Kaip lengviausia pasivyti Europą

Tie procesai panašūs visose posovietinėse valstybėse. Pirmiausia – gerokai sumažėjęs gimstamumas. Tačiau tai nėra išskirtinė tik posovietinėms šalims būdinga ypatybė, kadangi gimstamumas mažėja visose Europos valstybėse, net tokiose kaip Anglija, Prancūzija. Rusijoje gimstamumas bene mažiausias Europoje, bet tai tas pats lygmuo, kaip ir Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje.

Išeitų, kad nors pagal vieną rodiklį Rusija “pasivijo” Europą?

Šį reiškinį – žemą gimstamumo rodiklį – visuomeninė nuomonė linkusi sieti su dabartine krize Rusijoje. Tačiau tada neįmanoma paaiškinti, kodėl tie patys demografiniai procesai pasireiškia ir Europos Sąjungos šalyse, kur krizės požymių lyg ir nematome. Apie tai kalbu norėdamas išvengti kai kurių dažnai pasitaikančio supaprastinimo dalykų. Matyt, priežastys glūdi giliau. Iš Baltijos valstybių tokia pat padėtis, pvz., Latvijoje.

Apskritai mažas gimstamumas būdingas visoms išvystytos pramonės šalims. O kad Rusijoje gimstamumas buvo kiek didesnis, tik rodo, jog ši valstybė pagal daugelį parametrų dar nebuvo pasiekusi Europos šalių lygio.

Buvusioje Tarybų Sąjungoje pats mažiausias gimstamumas visada būdavo trijose Baltijos respublikose. Vėliau jas pasivijo Rusija, Ukraina. Dabar šios tendencijos išplito po visą buvusių sąjunginių respublikų teritoriją. Galimas dalykas, tai normalus reiškinys, atitinkantis tą gyvenimo tipą, kuris šiose valstybėse plinta. Gal tai ir yra perėjimo prie rinkos santykių išraiška.

Todėl nemanau, kad mažas gimstamumas Rusijoje turėtų būti aiškinamas tik kaip krizės ar B. Jelcino vadovavimo šaliai pasekmė. Veikiau tai vienas Vakarų civilizacijos bruožų – toks tvirtinimas būtų daug teisingesnis.

Pagal mirtingumo statistiką – tolstama nuo Europos

Padėtis visai kitokia. Pagal mirtingumo rodiklius Rusija, deja, labai skiriasi nuo Vakarų valstybių.

Ar įtaką daro atšiauresnis klimatas, alkoholizmas?

Ne tik. Kalbame apie mirtingumą nuo vadinamųjų išorinių priežasčių: nelaimingų atsitikimų, traumų, paskendimų, apsinuodijimų, savižudybių, žmogžudysčių ir t. t. Būtent šios priežastys labai smarkiai mirtingumo Rusijoje rodiklius skiria nuo Vakarų Europos valstybių rodiklių. Manau, kad panašios išorinės priežastys mirtingumo statistiką lemia ir Lietuvoje, jeigu palygintume su Vakarų šalimis.

Lietuvoje labai didelis savižudybių skaičius.

Savižudybės smarkiai patraukia visuomenės dėmesį, nors itin didelės įtakos demografiniams statistiniams rodikliams ir nedaro. Pavyzdžiui, Vengrijoje labai daug savižudybių, bet jos bent kiek ryškesnės įtakos šalies demografiniams procesams neturi. Demografinius procesus lemia priežasčių visuma, tarp jų ir mirtys apsinuodijus alkoholiu, ypač dėl to, kad alkoholis nekokybiškas. Didžiausia problema, pvz., Rusijoje, kad didėja suaugusių vyrų nuo 20 iki 50 metų mirtingumas. Lieka daug našlių, taip pat neištekėjusių moterų, nes nebeužtenka vyrų. Dėl to valstybė patiria dideles netektis.

Šias mirtingumo didėjimo priežastis kartais taip pat mėginama sieti su krize.

Mirtingumo didėjimas – valstybės krizės padarinys

Visą pastarąjį dešimtmetį Rusija išgyvena socialinę ir ekonominę krizę, bet mirtingumo krizė, apie kurią kalbu, prasidėjo gerokai seniau ir visose tuometinėse sąjunginėse respublikose. Stagnacija ir krizė Tarybų Sąjungoje prasidėjo 7-ojo dešimtmečio viduryje, kai Vakaruose vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė didėjo, o visose buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose tas augimas baigėsi. “Žirklės” tarp Rytų ir Vakarų pradėjo didėti, šiuo metu skirtumas gana didelis. 9-ojo dešimtmečio viduryje vyrai tuometinėse tarybinėse respublikose gyveno vidutiniškai 6-9 metais trumpiau negu Vakarų šalyse. Tai labai didelis skirtumas. Rusijoje šis rodiklis buvo vienas blogiausių. Palyginus su Vakarų šalimis, šiuo požiūriu prastai atrodo ir Baltijos šalys, jų rodikliai nepagerėjo.

Kaip galima būtų mažinti mirtingumą? Apskritai ar galima paveikti demografinius procesus valstybėje, suprantama, siekiant juos gerinti? O gal demografai, kuriems šiuo atveju atstovaujate ir Jūs, yra tik padėties konstatuotojai?

Visi demografiniai procesai yra labai sudėtingi ir priklauso nuo daugelio veiksnių – nuo gyvenimo būdo, stiliaus, sąlygų, kultūrinių nuostatų ir pan. Siekiant sumažinti mirtingumą, po Antrojo pasaulinio karo Vakarų šalyse buvo skirta labai daug lėšų pirmiausia sveikatos apsaugai, gyvenimo sąlygoms gerinti. Suprantama, jog tokios investicijos įmanomos tik tada, kai didėja valstybės nacionalinis produktas. Deja, Tarybų Sąjungoje jis nedidėjo, be to, galiojo ir kiti prioritetai. Jeigu visuomenės ištekliai, lėšos skiriamos tankų ir raketų gamybai, o ne sveikatos apsaugai, ne žmonių gerbūviui, tai apie kokį rūpestį žmogumi galime kalbėti? Tarybinė medicininio aptarnavimo sistema buvo nemokama ir todėl neturtinga, ypač paskutiniaisiais TSRS gyvavimo metais. Vakarų šalyse ta sistema buvo mokama, bet svarbiausia, kad visuomenės buvo suvokta, kaip svarbu gerinti gyvenimo sąlygas, rūpintis sveikata, ilgaamžiškumu. Taigi sveiko gyvenimo būdo samprata plito Vakaruose, bet ne Tarybų Sąjungoje, kur stinga suvokimo, kad žmogaus gyvybė yra savaiminė ir pati didžiausia vertybė. Tai mentaliteto, masinės psichologijos dalykai. Jeigu vyriškumas matuojamas pagal tai, kiek šeimos galva sugeba išgerti, o ne pagal sugebėjimą saugoti savo ir šeimos narių sveikatą.

Svarbiausios mirtingumo priežastys – ne darbe

Taip, tačiau svarbiausios mirtingumui įtaką darančios priežastys yra susijusios ne su darbu. Blogiausi dalykai vyksta buityje, transporte, galbūt kariuomenėje, nors apie tai pakankamos informacijos ir neturime. Tik žinome, kad ta padėtis nėra gera.

Ar oficiali Rusijos statistika aprėpia kariuomenės gyvenimą? O gal karinės pajėgos kaip buvo “terra incognita”, taip ir liko?

Man sunku atsakyti. Ne visada suprantama, kaip registruojami visi tos sferos duomenys. Juk Rusija nuolat patiria karinius nuostolius, kadangi visą laiką kariauja, dalyvauja pasienio konfliktuose.

Ar tai turi įtakos demografiniams procesams šalyje?

Bent jau akivaizdžiai mes to nematome. Gal kur nors tokia statistika ir egzistuoja. Neabejoju, kad karinės netektys turi įtakos demografiniams procesams, kadangi netenkame jaunų vyrų. Tačiau visa tai reikėtų tyrinėti. Ne paslaptis, kad per karo veiksmus sužeistųjų būna daug daugiau negu užmuštųjų. Dalis tų sužeistųjų miršta vėliau, tačiau apskaitoje jau figūruoja ne kaip karo veiksmų aukos. Pagaliau invalidu grįžęs iš karo jaunas vyras, tarkime, ėmė gerti ir gyvenimą baigia kur nors sušalęs pusnyje ar nusižudęs – statistiškai jis jau nebe karo auka, nors iš tikrųjų yra būtent taip.

Skenduoliui nelemta mirti nuo vėžio

Man sunku atsakyti. Yra specialistų, kurie galėtų konkrečiai atsakyti, pvz., apie Černobylio AE katastrofos pasekmes. Tačiau vėžio sukeltas mirtingumas tos katastrofos pasekmes patyrusiose šalyse nėra itin didelis, jeigu lyginsime su Vakarų šalimis.

Gal dėl to, kad Vakaruose daugiau sintetikos, kancerogenų?

Tai vėlgi vienas tų klausimų, į kurį norint atsakyti reikėtų išsamesnių tyrimų. Kartais girdžiu tvirtinant, kad tikrą statistiką iškreipia neteisinga diagnostika, nes gali būti, kad žmogus miršta visai dėl kitų priežasčių. Neužmirškime, kad vėžys – tai daugiausia pagyvenusių žmonių liga, o Rusijoje žmonės miršta anksčiau už Vakarų šalių gyventojus ir dėl kitų priežasčių. Skenduoliams ar žuvusiems autokatastrofoje nelemta mirti nuo vėžio.

Reziumuojant galėčiau pasakyti, jog Rusijoje nėra gimstamumo krizės. Žinoma, jeigu tai nėra visos Vakarų civilizacijos krizė. O tai, kas vyksta mirtingumo srityje – akivaizdi krizė. Tačiau tai ne paskutiniojo dešimtmečio šalyje vykstančių, bet gerokai seniau prasidėjusių procesų pasekmė.

Apie reformų įtaką

Man nuolat tenka diskutuoti su politikais ir kitais žmonėmis, kurie visas šalies demografinių procesų neigiamybes mėgina sieti su Rusijoje vykstančiomis reformomis.

Bet argi reformos neturi įtakos visuomenės gyvenimui?

Galimas dalykas, kad reformos ir jų pasekmės turi įtakos. Tačiau nepamirškite, kad situacija buvo labai prasta ir iki tų reformų. Rusijoje didžiausią mirtingumą stebime 1993-1994 m., bet nemalonios tendencijos išryškėjo gerokai seniau. Beje, pasiekęs didžiausią laipsnį, mirtingumas pradėjo mažėti, tačiau vis viena didelis, jeigu lyginsime kad ir su tuo, koks buvo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Gal sumažės iki ankstesnio lygio, kadangi visose šalyse buvo stebimas mirtingumo padidėjimas, bet vėliau rodikliai išsilygindavo, grįždavo iki ankstesnių dydžių. Taigi geriausiu atveju galime tik sugrįžti į ankstesnį būvį, o norėdami iš jo ištrūkti, privalėtume sukti tuo pačiu keliu, kuriuo jau dešimt metų žengia Vakarai.