Menai

Vilniaus tarptautinis tapybos pleneras, vykęs visą rugpjūčio mėnesį, baigėsi paroda Karolinos viešbutyje. Jau daug metų Vilniuje nevyksta jokio miestui skirto plenero. Anksčiau tokias menininkų stovyklas organizuodavo miesto savivaldybė. Deja, ši tradicija jau senokai nutrūko. Daugeliui netikėta, bet geranoriška Karolinos viešbučio vadovų valia ir privačia iniciatyva vėl atkurta Vilniaus tapybos plenerų dvasia.

 Lietuvos žemės ūkio akademijoje vyko renginiai, skirti įžymaus profesoriaus Viktoro Ruokio 125-osioms gimimo metinėms. LŽŪU bendruomenė, svečiai iš užsienio stovėdami ovacijomis pasveikino muzikinio kraštotyrinio vaidinimo Viktoras Ruokis – dirvožemių ir lauko riedulių karalius artistus-studentus, darbuotojus, dėstytojus. Spektaklio režisierius ir scenarijaus autorius – VPU Socialinės komunikacijos instituto doc. dr. Egidijus Mažintas. Muzikiniame spektaklyje Kaune atgijo viena spalvingiausių XX a. mokslininkų prof. Viktoro Ruokio asmenybė, gyvenimas ir kūrybinė veikla. Mokslininko vaidmenį sukūrė Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas prof. Algirdas Motuzas.

Gana dažnai atidarant parodas, skirtas iškiliems mokslo, kultūros žmonėms, svarbiausiems istorijos įvykiams paminėti galima išgirsti ir sodrų dainininko Danieliaus Sadausko baritoną. Solisto atliekami kūriniai praturtina ir meniškai įprasmina įvykio svarbą, nukelia klausytojus į Antano Baranausko, Liudviko Rėzos, Kristijono Donelaičio ar net Martyno Mažvydo laikus.

Gegužės 24-ąją Nobelio literatūros premijos laureatui, poetui, prozininkui, eseistui ir vertėjui Josifui BRODSKIUI (1940 05 24–1996 01 28) būtų sukakę 70 metų. Šiam jubiliejui skirtos konferencijos, naujų J. Brodskio ir apie jį parašytų knygų pristatymai, kiti renginiai gegužės mėnesį vyko Venecijoje ir Sankt Peterburge, o paskutinę gegužės dieną prasidėjo keturių dienų konferencija Vilniuje. Ją surengė Vilniaus memorialinių muziejų direkcija, J. Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondas bei Rusų kultūros centras.

Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas kiekvieną pavasarį grįžta į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Didžiąją sceną, kur geriausiai pasirengusios solistės laiko savotišką meistriškumo ir kūrybinės brandos patikrą. Taip jaunoji dainininkių karta tęsia Lietuvos klasikinio dainavimo tradiciją, dar prieškaryje gražiai puoselėtą Valstybės teatro operos primadonos, kamerinio dainavimo pionierės, visuomenininkės V. Jonuškaitės-Zaunienės. Jos vardo konkursas, pasižymintis aukštais vertinimo kriterijais, jau vienuoliktą kartą organizuojamas Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondo (Čikaga) iniciatyva bendradarbiaujant su LMTA.

Lietuvos mokslų akademijos choras pažymi savo įkūrimo keturiasdešimtmetį. Ta proga numatyta nemažai reikšmingų renginių. Garbinga choro sukaktis bus iškilmingai paminėta birželio mėnesį Lietuvos mokslų akademijos salėje, prie choro turėtų prisijungti solistai Irena Milkevičiūtė ir Vytautas Juozapaitis.

Vilniaus paveikslų galerijoje prieš atidarant tarptautinę dailės parodą Francisco Goya. Los Caprichos, teko kalbinti mūsų žymųjį teatro ir kino aktorių Donatą Banionį, F. Gojos vaidmens atlikėją Defa kinostudijos vaidybiniame filme Goja, arba sunkus pažinimo kelias pagal žinomo vokiečių rašytojo Liono Foichtvangerio (Lion Feuchtwanger) romaną. Laukdamas iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus atvežtos parodos atidarymo aktorius minutėlei prisėdo ant kėdės įvadinėje parodos salėje, atrodė susimąstęs, nugrimzdęs į prisiminimus.

Kalba, kuria reiškiame savo mintis, oras, kuriuo kvėpuojame, žemė, kurioje gyvename, pagaliau ir pats gyvenimas yra tos duotybės, kurias gavome, paveldėjome ir kurias turėsime perduoti ateisiantiems po mūsų. Dalykai tokie paprasti, trivialūs, kad apie juos net nesusimąstome, kaip ne kasdien mąstome apie savo gyvenimo pamatus, nebent tie pamatai pradeda trūkinėti, pleišėti.

Greta ir kartu esame savame gyvenimo kelyje – sesės, tautos, valstybės. Begalė bendrų gijų sieja mus ištisus šimtmečius. Panagrinėkime vieną iš tų saitų – Lietuvos poeto Jono Ivanausko naujausią eilėraščių rinkinį.

Straipsnio pavadinimas tikriausiai daug kam pasirodys šiek tiek keistas, ypač tiems skaitytojams, kuriems Pranciškus Baltrus Šivickis žinomas tik kaip žymiausias XX a. Lietuvos biologas. Kuo čia dėta Lietuvos kino istorija? Jei jau P. Šivickis, turėtų būti Lietuvos mokslo istorija. Be abejo, ryškiausi jo pėdsakai palikti Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) mokslo istorijoje. Tačiau didelės asmenybės dažnai peržengia vieno žanro ribas; peržengė jas ir P. Šivickis. Buvo labai plataus akiračio biologas, daugelio biologijos sričių pradininkas ir puoselėtojas Lietuvoje, taip pat viskuo besidomintis inteligentas.