Š. m. gruodžio mėnesį vyks naujų narių rinkimai į Lietuvos mokslo tarybą. Supažindiname su keliais kandidatais, jų darbo ir tyrimų sritimis, patirtimi.

Artėja rinkimai į Lietuvos mokslo tarybą. Lietuvos mokslininkų bendruomenė pasiūlė rinktis iš aktyviausių mokslininkų tuos, kurie galėtų atstovauti bendruomenės interesams visose valdžios institucijose ir visuomenės gyvenimo srityse. Botanikos instituto taryba kandidate į Lietuvos mokslo tarybos nares pasiūlė habilituotą biomedicinos mokslų daktarę Eleną Danutę MARČIULIONIENĘ.

Kandidatė 1960 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, studijavo Lietuvos mokslų akademijos aspirantūroje. Šiandien jau 29 metai, kai E. D. Marčiulionienė pelnytai laikoma mokslininke, dirbančia ekologijos ir aplinkotyros baruose. Yra įveikusi visas mokslinio tobulėjimo pakopas, pradėjusi nuo Botanikos instituto jaunesniosios mokslinės bendradarbės (1970–1974 m.), vyresniosios mokslinės bendradarbės (1974–1997 m.), tapo vyriausiąja moksline bendradarbe (nuo 1997 m.). Dvidešimt metų vadovavo Hidrobotanikos laboratorijos radioekologijos grupei, nuo 1991 m. yra Radioekologijos sektoriaus vadovė. Beje, jos vadovaujamas sektorius yra vienintelė mokslininkų grupė Lietuvoje, tirianti radionuklidų biologinės akumuliacijos procesus ir dėsningumus vandens ir sausumos ekosistemose.

Radioekologiniams tyrimams E. D. Marčiulionienė yra paskyrusi visą mokslinės veiklos laikotarpį. Pradėjusi tirti Kuršių marias, vėliau ėmėsi tirti intensyvios antropogeninės veiklos įtakon patekusius ežerus – Elektrėnų marias ir Drūkšių ežerą, tapusius svarbiausiųjų Lietuvos elektros jėgainių aušintuvais. Tai jos nuopelnas, kad tiriant buvo nustatyta ir įvertinta Drūkšių ežero radioekologinė ir ekotoksikologinė būklė, konstatuoti radionuklidų akumuliacijos vandens augaluose ir jų ląstelėse ypatumai, radionuklidų pasiskirstymo, kaupimosi ir migracijos dėsningumai. Ji nustatė kompleksinę radioaktyvaus, cheminio ir šiluminio faktorių įtaką vandens augalams ir pasiūlė būdus, kaip reguliuoti radionuklidų kaupimą vandens augaluose. Mokslinių tyrimų rezultatai paskelbti daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių, monografijoje “Drūkšių ežero – Ignalinos AE aušintuvo radiochemoekologinė situacija’’, leidinių serijoje “Šiluminė energetika ir aplinka’’ (trys tomai, bendraautorė). Taip pat ji yra trijų išradimų autorė, dalyvavo daugelyje konferencijų, kurios vyko beveik visuose žemynuose, išskyrus Australiją ir Afriką.

Netgi rašydamas apie mokslinius E. D. Marčiulionienės darbus, vis mąstau apie jos savybes, pabrėžtinai tinkančias būti Lietuvos mokslo tarybos nare.

Kodėl?

Todėl, kad ji turi ne tiktai mokslinių tyrimų rezultatus, bet ir mokslo žiniomis pagrįstą poziciją. Ir nebijo ją pateikti bei ginti. Taip buvo ir tada, kai reikėjo gintis nuo Ignalinos atominės elektrinės besaikės plėtros ideologų. Taip bus ir tada, kai reikės reglamentuoti Ignalinos atominės elektrinės veiklos baigimo procedūras.

Todėl, kad jos moksliniai interesai neapsiriboja vien Radioekologijos sektoriaus darbais. Ji aktyviai bendradarbiauja ne tik su botanikais, bet ir su Fizikos instituto atmosferos fizikos specialistais, habilitacijos darbą gynimui teikė Ekologijos instituto sudarytam habilitacijos komitetui, radionuklidų kaupimąsi vandens augaluose sieja su Geologijos instituto mokslininkų nagrinėjamais Drūkšių ežero dugno nuosėdų kaupimosi dėsningumais.

Todėl, kad drąsiai imasi sudėtingų, tačiau mokslui labai svarbių, tyrimų koordinavimo darbų. Buvo valstybinės mokslo programos “Atominė energetika ir aplinka’’ tarybos mokslinė sekretorė bei viena aktyviausių Lietuvos metaloekologų draugijos sumanytojų, kuriai ji pirmininkauja ir dabar, buvo Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos ir sekretoriato narė, taip pat šios sąjungos Botanikos skyriaus pirmininkė. Todėl, kad gerai suvokia skirtingų universitetų ir valstybinių mokslo institutų funkcijų darbą plėtojant mokslą Lietuvoje. Ir suvokia ne iš valdininkijos proteguojamų įvairiausių integracijos projektų, o intensyviai dirbdama mokslinį darbą Botanikos institute ir skaitydama radioekologijos kursą Vilniaus universiteto būsimiesiems gamtininkams. Taigi svarbiausia užduotis, kad naujausios mokslo žinios kuo greičiau pasiektų jaunimą, jau atliekama. Ir dirbama gana sklandžiai.

Todėl, kad E. D. Marčiulionienė žino, kad XXI amžių bus ne tiktai informacijos amžius, bet ir žinių amžiumi, kad jame įsivyraus tausojančios plėtros idėjos ir jomis remdamasi Lietuva priims palankius sprendimus, lemiančius aplinkos raidą, ir todėl mūsų valstybė taps savita ir organiška vis globalėjančio pasaulio dalimi.

Suprantu, kad Lietuvos mokslo tarybos rinkimuose bus galima rinktis vieną kandidatą iš viso būrio pasiūlytų talentingų mokslininkų. Tačiau jeigu Jūs, gerbiamieji rinkėjai, siekiate, kad Lietuvos mokslo taryba atstovautų ne kurio nors mokslinio kolektyvo specifiniams interesams, bet visos mokslo bendruomenės interesams, kviečiu balsuoti už Eleną Danutę Marčiulionienę. Jūsų ji neapvils!