Tęsiame pašnekesį su Matematikos ir informatikos instituto Tikimybių teorijos skyriaus vadovu, šio instituto senato pirmininku, Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir statistikos katedros vedėju, Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu prof. habil. dr. Vytautu STATULEVIČIUMI. Su profesoriumi bendrauja ir klausimus užduoda “Mokslo Lietuvos” vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Kaip veiksime, jeigu išsilietų nafta

Žiūrėjau laidą per televiziją apie Būtingės terminalą. Kalbėtojai samprotavo: jeigu nafta išsilietų, tai ją galima susemti, tam yra laivas ir aparatūros. O pirmiausia, girdi, išsiliejimo plotą reikėtų aptverti. Tada ir parašiau buvusiam premjerui R. Paksui laišką, pranešdamas, jog dalyvavau tas problemas nagrinėjant, kai dar V. Černomyrdinas prie Nidos norėjo naftos bokštą statyti. Kovojant prieš tą nelemtą naftos gręžimo bokštą D6, nepakako tuščiais žodžiais pasišvaistyti, mums teko atlikti ir kruopščius skaičiavimus. O Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, kuris tuo metu dirbo aplinkosaugos srityje JAV, mums padėjo gauti reikiamos literatūros.

Tai štai ką dabar manau apie Būtingės terminalo pasirengimą veikti ekstremaliomis sąlygomis. Jeigu bus ramus bangavimas, tai siūlomos priemonės išsiliejusiai naftai susemti yra geros. Tačiau blogiausia, jeigu tektų veikti esant būtent dideliam bangavimui. Jei bangos aukštesnės kaip 40 cm, tai daugiau kaip trečdalio naftos nepavyks susemti. Mes matome tik bangų paviršių, o kas vyksta po bangomis? Nuo dugno pakyla smėlis ir maišosi su naftos lašeliais. Ir nors nafta lengvesnė už vandenį, bet smėliu aplipę jos lašeliai gula į dugną, dalis išplaunama į krantą.

Tas laiškas R. Paksui neliko be atgarsio. Lietuvos Respublikos Ministrų Taryba įpareigojo Aplinkos ir Susisiekimo ministerijas parengti projektą, kaip reikėtų veikti išsiliejus Būtingės terminalo naftai. Į projekto rengimo grupę buvau įtrauktas ir aš. Tad ar galima sakyti, kad mokslininkų žodis lieka be atsako.

Norvegai Šiaurės jūroje eksploatuoja naftos telkinius, ir dėl to niekas panikos nekelia. Todėl įdomu, kokius argumentus Jums su bendraminčiais tekdavo pasitelkti, pvz., siekiant atsispirti tuometinės V. Černomyrdino žinybos sprendimui statyti naftos gręžimo bokštą D6 ties Nida?

Palyginkime norvegų statomas platformas Šiaurės jūroje su ta, kurią norėta statyti prie Nidos. Tiesiog nepalyginami dydžiai, svoris ir taikomos technologijos. Be to, norvegai platformas stato atviroje jūroje, o D6 būtų statomas užšąlančioje zonoje. Jei būtų storas ledas ir kiltų stiprus vėjas, tai spaudimas į bokštą pasiektų šimtus tonų. Pasekmes nesunku numatyti.

Antra, kiek to gražaus smėlėto Baltijos pajūrio teturime? Apie 75 km. Be to, prie Baltijos nuostabūs pliažai, kopos. Čia atvažiuoja daug užsienio turistų.

Ar su Kruonio HAE prašovėme pro šalį?

Neprašovėme pro šalį. Štai mums šnekantis buvo užėjęs mano kolega matematikas Vytautas Kleiza, kuris kartu su Mifodijumi Sapagovu ir buvo pagrindiniai skaičiuotojai, norint nustatyti tų turbinų galimą poveikį aplinkai. Man daugiau teko atlikti organizatoriaus darbą, nes tai ne patikimumo ir ne tikimybių teorijos problema. Šiam uždaviniui spręsti teko telktis diferencialines lygtis ir skaičiavimų metodiką. Kruonio HAE vieno vamzdžio pralaidumas yra toks pat kaip Nemuno debitas vasaros metu. Skirtumas tas, kad iš keturių Kruonio HAE vamzdynų vanduo krinta iš 100 m aukščio. Per daugelį metų marių dugne Nemuno vandenys sunešė daugybę sąnašų. Ten rasime sunkiųjų metalų ir kitų pavojingų medžiagų – mes net nežinome, ko ten yra. Tai pavojingos medžiagos. Krisdamas vanduo sujudins tas dugno sąnašas ir jos bus Nemuno vandens nešamos į žemupį, Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Visiškai įmanoma, kad neišvengtume ekologinės grėsmės. Nepamirškime, jog ir žalieji reikalavo apsiriboti tik dviem Kruonio HAE vamzdžiais. Kai buvome TSRS sudėty, Maskva būtų Lietuvos neklaususi, kiek turbinų turėtų dirbti.

Dėl mūsų instituto atliktųjų skaičiavimų man teko nemažai diskutuoti ir ginčytis su daugeliu žmonių. Skaičiavimai rodo, kad 4 turbinos didesnio ekologinio pavojaus nesukels. Dugnas pajudinamas 100-200 m atstumu nuo kritimo vietos. Tačiau jeigu norime statyti 6 ar net 8 turbinas – jau būtini papildomi tyrimai. Čia geologų, geografų darbas. Reikia tirti Baltijos jūros dugną ir sąnašas.

Ir apskritai kalbant apie aplinkos apsaugą, štai Botanikos institutui rūpi, ar neišnyks į Raudonąją knygą įrašytieji augalai, ar nepradės džiūti miškai? O jeigu reikia nustatyti, kaip aplinką veikia miestas, jo gamyklos?

Visa tai reikia skaičiuoti, ištirti į aplinką patenkančius teršalus. Kai buvo susirūpinta Lietuvos elektrinės į aplinką skleidžiamais teršalais, mums teko tuos išmetimus tirti įvairiais atstumais nuo Elektrėnų kaminų. Nustatėme, kad daugiausia teršalų yra 15 km atstumu nuo kaminų. O po kaminais – daug mažiau. Padarėme tokį eksperimentą: pasiėmėme merginą, dėvinčią kapronines kojines, ir nusivežėme ją už 15 km nuo Elektrėnų. Snigo, o vėjas ginė elektrinės sudeginto mazuto dūmus. Mergina liko be kojinių, kadangi dūmuose esantys sieros ir azoto junginiai iškrinta sieros ir azoto rūgščių lašeliais. Gerai, kad buvome į tą išvyką paėmę atsargines kojines merginai.

Kaip Michailas Gorbačiovas skaičiavo

Kai kurie mano kolegos taip pat mėgindavo mane agituoti: kodėl mums nepasinaudoti “stipraus centro” skirstomais pinigais. Michailas Gorbačiovas irgi mėgino skaičiuoti, kiek Lietuvai kainuos išėjimas iš Tarybų Sąjungos. Kaip TSRS liaudies deputatų Lietuvos grupės seniūnas, aš jam pasakiau: “Michailai Sergejevičiau, taikus išėjimas iš Tarybų Sąjungos – tai panašu į revoliuciją. Ir kur Jūs matėte, kad revoliucijos metu tautos atsiskaitytų kaip žydas su žydu? Taip nieko neišeis. Kalbame apie tai, kad būtų palaikomi gražūs santykiai, nes tauta visada atsimins, ką jai gero padarė kita tauta”. O M. Gorbačiovas sakydavo: “Užmokėkite Tarybų Sąjungai už Ignalinos AE, Kruonio HAE, Mažeikių “Naftą”... Paskiau ir jis nusileido.

Matematikai kuria Ignalinos AE patikimumo modelį

Čia jau aukštosios politikos sritis, kaip ir dėl stojimo į NATO. Kartais girdžiu samprotaujant: kariniai konfliktai mums negresia, tokių pamišėlių, kaip Hitleris, Stalinas, Musolinis laikai praėję... Tai neteisingi samprotavimai, nes kariniai konfliktai kyla ir Europoje, ir net ne taip jau toli nuo Lietuvos sienos. Neramu ir pas kai kuriuos mūsų kaimynus.

Visam pasauliui giriamės, kad nutarėme per 5 metus uždaryti Ignalinos AE pirmąjį bloką. Tai politinis sprendimas, nes šito reikalauja Europos Sąjunga, nepaisant to, kad visos Ignalinos AE tikrinusios komisijos pripažino, jog ši elektrinė patikima. Užsienyje mums sako: sukurkite tikslų Ignalinos AE patikimumo modelį, juk Lietuvoje turite gerų matematikų. Tai nėra taip jau paprasta. Doc. Juozas Augutis iš VDU, jo doktorantas, aš mėginame tą patikimumo modelį sudaryti kartu su Rusijos MA Sibiro skyriaus Matematikos instituto labai geru matematiku Sergejumi Nagajevu. Tačiau tai nelengva, sudėtinga.

Kaip Jums atrodo, ar mokslininko principingumas neturi būti svarbesnis už bet kurią politiką?

Mokslininko principingumas turi remtis skaičiavimais, argumentais, o ne į lubas pasižiūrėjus. Pirma reikia padaryti gerą modelį, pagal jį atlikti skaičiavimus. O tada galima demonstruoti principus. Mokslininkui nedera tuščiais žodžiais švaistytis.

Juokingai atrodo, kai didžiausi atominės energetikos ir Ignalinos AE “žinovai” pasirodo besą politikai. Mintyje turiu ne tik Lietuvos, bet ir kai kurių Europos Sąjungos šalių politikus, kurie dažniausiai net negirdi, ką sako šios srities tikrieji specialistai.

O nuo ko mes šį savo pokalbį pradėjome? Juk aš pats Jūsų paklausiau: ar teko kada girdėti, kad kuris nors politikas, Seimo narys kalbėtų, remdamasis mokslo žmonių argumentais? Ne, mūsų deputatai rėžia jausmingas kalbas, galvodami ne apie argumentus, bet apie savo reitingą.

Deja, Lietuvoje ekonomika kol kas priklauso nuo politikų ir jų sprendimų, nors turėtų būti priešingai. Stabilios ekonomikos šalyse ir yra priešingai. Tarkime, Italijoje. Ten nuo 1945 m. pasikeitė 55 vyriausybės, bet pačių italų gyvenimui tie pasikeitimai turi ne itin didelės reikšmės. Iš pokalbių su žmonėmis kartu su žmona Aldona pastebėjome, kad italai mažiau žinojo apie Berluskonį ir kitas savo šalies problemas, negu kad mes. Taip todėl, kad jie gyvena normalią ekonomiką turinčios šalies žmonių gyvenimą, ten politika priklauso nuo ekonomikos, o ne ekonomika nuo politikos.