Gediminas Zemlickas

Prieš 60 metų Lietuvai sugrįžo jos senoji sostinė Vilnius. To įvykio amžininkams pilnatvės džiaugsmą išgyventi trukdė nebent aplinkybės, kuriomis šis istorinis teisingumas buvo įgyvendintas. Mat prieš tai, 1939 m. spalio 10 d., Lietuvos vyriausybei teko pasirašyti tarpusavio pagalbos sutartį su Tarybų Sąjunga. Pagal šią sutartį Lietuvos teritorijoje numatytose vietose turėjo būti dislokuoti Raudonosios armijos daliniai. Tai buvo šėtoniško plano tik pati preliudija. Tolesnių staliniečių veiksmų seka atvedė prie Lietuvos, kaip savarankiškos nepriklausomos valstybės, žlugimo ir sovietinio režimo mūsų šalyje įsigalėjimo.

Ir vis tik Vilniaus susigrąžinimas buvo teisingas Lietuvos vyriausybės ir diplomatijos žingsnis. Vargu ar pati Lietuva tuo metu galėjo kitaip pakreipti savo tolesnį likimą. Europoje plintanti rudojo maro dėmė 1939 m. kovo mėnesį jau spėjo perdažyti Klaipėdos ir vadinamojo Klaipėdos krašto žemėlapį. Iš Rytų ritosi raudonojo maro banga, kuri Vilnių pasiekė tų pačių metų rugsėjį. Galima neabejoti, kad sovietų lyderiai, savo raudonuose sapnuose regėję pasaulinės revoliucijos atšvaitus, būtų radę pakankamai priežasčių aneksuoti ar okupuoti Baltijos valstybes nepriklausomai nuo to, ar jų vyriausybės būtų ar nebūtų pasirašiusios tarpusavio pagalbos sutartis su Tarybų Sąjunga. Esmę puikiausiai išaiškina nemarusis Ivanas Krylovas, savo pasakėčioje pastebėjęs, jog ėriukas visada kaltas vien todėl, kad vilkas jaučia alkį. Štai ir visa geopolitika.

Šiuo atveju mums turėtų būti reikšmingos dvi datos, į kurias visų dėmesį iškilmingame Vilniaus pedagoginio universiteto Senato posėdyje atkreipė šio universiteto rektorius prof. habil. dr. Antanas Pakerys. 1939 m. spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, o jau lygiai po mėnesio - lapkričio 27 d. iš Panevėžio į Vilnių atkeltasis Respublikos pedagoginis institutas pradėjo savo veiklą. Tiesa, kiek pasikeitusiu pavadinimu - tapo Vilniaus pedagoginiu institutu.

Kaip matome, atgautajame Vilniuje iškart buvo susirūpinta rusenančią lietuvybės dvasią stiprinti švietimu, mokslu ir kultūra. Šią misiją turėjo atlikti būtent Pedagoginis institutas. Gausaus panevėžiečių būrio palydėti studentai, dėstytojai ir darbuotojai su instituto bibliotekos knygomis, inventoriumi ir kitais reikmenimis iš Panevėžio traukiniu išvyko į Vilnių. Institutas įsikūrė senamiestyje buvusio Bazilijonų vienuolyno rūmuose. Reikšminga ir tai, kad jau po dviejų savaičių prie VPI buvo atidaryta ir pavyzdinė pradžios mokykla, į kurią susirinko 225 mokiniai. Būtent šie du mokslo ir švietimo židiniai buvo pirmieji, kuriuos įkūrė sugrąžintame Vilniuje Lietuvos valstybė.

Kiek vėliau Vilniuje pradėjo veikti ir lietuviškasis Vilniaus universitetas, kurio lietuvinimui turėjo pasitarnauti ir du Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai - Teisių ir Humanitarinių mokslų, su studentais ir profesūra atkelti iš Kauno. Paskaitos Vilniaus universitete prasidėjo kiek vėliau - 1940 m. sausio 22 d.

Taigi Vilniui lietuvinti buvo pasitelkta ši triada - švietimas, mokslas ir kultūra, o lietuvinimo laidininkais turėjo tapti studentija ir profesūra. Pedagoginis institutas rengė mokytojus, kai šaliai jų labiausiai trūko. Rengė mokytojus ir lenkiškoms mokykloms. Apie tai autentišką pasakojimą išgirdome iš Lietuvos mokslo tarybos pirmininko prof. Kęstučio Makariūno lūpų. 1939 m. jam, septynmečiui berniūkščiui, teko Vilniuje lankyti lietuvišką J. Basanavičiaus pradinę mokyklą, kuri veikė netoli “Tauro” alaus daryklos. K. Makariūnas augo Vilniaus lietuvių mokytojų aplinkoje, tad labai dažnai girdėdavo tariant ir Pedagoginio instituto vardą. Bėdina lietuviškųjų mokyklų būklė, lietuvių kalbos padėtis nuo Lietuvos atplėštame vadinamajame Vilniaus krašte - niekam ne paslaptis. Gal mažiau žinome apie dramatišką padėtį lenkiškų mokyklų. Didelė dalis tų mokyklų mokytojų nenorėjo pripažinti Lietuvos švietimo sistemos reikalavimų, nes save tebelaikė Lenkijos piliečiais. Iškilo grėsmė nutrūkti pamokoms lenkiškose mokyklose.

Būtent tada į talką buvo pasitelkti anksčiau veikusių lietuviškų mokyklų mokytojai iš įvairių Vilniaus krašto vietovių, kurių pranašumas buvo tai, kad mokėjo tiek lietuvių, tiek lenkų kalbą. Tiesa, jie nebuvo susipažinę su lietuviškos švietimo sistemos reikalavimais. Štai tada didelį darbą atliko Vilniaus pedagoginis institutas, mokytojams organizuodamas įvairius kursus ir teikdamas kitą pagalbą. Apie tuos kursus K. Makariūno atmintyje ir išliko prisiminimai.

1943 m. nacių okupacinė valdžia uždarė visas Lietuvos aukštąsias mokyklas, taip pat ir Pedagoginį institutą. Sugrįžus bolševikams, labai nelengvai institutas atnaujino savo veiklą. Kam Vilniuje reikia dviejų aukštųjų mokyklų – pakaks Vilniaus universiteto. Pagaliau juk nėra ir kas sugebėtų vadovauti. Galop fizikui Povilui Brazdžiūnui buvo pasiūlyta: jeigu sutiks vadovauti, tai institutas bus. Taip būsimajam akademikui pradėjus vadovauti 1944 – 1945 m. Pedagoginis institutas iš naujo ėmė stotis ant kojų. Pastarąjį faktą – jau iš P. Brazdžiūno šeimos prisiminimų taip pat atpasakojo prof. K. Makariūnas.

Džiaugiantis, kad šiuo metu Pedagoginis universitetas rengia ir ugdo mokytojus ne tik lietuvių, bet ir tautinių mažumų mokykloms, diegia būsimiesiems pedagogams tautinę toleranciją, sėkmingai plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą, pravartu prisiminti ir sudėtingus nueito istorinio kelio vingius.

Tikriausiai kaip jokia kita aukštoji mokykla Pedagoginis universitetas itin glaudžiais ryšiais susijęs su gimtosios šalies žmonėmis, nes juk kiekvieną Lietuvos žmogų mokykloje mokė, o kitus ir dabar moko būtent šios aukštosios mokyklos absolventai.