsta mūsų tautiečių diasporos.

Kalbamės su Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanu prof. dr. Eugenijumi JOVAIŠA, 2008 m. Lietuvos valstybinės mokslo premijos taikomosios mokslinės veiklos srityje laureatu. Jo pasiūlyti archeologinės medžiagos tyrimo būdai atveria naują mokslinių tyrinėjimų kokybę pasitelkiant gretutinius mokslus ir plačiau į archeologijos mokslo praktiką įvedant statistiką bei jos teikiamas galimybes. Gautieji rezultatai reikšmingi baltų kultūros sampratai tiek Lietuvoje, tiek ir įtvirtinant baltų vietą Europos istorijoje.

1925 m. balandžio 25 d. įvykęs Klaipėdoje lietuvininkų susirinkimas pradėjo sąjūdį dėl Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčios atskyrimo nuo Vokietijos bažnytinių institucijų priklausomybės. Aktyvios batalijos tarp patriotiškai nusiteikusių lietuvių jėgų ir vokietininkų truko dvejus metus ir tris mėnesius – iki 1925 m. liepos 25 d., kai Berlyne Lietuvos vyriausybės įgaliotinis Vaclovas Sidzikauskas, Klaipėdos krašto direktorijai atstovaujantis Endrius Borchertas ir Vyriausiosios evangelikų bažnyčios tarybos (Vokietija) įgaliotas jos prezidentas dr. Kapleris pasirašė Sutartį dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios (apie ją plačiai rašyta šios straipsnio autoriaus 2008 m. Mokslo Lietuvoje).

Antroje pokalbio su prof. dr. Eu-genijumi JOVAIŠA dalyje gilinsimės į jo kaip archeologo mokslinių interesų sritį. Pašnekovo moksliniai tyrinėjimai telkiami į ankstyvąsias baltų genčių kultūras ir galėtų būti skirstomi į dvi senųjų gyventojų kultūros sritis. Pirmoji – baltų dvasinio ir žinių pasaulio atspindžiai laidojimo paminklų sąrangoje, antroji – etninės ir socialinės istorijos atspindžiai baltų laidosenoje ir rašto šaltiniuose.