Menai

Žurnalo Karys korespondentė Ilona Skujaitė dalijasi patirtimi, kaip kūrė scenarijų dokumentiniam filmui Devyni laiškai iš Afganistano.

Norint įvertinti senojo Vilniaus žavesį ir išskirtinumą kartais labai praverčia žvilgsnis iš šalies. Dar kartą tuo buvo galima įsitikinti Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos parodų salėje, kurioje Turkijos Respublikos ambasados iniciatyva vasario viduryje buvo surengta Nurgül Saylik (1962–2007) fotografijos paroda Vilniaus arkos. Parodos atidaryme dalyvavo Turkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje J. E. p. Oguz Õzge, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Dirmaitė, mūsų šalies mokslo, kultūros ir visuomenės atstovai, taip pat Vilniuje tuo metu apsilankiusios moksleivės iš Turkijos.

Amerikos centre surengta lietuviško dokumentinio filmo Devyni laiškai iš Afganistano peržiūra. Renginyje dalyvavo filmo režisierius Domantas Vildžiūnas, scenarijaus autorė žurnalistė Ilona Skujaitė, operatorius Lukas Kalvaitis ir žymiausia lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Romos priemiestyje Bračiano (Bracciano) mieste, Italijoje, 2007 m. lapkričio 12–18 d. vykusiame 18-ame festivalyje Kariuomenės ir tautos (Eserciti e Popoli) šis lietuvių filmas laimėjo pirmąją vietą tradicijų kategorijoje. 25 šalys festivalyje parodė maždaug 80 karinės tematikos filmų.

Taurūs ir šviesūs veidai, kilnios povyzos, nestinga giedrios šypsenos, – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti fotografo Jono Kuprio parodą Lietuviai Amerikoje, eksponuojamą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Sprendžiant iš nuotraukų, autorius turėtų būti labai geras žmogus, jaučiantis atsakomybę už savo darbą. Suprantama, tokias išvadas galima daryti, jeigu pripažinsime, kad kūrinyje vienaip ar kitaip atsispindi ir pats autorius.

Su pirmaisiais pavasario žiedais, žibutėmis ir šalpusniais sietinas šių metų Vincės Jonuškaitės-Zaunienės jaunųjų vokalisčių konkursas, kuris kasmet rengiamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiemet surengtas jau aštuntą kartą.

Galima sakyti, kad profesoriaus habil. dr. Juozo Stepono Danilevičiaus trys literatūrinės kūrybos knygos (Prie kelio, Toli nuo saulės, Tiesos šešėliai) į mano rankas pateko atsitiktinai. Nors iš pokalbių su bičiuliais žinojau, kad dar yra eiliuojantis kaunietis medikas Juozas Steponas Danilevičius. Prisipažinsiu: ilgokai varčiau, bet nesiryžau jų skaityti. Gal todėl, kad leidėjai (leidykla Lututė) joms nesuteikė patrauklios išvaizdos – viskas taip sugrūsta, suspausta, kad autoriaus žodžiui neliko oro, erdvės. Tačiau kai pradėjau skaityti, jau negalėjau knygos padėti į šalį.