Mūsų pašnekovas - Klaipėdos universiteto Filosofijos katedros vedėjas Leonidas DONSKIS.

Žmogaus teisės – mūsų laikų fenomenas

Tačiau reikia matyti ir laimėjimus. Manau, kad žmonija niekada nebuvo pasiekusi to, kad galima būtų žmogaus teises ginti bet kuriame pasaulio kampelyje. Šiuo metu įvairios politinės organizacijos, kurios gina žmogaus teises, būtų neįsivaizduojamos dar prieš gerą pusšimtį metų. Galima prisiminti siaubingas tragedijas, kurios ištiko žmoniją XX a., bet kartu turime pripažinti, kad dar niekada nebuvo mėginta ginti žmogaus orumo, garbės ir teisių visame pasaulyje. Tai vyksta dabar.

Mes kalbame apie žmogaus teises, o kur tautų teisės? Kas jas gina? Pvz., daugiamilijoninės kurdų arba čečėnų tautos teises? Daugybė dykaduonių iš Vakarų šalių atvyksta mus mokyti, kaip turime sugyventi ir kaip elgtis su Lukiškių ar Praveniškių kontingentu. Kodėl jie nevyksta auklėti ir protinti tų, kurie pažeidžia kurdų, čėčėnų, tamilų tautų elementariausias teises.

Deja, šioje vietoje patenkame į politinių manipuliacijų ir interesų pasaulį, su morale pakankamai toli išsiskyrusį. Jeigu žmogaus teisės buvo ginamos Kosove, tai kyla klausimų, kodėl jos neginamos kurdų, tibetiečių atveju? Deja, čia matome vieną iš globalizacijos pasireiškimų, kada globalūs ekonominiai ir politiniai interesai reikalauja, kad būtų kariaujama su Iraku arba Jugoslavija, bet jokiu būdu ne su Turkija ar Kinija. Tai ir yra didžioji ekonomika ir politika. Deja. Žinoma, egzistuoja graži retorika, yra organizacijų ir politikų, kurie nuoširdžiai gina žmogaus teises. Bet kartu egzistuoja ir globalios politinės manipuliacijos, globalūs ėjimai pasaulio šachmatų lentoje. Bet visam tam pridengti reikia gražių retorikų.

Ar visa tai taip pat filosofijos problema?

Jeigu filosofija pajėgia tokius dalykus kritiškai demaskuoti, nuplėšti kaukes nuo tų, kurie manipuliuoja ar paprasčiausiai ignoruoja žmones, tai, manau, ne pati prasčiausia filosofijos misija. Jeigu šiuolaikinė filosofija sugeba ironiškai, kritiškai demaskuoti įvairius diktatorius arba politines struktūras, kurios manipuliuoja visuomenės nuomone, indoktrinuoja ištisas žmonių grupes, jeigu filosofija sugeba tapti priešnuodžiu arba bent jau kritikos įrankiu, tai garbinga misija, ir aš įsivaizduoju, kad socialinė ir politinė filosofija būtų labai gyvybinga, jei sugebėtų tai padaryti.

Ar šiandien sugeba? Ar bent imasi šių problemų?

Manau, kad taip. Bet ta filosofija, kurią kartais mėginame pavaizduoti kilniai save izoliavusią nuo viso pasaulio – celės filosofija, vienuolyno ar viduramžių universiteto filosofija, deja, yra bejėgė ir šioje situacijoje beviltiška.

Bet ir aikštės filosofija ne daugiau konstruktyvi.

Aikštės filosofija taip pat yra beviltiška. Tačiau ironiška, kritiška, bet sykiu žmogišką veidą turinti filosofija, rimtai žvelgianti į visa, kas vyksta pasaulyje, pasiruošusi suprasti ir tai, ką sako sociologija, literatūrologija ar

semiotika, štai tokia filosofija aš pasikliaučiau. Ar išmintis patraukli

Žinoma, tai blogai, aš įsivaizduoju, kad elitarizmas filosofijai kenkia. Nors jokiu būdu nesiūlyčiau ir populistinių mėginimų save visais įmanomais būdais populiarinti, patekti vos ne į geltonąją spaudą. Jokiu būdu. Manau, kad turi būti garbinga distancija tarp to, kas yra tikra, ir kas skirta sensacijai – dienos sensacijai.

Elitarizmas kenkia ne vien filosofijai. Užuot galvojus apie elitą... Beje, tai sąvoka, kurios aš nemėgstu.

Sąvokos ar elito?

Nemėgstu elito kategorijos ir tam yra pakankamai daug priežasčių. Matyt, aš nemėgstu pačios sąvokos. Tiesą sakant, man nesuprantama elito sąvoka šiuolaikiniame pasaulyje. Aš suprasčiau, ką reiškia ši sąvoka hierarchinėje visuomenėje. O mūsų egalitariniame pasaulyje, egalitarinėse visuomenėse, liberalinės demokratijos amžiuje man ne visiškai aišku, kas yra elitas. Prisipažinsiu, man visa tai kelia šiek tiek įtarimų.

Teoretikas visų pirma turi galvoti apie dialogą su žmogumi

Bet jeigu nuoširdžiai galvoji apie dialogą su skaitytoju, mąstančiu žmogumi, reikia pamiršti tuos efemeriškus pavadinimus ir socialines kaukes. Mažiausia, apie ką aš galvoju, mėgindamas įsivaizduoti savo skaitytoją, – tai socialinės kaukės. Manęs visiškai nedomina, kas mano darbus skaito - ministras pirmininkas, šio pasaulio galingieji ar tik pensininkė senutė, kuri tiesiog myli knygas ir jas skaito. Man malonu, kad mano veikalus apskritai skaito.

Įsivaizdavimas, kad filosofo darbus turi skaityti tik ypatinga žmonių klasė, yra pakenkęs filosofijai. Mes ką tik kalbėjome apie sąžinę – intelektinę sąžinę, kuri filosofiją turėtų įpareigoti ginti žmogaus orumą ir garbę, arba teises, kurios pažeidžiamos. Filosofija negali likti nuošalyje nuo visų tų žmogiškosios būties dalykų. Sutikite, elitarizmas filosofijai nepadeda, tik trukdo siekti visų šių tikslų.

Elitarizmas ir filosofija nesuderinami? Man tai skamba keistai, kadangi pati filosofija, atrodo, esanti tam tikra elitarizmo pakopa, kaip ir bet kuri kita intelektinės ar kūrybinės veiklos sritis.

Elitarizmas ir filosofija suderinami dalykai. Tačiau suderinus nereikia iš filosofijos reikalauti to, apie ką mes tik ką kalbėjome. Tada mes turėsime rūmų filosofiją – kaip kad gyvavo renesanso epochoje. Panašiai Ronsaro laikais - rūmų poezija. Teks rinktis: arba turime rūmų filosofiją, kuri aptarnauja šio pasaulio galinguosius, būtent elitinį skaitytoją, turintį ypatingas kvalifikacijas, laipsnius ir cenzą, arba tai filosofija, kuri orientuota į dialogo partnerį, į mąstantį žmogų. Ir sykiu nori su tuo žmogumi kažką aiškintis.

I. Kantą skaityti man labai nelengva

Sutinku. Akademizmas, filosofijos virtimas akademine filosofija jai patrauklumo nesuteikė. Žinoma, yra kaip yra, tačiau tenka pripažinti, kad dėl labai specifinės ir sudėtingos kalbos filosofija itin nukentėjo. Kartais sunku skaityti net tų filosofų veikalus, kurių kūrybiniu genijumi neabejoji. Aš be galo vertinu I. Kantą, tai vienas mėgstamiausių mano filosofų, bet turiu pripažinti, kad jį skaityti man labai nelengva. Turiu skaityti jį labai lėtai, nes greitas skaitymas iškart pražudo tekstą – dingsta dialogas su Kantu.

Speciali kalba, ypatingos diskurso, kalbėjimo ir rašymo būdo paieškos, ypatinga specializacija, kurią patyrė filosofija, apsunkino daugelį jos pirmapradžių intencijų.

Ar galėjo Kantas rašyti kaip Platonas?

Manau, kad ne, įvyko, kas ir turėjo įvykti. Visų pirma tai buvo Kanto kalbos pasaulis – jo vokiečių kalba, kuria jis artikuliavo visą savo koncepciją. Kitas dalykas, kad ir Kanto mąstomos problemos buvo tokios...

... kad Platonas su Sokratu čia ne ką būtų pagelbėję?

Būtent. Vis dėlto yra tam tikra įtampa tarp koncepcijos ir jos kalbinės raiškos. Be abejo, galima pasiekti tokią ribą, kada iš tikrųjų jau vyksta kova su kalba, kada labai sunku rasti kalbinę raišką. Ta įtampa tarp minties ir kalbos tikriausiai neegzistavo antikos laikais. Todėl ir matome labai poetišką, metaforišką, gražią, tiesiog estetišką filosofiją. Ir mes ją skaitome tiesiog kaip literatūros, meno kūrinį.

Sutinku, kad didžioji moderniosios filosofijos transformacija, būtent filosofijos moksliškėjimas, griežtos kalbos paieškos – universalios, visaapimančios kalbos – pakenkė filosofijai. Juk ji, būdama poetiška, metaforiška, nuostabiai skaidriai aprašė žmogaus patirtį. Vėliau tas skaidrumas, elegantiškumas, grožis ir estetiškumas dingo. Žinoma, yra autorių, kurie tas savybes išsaugojo. Vienas mano mėgiamų filosofų – Deividas Hiumas, garsusis škotų filosofas – išsaugojo gražų tekstą ir kalbą. Galima įžvelgti ir kitų pastangų išlaikyti gražų, estetiškai vertingą filosofijos tekstą. Bet apskritai tai jau pasidarė retenybė XVIII-XIX a., ką bekalbėti apie mūsų amžių.

Manau, kad tas pabėgimas nuo filosofijos poetiškumo, nuo filosofijos, kaip literatūros kūrinio, pakenkė filosofijai. Šis elitarizmas, į kurį pati save įstūmė filosofija, pakenkė ne tik dėl to, kad katastrofiškai sumažėjo tuos veikalus skaitančių žmonių, bet ir dėl to, kad šitaip filosofija nusišalino nuo tam tikros universalios patirties. Juk prarastas ypatingas žmogaus susietumo su pasauliu pojūtis, kadangi seniau buvo operuojama dalykais, kuriuos žmogus lengvai atpažindavo. Per metaforą, poetinės kalbos figūras galima buvo atpažinti savo santykį su pasauliu. Ir tai buvo kur kas geriau, negu mėginimas visa tai grįsti sudėtingais, dirbtiniais, sukonstruotais dalykais.

Ar tai - poetinės kalbos figūros, metaforos - nėra vienas iš Rytų kultūros požymių?

Žinau tą priešpriešą. Vadinamieji Rytų entuziastai mėgina įrodinėti, kad poetiška visų pirma yra būtent Rytų kultūra ir filosofija. Bet juk žiūrėkite – Vakarai tą patį turėjo. Tokią metaforišką, poetišką filosofiją, be galo gilią, kuri apeliavo į žmogaus protą ne tik logine konstrukcija, bet ir poetiškumu, vaizdais – juk tokia filosofija egzistavo ne tik antikinėje Graikijoje. Tokios filosofijos pavyzdžių galima įžvelgti ir moderniojoje Europoje. Vienas iš įstabių pavyzdžių būtų Džambatista Vikas (Viko), XVIII a. italų filosofas, sukūręs puikią istorijos filosofiją. Galima sakyti, kad Viko ir buvo paskutinis tokios filosofijos – poetiškos, metaforiškos, be galo gražios, elegantiškos – riteris.