Prof. habil. dr. Pranas Buckus

Beveik anekdotai apie save

1974 m., būdamas Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto laisvasis klausytojas, aš laikiau II kurso IV semestro egzaminus ir tuo pačiu metu Vilniaus suaugusiųjų gimnazijoje – egzaminus brandos atestatui gauti. Universitete prof. P. Brazdžiūnas tarė: “Jūsų fizikos žinias įvertinu gerai”. Mat profesorius nežinojo, kad gimnazijoje iš šios disciplinos moksleivis gavo tik patenkinamą pažymį. O gimnazijos rusų kalbos mokytojas pasakė: “Šį rašinį – namų darbą Jūs pats tokiu aukštu dalykiniu ir politiniu idėjiniu lygiu parašyti negalėjote; Jūs jį nusirašėte”. Mat mokytojas nežinojo, kad šis gimnazistas universitete jau buvo išlaikęs rusų kalbos ir marksizmo-leninizmo egzaminus. Pastarasis egzaminas buvo išlaikytas pas žinomą tarybinį ideologą G. Zimaną.

1950-1954 m. buvau Maskvos universiteto Chemijos fakulteto aspirantas. Vieną kartą prof. Aleksandras Terentjevas, ilgai svarstęs su manim disertacinio darbo reikalus, staiga pasakė: “Pranai, parašykite sakinį: “Sensacija non jaica snes”. O dabar garsiai perskaitykite jį atbulai nuo galo”. Mokslinis vadovas ir aspirantas nusijuokė ir, savotiškai pailsėję, toliau svarstė chemijos problemas.

1954-1963 m. dirbdamas Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, dalyvavau chemijos stojamųjų egzaminų komisijoje. Po vieno egzamino motina klausia dukters, stojančios į Medicinos fakultetą: “Tai kiek gi gavai iš chemijos?” “Labai gerai”, - atsako būsimoji studentė. “O pas ką laikei egzaminą?” “Pas kažkokį žydelį”, - atsako būsimoji gydytoja. Pasižiūrėjusi į egzaminų lapelį, motina sušuko: “Taigi čia mano geras pažįstamas profesorius Pranas Buckus – tikras lietuvis, krikščionis, katalikas”.

1963 m. buvau paskirtas Vilniaus pedagoginio instituto prorektoriumi mokslo reikalams. Sutikęs mane ilgametis budintis sargas N. Korolis pasakė: “Tai dabar pagal svarbą būsite trečias žmogus institute”. Aš suabejojau: “O kodėl ne antras?” “Todėl, kad antras žmogus institute yra prorektorius mokymo reikalams Vincentas Drotvinas”, - atsakė sargas. Šitaip instituto sargo “pastatytas į savo vietą” prorektoriaus pareigas ėjau net dvidešimt ketverius metus.

Vilniaus pedagoginio instituto studentai vyksta į kolūkius, į žemės ūkio talkas. Išvykai vadovauti tenka man – šio instituto prorektoriui. Prie autobuso klausiu iš krašto stovinčio vyruko – laboranto: “Į kokį kolūkį važiuojame?” “O iš kokio kolūkio būsite pats”, - mandagiai pasiteiravo šis. Taip mes ir susipažinome.

Skaitydamas Vilniaus pedagoginio universiteto studentams chemijos istorijos kursą, pasakiau, kad Dmitrijaus Mendelejevo pirmoji žmona buvo 8 metais už jį vyresnė. Po skyrybų šis didysis rusų chemikas vedė antrą kartą, ir tada jo antroji žmona buvo 26 metais už jį jaunesnė. “Pasirodo, kad D. Mendelejevas buvo nekvailas vyras”, - negarsiai ištarė vienas iš klausytojų.

1992 m. skaičiau organinės chemijos kursą biologijos specialybės studentams – neakivaizdininkams. Studentai manęs nepažinojo, todėl po pirmos paskaitos paklausė: “Dėstytojau, pasakykite savo pavardę, mums ją reikia įrašyti į studijų knygelę”. Po kurio laiko laikant įskaitą, pastebėjau, kad dalis studentų mano pavardę parašė angliškai – “Butskus”. “Tai reiškia, kad jau tikrai žengiame į Vakarus”, - pamaniau aš.

Vieną kartą tarnybos reikalais telefonu skambinu į Maskvą, pasakau savo pavardę ir išgirstu klausimą: “V seredine “čelovek?” (viduryje “žmogus”). “Net, - atsakau aš, - v seredine “civilizacija”, nors galima buvo pavartoti ir paprastesnį žodį, tokį kaip “caplia” (garnys). Prieš dvidešimt metų Vilniaus pedagoginį institutą aplankė TSRS Pedagogikos mokslų akademijos viceprezidentė A. Chripkova. Augalų ir gyvulių augimo stimuliatorių tyrimo probleminėje laboratorijoje man, lydinčiam viešnią, buvo kritiškai pasakyta: “Vmesto rebionka izučajete telionka” (vietoje vaiko tiriate veršį).

Anksčiau minėta akademija prašo mane parašyti atsiliepimą apie T. Nazarovos spaudai parengtą monografiją chemijos dėstymo vidurinėje mokykloje klausimu. Sutikęs Maskvoje vieno šios akademijos instituto, kuriame dirbo knygos autorė, direktorių akad. S. Šapovalenką paklausiau: “Kokia jūsų instituto ir jūsų asmeninė nuomonė apie šį darbą?” Akademikas pagalvojo, nusišypsojo ir atsakė: “Mano nuomonė teigiama”. Tik po kelerių metų sužinojau, kad akad. S. Šapovalenka yra T. Nazarovos tėvas.

Vieną kartą Maskvoje sutikau chemiką L. Cvetkovą. Jis mane informavo, kad artimiausiu metu Maskvoje vyks chemijos dėstymo metodikos specialistų konferencija, kurioje dalyvaus ir moteris iš Vilniaus. Aš paklausiau: “O kokia jos pavardė?” “Stundžia”, - atsakė maskvietis.

Man besigydant ligoninėje, atėjusi gydytoja tarė: “Labai malonu, jūsų šlapimo analizė puiki”. Aš paklausiau: “Kaip tai gali būti, jeigu aš jokios analizės nedariau?” Gydytoja griežtai atsakė: “Profesoriau, nustokite su manimi juokauti”. Vėliau paaiškėjo, kad pagyvenęs kitas šios palatos ligonis, pamatęs tuščią buteliuką ir nežiūrėdamas, kokiam asmeniui ji skirta, greitai ją užpildė. Kelias savaites pasigydžius, atėjo laikas palikti ligoninę ir grįžti į namus. Atsisveikindamas su gydančia gydytoja, aš labai susijaudinau ir pradėjau verkti. Pamačiusi tai, medicinos sesuo davė man raminamųjų vaistų ir tarė: “Profesoriau, nesijaudinkite, neverkite, nieko ypatingo neįvyko. Juk ir kaliniai, palikdami kalėjimą, irgi verkia”.

1991 m. pradžioje atėjau į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką perregistruoti skaitytojo pažymėjimą. Bibliotekos darbuotoja pasiūlė man patikrinti, patikslinti žinias apie save skaitytojo kortelėje, kuri buvo užpildyta prieš kelerius metus. Aš paėmiau kortelę, abejingai į ją pažiūrėjau ir, nesigilindamas, neskirdamas tam didesnio dėmesio, pasakiau: “Viskas teisingai, viskas gerai, nieko keisti nereikia”. Sumišusi bibliotekos darbuotoja pakeltu tonu tarė: “Ir TSKP narystę paliekate?” Čia pasielgiau kaip Kristaus išsižadėjęs šv. Petras.

1993 m. žurnalas “Mokslas ir gyvenimas” paskelbė anekdotą, pavadintą “Obuolys nuo obels toli nenukrenta”. Jis skamba taip: susitikę du chemikai tarpusavy kalbasi. Vienas jų sako: “Žinai, mačiau Gervydą Dienį, važiuojantį troleibuse ir kažką rašantį, sprendžiantį chemijos mokslo problemas”. Kitas jam atsako: “O ko tu nori. Jo mokslinis vadovas Pranas Buckus tą patį daro teatre, spektaklių pertraukų metu”.

Vilniuje, Antakalnio gatvėje, sutikęs mane vienas nepažįstamas žmogus paklausė: “Sakykite, ar jūs nesate Burokevičius?” “Ne, - atsakiau aš. - Burokevičius sėdi kalėjime”. Nepažįstamasis nelabai tuo patikėjo. Kitas atvejis – keli neblaivūs jaunuoliai, įlipę į troleibusą ir pamatę mane, garsiai sušuko: “Žiūrėkite, žiūrėkite, Brežnevas važiuoja”. Panašių situacijų yra buvę ir daugiau. Matyt, tai viskas dėl mūsų trijų didelių antakių.