Menai

Gegužės 12-ąją Vilniuje, Žvėryne atidengtas paminklas žymiam poetui simbolistui, rusų poezijos sidabrinio amžiaus vienam iš žymiausių atstovų, Lietuvos ir lietuvių bičiuliui Konstantinui Balmontui (1867–1942). Vieta paminklui parinkta kaip reta vykusi – jaukios Latvių gatvės skverelis, kur čiulba paukščiai ir pakanka natūralios žalumos. Poetui, kuris taip nemėgo didelių miestų ir minios triukšmo, toks sąlytis su gamta turėtų patikti. Paklausti jo paties negalėsime, bet laimei poeto eilėraščiai mums atsako į daugybę klausimų, o kartais pasako ir gerokai daugiau negu įstengiame įdėti į klausimą.

Šis pašnekesys su Parmos universiteto Italijoje profesoriumi, kalbininku, Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku, Vilniaus universiteto habilituotu daktaru, Klaipėdos universiteto garbės daktaru, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ordino kavalieriumi Gvidu MIKELINIU (Guido Michelini) gali atrodyti gerokai netikėtas, nes apie tai, kas senųjų lietuvių kalbos paminklų tyrinėtojui svarbiausia, nekalbėsime.

Pasaulio anykštėnų bendrija (PAB), įkurta 1992 m. Anykščiuose (pirm. akademikas Antanas Tyla), ir jos struktūriniai padaliniai, atlieka reikšmingą kultūros bei švietimo darbą. Itin aktyviai šioje srityje darbuojasi vienas didžiausių PAB padalinių – Vilniaus anykštėnų sambūris (VAS, pirm. Rita Virbalienė), savo veiklą pradėjęs 2006 m. sostinėje.

Nuo balandžio 8 dienos Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje veikia dailininko Stasio EIDRIGEVIČIAUS paroda „Veidas ant kaukės“. Seniai lauktas įvykis lankytojams, regis, taip pat ir pačiam dailininkui, kuris nuo 1980 m. gyvena ir kuria Varšuvoje. Parodoje eksponuojama apie 200 kūrinių, sukurtų 1974–2010 metais – aliejinės tapybos darbai, pas­telės, akvarelės, kaukės, estampai, piešiniai, skulptūros ir fotografijos.

Tarp dvylikos pasaulyje žinomiausių Lietuvos žmonių yra ir dailininko Stasio Eidrigevičiaus pavardė, – bent taip teigiama tinklalapyje „Virtualus istorinis Vilnius“. Tiksliau gal net ne pavardė, kuri pernelyg sunkiai užsieniečio ištariama, todėl kitų kraštų žmonės sau pasilengvina užduotį mūsų dailininką vadindami tiesiog vardu. Paryžiuje, Lenkijoje dažniausiai taip ir vadinamas – Stasis, kirčiuojant pirmą skiemenį kitataučiams įprasčiau skamba.

Netikėtai, nelauktai į mūsų rankas pateko Klaipėdos universiteto Edukologijos katedros docentės Aušrinės Zulumskytės poezijos knyga „Laiko lelijos“. Tai jau trečioji knyga, priglobusi jaunos mokslininkės kasdienos lyrinius apmąstymus.

Autobusui pajudėjus su 45 artistais link Punsko lietuvių mokslo ir kultūros centrų, daugeliui kirbėjo, kaip bus priimtas naujai sukurtas Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojo E.Mažinto vodevilis „Bitele, skrisk per Lietuvą“, skirtas mokytojos G.Petkevičaitės-Bitės 150-ties metų jubiliejui. Punsko Dariaus ir Girėno gimnazija, (lenk. Gimnazjum z Polskim i Litewskim Jezykiem Nauczania im. Dariusa i Girenasa w Puńsku) dieninė, savarankiško mokymosi, nepilną vidurinį išsilavinimą suteikianti Lenkijos švietimo įstaiga, esanti Punsko vietovėje. Mokykla įsikūrusi Punsko Kovo 11-tosios mokyklų komplekse, kartu su kitomis švietimo įstaigomis – pagrindine mokykla ir dviem licėjais.

„Mokslo Lietuvos“ pašnekovė – Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros docentė humanitarinių mokslų daktarė Giedrė MICKŪNAITĖ. Kalbamės apie vieną reikšmingiausių radinių – Trakuose Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje – 2006 m. polichromijos tyrinėtojo restauratoriaus Vytauto Railos aptiktus bizantiškos sienų tapybos fragmentus.

Sostinės Menų Spaustuvėje „Naujasis Teatras“ režisierius Egidijus Mažintas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Lina Karaliūtė, choreografai Sergejus Jerpyliovas ir Vladas Usovas, šviesų dailininkas Nerijus Mačiulaitis pakvietė į rudens premjerą, senovinių apeigų ir ritualų spektaklį „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“.

Tęsiame pašnekesį apie lietuvių teatrologijos patriarcho dr. Vytauto MAKNIO (1907–2003) darbus ir reikšmę Lietuvos teatrologijai ir teatro istorijos tyrinėjimams. V. Maknys gyveno ir reiškėsi itin sunkiais mūsų kraštui laikais, kai istorinių lūžių, besikeičiančių santvarkų sąlygomis kūrybinei inteligentijai teko spręsti sudėtingas užduotis. Deja, Lietuvos teatrologijos mokslo atstovai gan skirtingai suvokė ir tas užduotis, ir savo priedermes nacionalinei kultūrai.