j1.gif - 2682 Bytes

Trečiojo tūkstantmečio visuomenė bus informacinė (5)

Pabaiga. Pradžia Nr. 7, 8, 10, 11

Gediminas Zemlickas

“Litexpo” parodų centre surengtoji tarptautinė paroda “InfoBalt’99” bei KTU vykusi MA sesija, skirta informacinės visuomenės kūrimo problemoms, priminė mūsų skolą šiai temai.
Seniai parengta publikacija vis netilpdavo į mūsų dvisavaitinio laikraščio gana “ankštus” puslapius. Todėl skaitytojams siūlome sugrįžti į “Žinijos” draugijos renginį, kuriame buvo diskutuojama apie informacinės visuomenės kūrimo mūsų šalyje sunkumus bei perspektyvas.
Šiame rašinyje prisiminsime informacinių technologijų kūrimo šalyje ištakas.

Jau 40 metų kuriame kompiuterius

Kalbėdami apie informacinę visuomenę, taigi ir apie Lietuvos kompiuterizaciją, pokalbio dalyviai prisiminė ir tos veiklos mūsų krašte ištakas. Pasirodo, lygiai prieš 40 metų, vasarą, gamybiniame susivienijime “Sigma”, buvo išbandyta pirmoji lietuviška elektroninė skaičiavimo mašina EV80. Ir nors šiai sukakčiai pažymėti ypatinga fiesta, regis, nebuvo surengta, bet pats šis faktas vertas priminimo ir tam tikro apmąstymo. Juk kompiuterių technikos Lietuvoje kūrimui sukako 40 metų.

Per prabėgusį laiką mūsų krašte su skaičiavimo technika susijusioje srityje įvyko 3 didesni sujudimai, apie kuriuos “Žinijoje” ir priminė VU Ekonomikos fakulteto Ekonominės informatikos katedros prof. Leonas Simanauskas. Pirmasis - tai septintojo dešimtmečio pati pradžia, kai Lietuvos liaudies ūkio taryba organizavo skaičiavimo mašinų projektavimo ir konstravimo grupę. Jos nariai studijavo, kas toje srityje visų pirma daroma Maskvoje, Leningrade. Suprantama, ne Vakarų šalyse, su kurių mokslininkais ir inžinieriais kontaktai buvo labai riboti. Pasak vieno tų darbų dalyvių prof. L. Simanausko, tuomet Lietuvoje ir buvo parengta pirmoji kompiuterizavimo programa (gal tik kitu pavadinimu).

Antrąjį tų darbų etapą L. Simanauskas sieja su 1986 m. parengtąja Lietuvos liaudies ūkio valdymo respublikinės automatizuotos valdymo sistemos kūrimo ir plėtros iki 2000-ųjų metų programa. Trečiasis svarbiausias etapas - informatizavimo programa “Lietuva 2000”, priimta gana triukšmingai, bet pamažu taip ir nuslopusi. Vartydamas tos programos puslapius L. Simanauskas teigia ir šiandien matąs joje nemažai privalumų, idėjų, kurios nepaseno. Svarbiausia, kad buvo aiški programos koncepcija, tik gaila, kad jos nesilaikyta. Darbai nutrūko, o tai jau prioritetų, pagaliau ir valstybės politikos dalykas. Įkūrus Ryšių ir informatikos ministeriją, ir toliau daugiausia dėmesio buvo skiriama ryšiams, o informatikai - kas atlieka. Tiesa, pavyko sukurti gerus kompiuterinius tinklus, tačiau toliau techninių problemų sprendimo taip ir nepasistūmėta.

Paradoksalu, kad spaudos kioske perkant troleibuso bilietą ar laikraštį jums išmuš kasos čekį, o kuriant brangiai kainuojančias kompiuterizavimo priemones, informacines sistemas, eikvojant šimtus tūkstančių litų, nėra net elementariai reglamentuotos tvarkos, kaip reikėtų atsiskaityti. Tiesa, buvusios Ryšių ir informatikos ministerijos buvo parengta keletas dokumentų, kuriais ta tvarka šiek tiek tikslinta, mėginta reglamentuoti, tačiau tai tebuvo bendro pobūdžio reikalavimai. Ankstesnės ministerijos neliko - taip pat daug sakantis faktas. Seimo atitinkamas komitetas svarsto dviejų studentų problemą, o informatizavimo klausimais - gūdi tyla. Specialistai skundžiasi, kad į savo siūlymus ir paklausimus dažniausiai negauna jokio atsakymo. L. Simanauskas tvirtino pats turįs keletą raštų, į kuriuos aukščiausių instancijų taip ir nebuvo reaguota.

Be švietimo, reikia ir spaudimo

Iš tiesų kalbant apie informacinę visuomenę, gali susidaryti įspūdis, jog akcentas tenka žodžiui “visuomenė”. Šią temą plėtojantys paprastai protina auditoriją, kad reikia naudotis kompiuteriniais tinklais, internetu ir pan. Tačiau egzistuoja informacinė infrastruktūra, kurią galima skaidyti į dedamąsias dalis: administracinę, ūkinę, mokslo ir studijų, viešąją ir pan. Gerai, kai valstybės mastu plėtojami kompiuteriniai tinklai, plečiama techninė bazė, tobulinama programinė įranga. Švietimas - geras dalykas, bet to nepakanka. Pasak prof. L. Simanausko, dar geriau, kai žmogui sudaromos būtent galimybės dirbti. Gali įrodinėti kiek tinkamas, kaip svarbu mokytis ir naudotis informatikos priemonėmis, bendrauti per kompiuterį, kaupti informaciją ir pan., bet daug efektyviau pasiekiamas rezultatas, kai žmogui į rankas duodamas instrumentas, darbo įrankis. Stimulas jį įsisavinti bus gerokai didesnis, negu tušti bylojimai apie kompiuterizacijos svarbą ir naudą. Todėl labai svarbu veikti būtent organizacijų, žinybų vadovų sąmonę, gal net įpareigojant tuos vadovus, kad jų žinybose informatizavimo dalykams būtų skiriamas ypatingas dėmesys. Taigi, be švietimo ir didaktikos, reikalingas ir tam tikras spaudimas.

L. Simanauskui tenka dirbti su studentais. Jis pastebi, kad jaunimas puikiausiai valdo techniką. Tačiau jam stinga žinių, ir jų reikia prisilasioti dar būnant studentu. Beje, tų žinių niekad nebus per daug. Prisiminta, kad JAV tarnautojams, taip pat ir vyresnio amžiaus, privalu kasmet po 120 val. mokytis “kompiuterių mokslo”. Matyt, ir mūsų tarnautojams tokios pamokos būtų ne pro šalį. Informacinė visuomenė pasiekiama tik per žinias. Lyg ir aksioma, nereikalaujanti įrodymo, tačiau ją reikia įsisąmoninti.

Kaip prarandamas milijardas

Mūsų darbuotojų kvalifikacija gana aukšta, bet stinga kai kurių dalykų žinojimo, norint įsilieti į šį pasaulinį “žaidimą”, - teigia buvęs AB “Alna” generalinis direktorius, dabar ūkio ministras Valentinas Milaknis. Štai kodėl švietimo darbe, mokymo procese dėmesys turi būti telkiamas į konkrečios srities specialistų rengimo programas. Ligi šiol VU buvo rengiami labiau bendro profilio matematikai, teoretikai, o KTU - daugiau krypstama į programavimą. Dabar pribrendo metas įsisavinti naujus metodus, pvz., sudarant automatizuoto projektavimo modelius - tai sritis, kur tie nauji metodai būtinai turi būti taikomi. Be jų sunku įsivaizduoti, kaip greitai ir kokybiškai galima kurti programas. Vien tik programavimo žinios programuotojų neišgelbės. Kaip “suvaldyti” projektą, kad jis laiku ir kokybiškai būtų padarytas. Pasak V. Milaknio, tie dalykai nelabai dėstomi mūsų studentams. Todėl prie VU Matematikos fakulteto žadėta sudaryti globėjų ar rėmėjų tarybą (gal jau sudaryta?) - kartu bus mėginama tobulinti konkrečių sričių informatikos specialistų rengimą. “Alna” kasmet eksportuoja programinės įrangos už 8 mln. Lt. Pasak V. Milaknio, šį skaičių galima būtų ir padvigubinti, bet stinga specialistų. Trūksta jų ir aukštosiose mokyklose. Kaip netruks, jei vien iš “Alnos” per metus net penki programuotojai išrūko į JAV - gavo pelningų pasiūlymų. O kas pasakys, kiek tų “smegenų” kasmet nuteka iš Lietuvos? Pagaliau juk ir niekur neišvykęs gali būti savotiškas “nelegalas”. V. Milaknis priminė žinąs atvejų, kai mūsų programuotojai, neišeidami iš savo buto, dirba užsienio firmoms. Naudojantis dabartinėmis kompiuterinėmis technologijomis tai įmanoma. Užsakovai moka grynais, o valstybė negauna mokesčių. Vadinasi, reikia ir tam tikrų valstybės veiksmų, siekiant šią netvarką pašalinti.

Žinoma, tai tik lašas jūroje, lyginant kad ir su tais praradimais, kuriuos patiriame dėl kontrabandos, netvarkos muitinėse ir paprasčiausios apskaitos nebuvimo. Pasak akad. Laimučio Telksnio, Lietuva kasmet praranda 1 mlrd. Lt tik dėl to, kad nesusitvarko ir nesugeba surinkti mokesčių. Vadinasi, kasdien netenkama po 3 mln. Lt. Informatikos priemonės, muitinių kompiuterizavimas gali šias problemas išspręsti. Beje, tai siūlė Ryšių ir informatikos ministerija. Norvegai taip pat buvo susidomėję tokiu projektu ir net siūlė savo paslaugas - įrengti palydovinę sistemą, kurios dėka galima būtų kontroliuoti Lietuvos sienas, krovinius ir pan. Deja, šiems projektams buvo pasipriešinta. Nesunku suvokti, kodėl.

Kareiviui - po kompiuterį?

Žinios sensta taip greitai, kad jas būtina nuolat atnaujinti - visų profesijų. Nenutrūkstamam pouniversitetiniam mokymui taikomos taip pat ir informatikos priemonės. Deja, Lietuvoje šiems tikslams trūksta lėšų. Akad. L. Telksnys pasiūlė gana originalų būdą, kaip jaunimą mokyti informatikos - kariuomenėje. Krašto apsaugos ministerijai skiriamas valstybės biudžeto lėšas galima panaudoti ne vien kareivines tvoromis tveriant. Be informacinių technologijų sunku įsivaizduoti ir NATO kareivį - jo ekipiruotėje daug kompiuterinės technikos, ginklai “informatizuoti”. Todėl ir Lietuvos kariuomenėje jaunuolius reikėtų mokyti informatikos dalykų. Anot akademiko, ne tiek daug jau tų žinių reikia, norint žmogų išmokyti dirbti kompiuteriu. Užtat jaunimas daug noriau eitų į kariuomenę, nes įgytas žinias galėtų naudingai pritaikyti ir civilių gyvenime.

Dar daugiau. Jeigu pasieksime, kad savo karius rengsime pagal NATO standartus, tai apie tai reikia aiškiai pasakyti. Jei NATO šalių kareivis prie savo lovos turi kompiuterį, tai kodėl to negali turėti Lietuvos kareivis?