Paveldas

Mažosios Lietuvos kultūros istorikas Artūras Hermanas (Arthur Hermann) dirba Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarko Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). Leidžia (kartu su Annemarie Lepa) metraštį Annaberger Annalen, kuriame nagrinėjami lietuvių ir vokiečių santykiai, vokiečių Didžiojoje Lietuvoje ir Lietuvos istorijos problemos. Artūras Hermanas yra Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcinės kolegijos narys, dažnai dalyvauja mokslinėse konferencijose, skirtose Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos klausimams nagrinėti. Su svečiu iš Vokietijos bendravome kompleksinio mokslo renginio, skirto Mažosios Lietuvos kultūros paveldui, metu. Po pranešimų ir diskusijų dienos Lietuvos mokslų akademijos salėje vykome dviejų dienų išvažiuojamajai sesijai į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų Klaipėdoje, taip pat Šilutės ir Pagėgių rajonus. Ten konferencijos dalyviai nagrinėjo senosios kultūros paveldo būklę ir jo saugojimo problemas.

Į kurias ūkio sritis spraudėsi tie nelemtieji didlietuviai? Be minėtų valstybės įstaigų, kur reikėjo kvalifikuotų specialistų, dauguma atvykėlių dirbdavo žemės ūkyje samdiniais ir miestų įmonėse darbininkais. Antai P (etras) Kž (Kežinaitis?) straipsnyje Lietuvių darbininkų būklė Klaipėdoj (Lietuvos žinios, 1934 m. birželio 7 d., Nr. 127(4513), p. 2) pateikia duomenis, kad iš 2747 atvykėlių darbininkų Klaipėdos miesto fabrikuose dirba 1500, uoste – 472, prie geležinkelio – 490, artelėse – 200, neturi darbo 85. Jų uždarbiai menkesni negu vietinių darbininkų. Tik keturios įmonės, kur lietuviai darbininkai sudaro daugumą: Lietuvos eksportas (77 proc.), Liverma (verpalų fabrikas, 77 proc.), medvilnės fabrikas (68 proc.) ir vilnų fabrikas Gamza (58 proc.). Visose kitose įmonėse jų procentas esąs labai nedidelis arba visai į jas nepriimami. Tad atvykėliai darbininkai tikrai neatėmė iš klaipėdiškių duonos kąsnio, nes tenkindavosi tuo, kas likdavo nuo vokiečių ir lietuvininkų.

Mūsų pašnekovas – Mažosios Lietuvos kultūros istorikas Artūras Hermanas (Arthur Hermann), dirbantis Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarkantis Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). A. Hermanas taip pat yra Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcinės tarybos narys, dažnas mokslinių konferencijų, skirtų Mažosios Lietuvos klausimams nagrinėti, dalyvis.

Kur kas daugiau sričių administravo autonominės Klaipėdos krašto įstaigos. Tačiau nei V. Gaigalaitis, nei klaipėdiečiai (kiek galima spręsti iš pacituotos ir kitų vietų) nedejavo, kad jiems nelieka vietos autonominės administracijos įstaigose. Beje, ir jose vienas kitas lietuvininkas įsitaisydavo. Antai nuo 1925 m. gal visą dešimtmetį, kol išgarsėjo romanu Aukštujų Šimonių likimas ir gavo už jį Valstybinę premiją, Klaipėdos krašto seimelio mašininke ir vertėja dirbo Ieva Simonaitytė. Žinoma, tokie atvejai reti, o vėliau jų dar mažėjo. Net valsčių viršaičius ir kaimų seniūnus imta keisti vokiečiais ar jiems pataikaujančiais „klaipėdiškiais“.

Vilniaus mokytojų namuose kovo 30–balandžio 1 d. vykusiame Knygų pavasaryje buvo surengta konferencija ir diskusija Lokalios bendruomenės tyrimai ir perspektyvos. Buvo pristatytos naujausios Versmės leidyklos knygos iš serijos Lietuvos valsčiai, šios leidyklos pradėtų leisti Lietuvos lokalinių tyrimų mokslo darbų pirmieji rinkiniai Gamta ir Archeologija, taip pat 2006 m. Lietuvos mokslo premijos laureatės etnologės prof. Irenos Reginos Merkienės parengtas leidinys Šiokiadienių ir šventadienių etnografija. Etnografinių duomenų rinkimo pagrindai.

Sutuoktinių Momzenų teoriją, kad lietuviai Mažojoje Lietuvoje nesą autochtonai, vaizdingai kalbant, tiktų lyginti su sunkiąja artilerija, griaunančia tvirtovės pamatus. Tačiau vokietininkai naudojosi ir mažesnio kalibro, bet paslankesniais ginklais – periodikoje skelbiama publicistika, grožine literatūra ir radiju. Hitlerininkai, kurie žinomi kaip purviniausios propagandos specialistai, nuo 1935 m. tam reikalui turėjo galingą siųstuvą Heilsberg. Visų šių priemonių taikinys – įrodyti pasauliui ir abejojantiems Klaipėdos krašto lietuvininkams, kokie barbarai buvo, yra ir bus lietuviai, palyginti su jų pavergtais vokiečiais. Kokia neteisybė, kad vokiečius ir vokiečių kultūros prisigėrusius „memellenderius“ valdo laukiniai azijatai!

Mūsų pašnekovas – Mažosios Lietuvos kultūros istorikas Artūras Hermanas (Arthur Hermann), dirbantis Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarkantis Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). A. Hermanas taip pat yra Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcinės tarybos narys, dažnas mokslinių konferencijų, skirtų Mažosios Lietuvos klausimams nagrinėti, dalyvis.

1907-iesiems Lietuvos atgimimo istorijoje tenka ypatinga vieta, todėl iškiliausių šių metų minėtinų datų sąraše Lietuvių mokslo draugijos 100-mečio jubiliejui turėtų būti skiriama, ko gero, aukščiausia pakyla. Draugija įkurta daktaro Jono Basanavičiaus pastangomis. 1907 m. balandžio 7 d. (kovo 25 d. pagal senąjį kalendorių) Vilniaus Kanklių salėje įvyko draugijos steigiamasis susirinkimas, jame numatyta veiklos programa, išrinkta pirmoji valdyba. Vėliau J. Basanavičius savo atsiminimuose draugijos įsteigimą pavadins viena svarbiausių lietuvių atgimimo istorijos dienų.

Mūsų pašnekovas – Mažosios Lietuvos kultūros istorikas Artūras Hermanas (Arthur Hermann), dirbantis Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarkantis Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). Leidžia (kartu su Annemarie Lepa) metraštį Annaberger Annalen, kuriame nagrinėjami lietuvių ir vokiečių santykiai, vokiečių Didžiojoje Lietuvoje ir Lietuvos istorijos problemos.

Visi, kuriems brangus Mažosios Lietuvos istorinis palikimas, to krašto dabartis ir ateitis, gali jaustis savotiškais varduvininkais, nes pasirodė Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) trečiasis tomas. Tai unikalus leidinys, kaip unikalus ir pats Klaipėdos bei Karaliaučiaus kraštas, kuriems skirta ši enciklopedija. Kartu su III tomo pasirodymu minėtinas ir šios Enciklopedijos rengimo bei leidybos dešimtmetis.