Jau dešimtus metus Lietuva eina savarankišku keliu: keičiasi ji pati, keičiamas jos įvaizdis - mėginama buvusį sovietinį pakeisti vakarietišku. Nors sovietmečio priminimas daug kam sukelia labai neigiamą reakciją, tačiau nemažai vertingo sukaupėme ar sukūrėme būtent tada, ir to nenorėtume prarasti. Didžiuojamės Lietuvos keliais, kurie labiausiai stebina iš Vakarų atvykstančius užsieniečius, nemenku Lietuvos pramonės potencialu ir gaminiais, sėkmingai ir anksčiau, ir dabar keliaujančiais Vakarų kryptimi, atstatyta Trakų pilimi, Arsenalu, Barbakanu. Galima būtų išvardyti ir daugiau laimėjimų, tačiau dėl kai kurių sovietinio palikimo aspektų dar ilgai diskutuosime. Vienas iš tokių dalykų yra Lietuvos mokslas, kurio būklė pastaruoju metu yra ypač kritinė.

Dabar mokslas, anksčiau buvęs “gamybine jėga”, virto valstybės remiama savarankiškų mokslinių kolektyvų veikla. Pertvarka ir parama šiai veiklai buvo taip organizuojama, kad Lietuvoje sunyko konstruktorių kolektyvai ir išsiplėtojo fundamentiniai tyrimai (nors kartais jie taip tėra vadinami). Akivaizdu, kad reikalinga mokslo reforma. To nori “apačios” – mokslo kolektyvai, nes dabartinė mokslo finansavimo sistema skatina mokslo nykimą. To nori ir “viršus”, tik, atrodo, nerandama mokslui vietos pagal Lietuvos modelį, vis diskutuojama, kokio mokslo reikia Lietuvai. Mokslo pasaulio šiandieninė viršūnė – Lietuvos mokslo taryba – yra priėmusi daug reikšmingų ir svarbių dokumentų. Bet, ko gero, nėra šios Tarybos ir Lietuvos valdžios tarpusavio supratimo, nes realių pokyčių, išskyrus lėšų mažėjimą ir mokslo kolektyvų senėjimą, nėra. Tiesa, buvo pažadų, kad mokslas, kartu su kai kuriomis kitomis veiklos rūšimis priskirtas prioritetinėms kryptims. Bet tai lemia tik lėtesnį nykimą ir nežada bent minimalių perspektyvų.

Kiekvienas mėginame savaip suvokti esamą situaciją ir būdus, kaip galima būtų spręsti problemas. Todėl ir šis straipsnis yra ta viltis, kad gal į kokį nors sakinį įsiklausys tie, kurie valdo situaciją, atsiras bendraminčių ir paskatins teigiamas reformas, kurios siūlomos ne iš piršto laužiant, o įsigilinus ir išnagrinėjus kitų kraštų ir mokslo kolektyvų nemažą patyrimą. Pabrėžiu, kad šiame straipsnyje nesigilinsiu į mokslo, kaip valstybės intelektualaus lygio, matą. Šios krypties diskusijoje jau yra kalbėta labai išsamiai, ir galima būtų daugiau paminėti tų straipsnių, kuriuose pritariama, kokią svarbią Lietuvos įvaizdžio dalį suformuotų jos mokslo potencialas ir šios veiklos rezultatai. Tačiau per mažai dėmesio skiriama mokslo ir pramonės ryšių galimybėms analizuoti, arba jų diskusija pasukama tokia kryptimi, kur galima įžvelgti mokslo sunaikinimo pavojų, nors yra išsakomi labai geri norai.

Praeitis, arba kodėl mokslas yra toks, koks yra

Manyčiau, verta prisiminti Lietuvos mokslo plėtotės periodą, kuris jaunesniosios kartos mokslo politikams gal padės geriau orientuotis sprendžiant šios dienos problemas. Svariausia mokslo plėtotė prasidėjo septintajame dešimtmetyje, kada Sovietų Sąjungoje plėtojosi “sovnarchoz’ų” politika. Tada buvo siekiama atskirus šalies regionus paversti ūkiniais vienetais, ten koncentruojant visą esantį potencialą. Ši sistema buvo labai imli taikant naujoves, ir užteko trims jauniems mokslo entuziastams įrodyti, kad elektrografija nėra kapitalistinė reklamos “antis” (kaip tvirtino Maskvos Poligrafmaš’o specialistai), o įmanomas procesas, ir Lietuvoje buvo įkurtas Elektrografijos institutas, daug nuveikęs plėtojant informacijos registravimo ir kopijavimo techniką. Tačiau pochruščiovinio sovietmečio vadovai atrado naują šalies plėtojimo formulę: tautų draugystės plėtojimas panaudojant ūkinius santykius. Buvo įgyvendintas principas: naujus gaminius kuriantys konstruktoriai, jiems reikalingi mokslo kolektyvai ir tuos gaminius gaminanti pramonė turi būti skirtinguose šalies regionuose, o kas su kuo susiejami, sprendžia Didysis Centras. Tas didysis centras nebuvo kvailas, todėl Lietuvoje, aukštos techninės kultūros respublikoje, kūrėsi įvairūs konstruktorių biurai, kurių daugelis sukurtų gaminių buvo tiražuojami kitur. Lietuvos mokslo kolektyvai dirbo vykdydami centrinių organizacijų užsakymus, Lietuvos pramonė gamino kitose vietose sukonstruotus gaminius. Tai buvo legalizuota visų šių subjektų, priklausiusių skirtingoms žinyboms – SSRS ministerijoms – dėka. Neafišuojamai kovai su šia sistema buvo sukurtas mokslinis gamybinis susivienijimas “Elektronika”, kuriam vadovavo akad. J. Požela ir LKP CK skyriaus vedėjas A. Brazauskas, kuris tuo metu buvo asmuo, turintis teisę bendrauti su visų sąjunginių žinybų vadovais. Tik tokiu būdu Lietuvos įmonės galėjo vienyti pastangas ir kurti naujus lietuviškus gaminius, tai, tiesą sakant, kartais sukeldavo Centro nepasitenkinimą. Tokios veiklos ryškiausias pavyzdys, nors ir ne vienintelis, yra sukurtas televizorius “Šilelis”.

Lietuva ypač daug prarado, kai, perėmus iš centrinių žinybų pramonę, ši pramonė buvo palikta likimo valiai, o iniciatyva pagal valstybinę programą plėtoti gamybą pasinaudojant ryšiais, atsiradusiais “Elektronikos” susivienijimo dėka, buvo atmesta kaip nereikšminga. Dėl to buvo prarastas eksportas, anksčiau tvarkomas Vnešeksportorg’o, o mokslo institucijos prarado vos beprasidėjusį bendradarbiavimą su Lietuvos pramone. Visose pasaulio išsivysčiusiose valstybėse bei atgavusiose ar gavusiose nepriklausomybę šalyse, pasibaigus “šaltajam karui”, kilo didžiulės problemos mokslo organizacijose, daugeliui mokslininkų teko susirasti naujas darbo vietas. Tik Vakaruose šios problemos jau beveik pamirštos, o pas mus jos tik gilėja. Bet, kas buvo, tas buvo.