Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys profesorius kalbininkas Antanas PAKERYS savo kolegas kartais truputį šokiruoja, sakydamas, kad jam neįdomus pašnekovas, kuris kalba labai taisyklingai. Kalbininkui kaip tik įdomu žmogaus daromos klaidos. Išgirdęs klaidingą ar blogai kirčiuojamą žodį, keistai nuskambėjusią galūnę, profesorius sakosi atgyjąs, nes jam rūpi išsiaiškinti, kodėl žmogus daro būtent tokias klaidas. Kadangi kalbėjomės patalpoje, kurioje daug kompiuterių, tai nieko stebėtino, kad pokalbis prasidėjo būtent nuo kompiuterių.

Apie šildymą, kuriam sienos ne riba

Neseniai susidūriau su panašiu atveju savo šeimoje. Nors mano sūnus taip pat lituanistas, bet gana kritiškai nusiteikęs tų atžvilgiu, kurie vis nori kalbą taisyti. Kartą gavo iš anglų kalbos išverstą tekstą - jo paprašė šiek tiek patvarkyti kalbą. Parašyta: “šildymas, kuriam sienos nėra riba”. Maždaug tokie vertiniai. Neįmanoma suvokti prasmės. Vadinasi, galima pasiekti ribą, kai kalba visiškai nesuprantama…

… ir praranda žmonių bendravimo priemonės paskirtį?

Taigi. Šiaip kalbininkai nėra pasiryžę būtinai su kirviu kapoti tarptautinius žodžius, išties juos įsileidžia. Kad ir žodis “kompiuteris” anksčiau sakydavome “skaičiavimo mašina”. Nors pastarasis žodis taip pat nelietuviškas. Niekas prieš kompiuterį nekovoja. Bet jei įmanoma rasti geresnį lietuvišką atitikmenį, jį sukurti, kad ir dirbtinį, padarytą, ir jis prigyja - tai puiku.

O jei prigyja sunkiai?

Vieni rašo “skeneris”, kiti - “skaneris”, o kalbininkai siūlo daiktavardį “skaitlys”, padarytą iš žodžio “skaityti”. Aš pats abejoju, ar tinka skaitlys. Nėra labai vykęs. Gal yra ir kitas žodis - nesu tos srities specialistas.

Kodėl žodžių darybos požiūriu šis naujadaras nėra visiškai vykęs?

Dažniausiai žodžiai su priesaga “-lys” reiškia veikėjus, asmenis. O čia negyvas daiktas, priemonė. Tiesa, turime žodį “baslys”, padarytą iš žodžio “besti”; juo bedama, tad galbūt pateisinti galima ir “skaitlį”. Abejoju ir dėl kalbininkų pasiūlyto “ieškas” vietoje angliško “peidžeris”. Žodis “ieškas” rodo, kad žmogus ieškomas. Nežinau, ar prigis.

Neįmanoma atlikti kalbos žandaro vaidmens

Noriu pabrėžti, kad kalbininkai tėra konsultantai. Niekada jie nekėlė sau uždavinio valdyti kalbą - viską nuspręsti, padaryti. Kalbą kuria patys žmonės, o kalbininkas - patarėjas. Juk ir geras medikas sako ligoniui: aš padėsiu jums išgyti, bet jūs pats turite rūpintis pasveikti… O gal kitas reklamos tikslais ir sako: aš tave pagydysiu.

Jūsų nuomonė aiški. Tačiau ar visi Jūsų kolegos kalbininkai jai pritartų?

Manau, kad daugelis. Neįmanoma visko valdyti, negalima imtis kalbos žandaro vaidmens. Sunku reguliuoti ne tik žodyną, bet ir gramatiką, kirčiavimą, tarimą, tai yra visus kalbos sluoksnius.

Viena - viešasis kalbos vartojimas, kita - privati kalba. Kalbininkams nedera kištis į privatų kalbos vartojimą, pvz., buityje.

Kai buvau jaunas, Jaunimo teatre mane paprašė pakonsultuoti. Bandžiau aktorius mokyti taisyklingai tarti, kirčiuoti - tada lengviau bus ir scenoje. Vienas ir sako: “Tai ką, namuose ir keiktis reikia taisyklingai?”. Tada atsakiau: “Efektyviausia keiktis nelietuviškai”. Visi pasijuokėme.

Ar šiandien būtumėte atsakęs aktoriams taip pat?

Tuo metu nemaniau ir dabar nemanau, kad žmogus privačiai kalbėdamas turi visiškai taisyklingai kalbėti. Aš pats kartais kalbu netaisyklingai.

Kodėl? Ar mėgaujatės netaisyklingumu?

Kalbininkai leidžia stilistiškai vartoti tam tikrus barbarizmus. Galima šiek tiek pasišaipyti - iš situacijos, iš vartojimo. Arba kažką pamėgdžioti. Kaip sako tas ar anas… Ne todėl, kad klaidų negalėčiau išvengti arba man būtų lengviau taip kalbėti - ne. Tai ir tam tikras žaidimas.

Apie keiksmažodžių efektyvumą

Dar daugiau jų yra radęs Vaižgantas. Jis net yra rašęs, kad lietuvių keiksmažodžių yra labai ekspresyvių ir jie gali pakeisti rusiškus. Nenoriu įtarinėti, bet man atrodo, kad jis išklausinėdavo savo parapijiečius per išpažintį.

Kadangi žmogus prisipažįsta keikęsis, tai jis, ko gero, ir paklausdavo: “O kaip keikeisi?”

Bet labiausiai Vaižgantas domėjosi dailiąja leksika, vaizdingais posakiais.

Pernai išėjo Juozo Tumo - Vaižganto laiškai, su dideliu pasimėgavimu juos skaičiau. Kai kuriuos sakinius net į lapelius persirašiau. Taikliai pasakyta, ir tiesiog gražu.

Taigi šis dvasininkas nenorėjo būti šventesnis už Romos popiežių?

Tikrai ne. Keisčiausia, kad jam tai buvo gražu. Beje, panašiai ir V. Mickevičius - Krėvė dar prieš karą rinko patarles ir priežodžius, išleido kelis tų rinkinių tomus. Kai kurie priežodžiai skamba nepadoriai. Švietimo ministerija net buvo uždraudusi šiomis knygomis naudotis mokykloje.

Buvo laikai, kai ir Šventąjį raštą drausdavo skaityti nepasiruošusiems.

Nepatartina skaityti nepasiruošusiems, nes daug ką galima suprasti neteisingai. Kazimieras Būga į savo žodyną taip pat dėjo ir vadinamųjų vulgarizmų. Jis yra net sakęs, kad kalboje kalbininkams negražių žodžių nėra.

O barbarizmai?

Visi žodžiai yra geri - net ir barbarizmai, kuriuos žmonės vartoja. Kitas dalykas, kai norminame kalbą. Tada galime sakyti, jog bendrinėje kalboje reikėtų vartoti tą ar tą. K. Būga skatino rinkti viską, kas kalboje yra. Kalbininkui, mokslininkui nederėtų sakyti: bjaurus žodis, jo nedėsiu į žodyną. K. Būgos raštuose galima rasti žodžių, kurių dabar mes stengiamės nevartoti, ieškome lyg ir gražesnių, vadinamųjų eufemizmų, bet galų gale jie įgauna tą pačią reikšmę ir jų taip pat pradedame vengti kaip ir vulgarizmų. O netenkame anų, pirminių žodžių. Kalbai nuo to ne geriau.

Lengviausias kelias modernumui pasiekti

Iš tikro, daugybės žodžių ir posakių kultūringoje visuomenėje nevartojame. Jeigu pradėtume vartoti labai vaizdžius pasakymus, frazeologizmus, tai galėtume atrodyti labai nemandagūs ir nekultūringi. Ar galima bent įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, darbuotojas vadovui pagrasintų kad ir tokiu vaizdžiu sakiniu: “Šiandien raudonas - rytoj lavonas”. Atsiverskime patarlių, priežodžių knygą - tik nedidelę jų dalį galime vartoti vadinamojoje europietiškoje kultūringoje visuomenėje.

Fransua Rablė “Gargantiua ir Pantagriuelyje”, Romeno Rolano “Kola Brunjone” ar Jaroslavo Hašeko “Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose” daug liaudiško tiesmukiškumo, kalbos sodrumo ir apskritai liaudžiai būdingo sveikumo.

Ir dabartinėje literatūroje tarsi nevengiama sodrių žodžių, bet blogiausia, kad tų jaunųjų autorių žodynas dažniausiai esti skurdus, vartojami ne vaizdžios kalbos klodai, o primityvioji leksika. Pavartosi žodį “šūdas” - jau pasirodysi modernus. Vaižganto laikų vaizdingų ir išmoningų posakių mūsų literatai nebemoka vartoti, jie jų nėra ir girdėję. Vartoja tik kelis neišraiškingus vulgarizmus.

Gal su vulgarizmais prarandama ir tam tikra liaudiškos kalbos sveikata, gyvybingumas? Iš kur K. Būgos ar J. Tumo - Vaižganto tas natūralus, sveikas požiūris į liaudišką žodį, net ir į vulgarizmus? Manau, jog pirmiausia ir iš gilaus pasaulinės literatūros pažinimo. Kitų tautų kalbotyros praktikoje tie vulgarizmai jau buvo pažinimo objektas.

Kai K. Būga pradėjo leisti didįjį “Lietuvių kalbos žodyną”, tai susilaukė ir kaltinimų, jog jis užteršė lietuvių kalbą. Kam, girdi, į žodyną dėti tuos barbarizmus, mūsų kalba turi būti graži, švari. Tačiau K. Būga - mokslininkas ir žvelgia objektyviai: jeigu tokie žodžiai yra, tai jis negali jų nutylėti. Ar jis gražus, ar kam nors negražus, lietuviškas, o gal ir nelietuviškas, bet lietuvių vartojamas, ir nieko čia nepadarysi.

Prieš 100 metų pateiktas neblogas tolerancijos žodžiui pavyzdys.

Kartais žodžio vaizdumas kalbančiajam gali ir kenkti. Visi žinome, kad Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kalba yra labai vaizdi, nes jis pats yra menininkas. Kaip valstybės pareigūnas, jis turėtų vartoti ne tokią vaizdžią leksiką, ypač kai mėginama ką nors apibūdinti neigiamai. Jeigu to vaizdumo ir gali būti, tai labai nedaug, na, gal norint kažką gražaus, gero pasakyti. Daugelis Europos politikų stengiasi kalbėti šabloniškomis, net primityviomis frazėmis. Tiesiog bijo ką nors vaizdžiau pasakyti.

Apie kalbos daktarus

Aš Lietuvių kalbos komisijoje truputį šokiruoju savo kolegas, kai sakau, kad man taisyklinga kalba neįdomi. Man kaip tik įdomios yra klaidos. Kai išgirstu padariusį netikėtą klaidą, - nuvalkiotos klaidos neįdomios, - tai visada klausiu, kodėl jis taip kirčiuoja ar taria? Studentus visada skatinu ieškoti klaidų priežasčių. Jų gali būti įvairių, ne vien gimtoji tarmė. Deja, net ir kalbininkams ne visada pavyksta išaiškinti kalbos klaidų kilmę.

Mūsų kalbininkų reakcija galėtų būti kaip medikų. Medikui sveikas žmogus neįdomus. Jiems įdomios ligos, ypač sunkiai išgydomos. Vienas mano giminaitis, dirbantis miestelio ligoninėje, didžiuodamasis pasakojo, jog pacientui nustatė vilkligę - kažkokią baisią imuninės sistemos ligą. “Aš diagnozavau!” Arba vaikas, susirgęs gerklės liga, buvo nuvestas pas geriausią specialistę, o ši labai apmaudavo, kad dabar vasara ir nėra studentų - būtų parodžiusi, nes tai labai retas ligos atvejis.

Todėl ir Kalbos komisijos narius kviečiu nesipiktinti kalbos klaidomis, o jomis domėtis, kaip ligomis domisi medikai. Tyrinėkime jas ir ieškokime būdų “išgydyti”. Gydytojai nesipiktina ligomis, nors žmonės dažnai serga dėl savo nevalyvumo, tingumo, palaido gyvenimo ir pan.

Jūsų pasiklausius, profesoriau, taip ir knieti ištarti: kalbininkai - tai savotiški mūsų kalbos daktarai. Nors kyšių ir negauna.

Vienam kolegai kažkada pasakiau labai netaktiškai (kaip man ant liežuvio užėjo). Jis manęs paklausė: “Kaip reikia kirčiuoti žodį dailė?” Paaiškinau ir pridūriau: “Profesoriau, už konsultacijas mokama”. Pasielgiau kaip nedoras medikas ar teisininkas. Kolega, nesupratęs juoko, vėliau persakė ir kitiems, kad Pakerys prašo pinigų už konsultacijas. Štai koks nevykęs buvo mano pajuokavimas.

Blogai, kai suprantame tiesmukiškai. O ką pridurtumėte baigdamas, gerbiamas profesoriau?

Mano supratimu, reikia platesnio kalbos kultūros supratimo. Reikia ne siaurinti kalbos vartojimą, bet platinti, antraip visai nususinsime ir politikų, ir mokslininkų, ir apskritai visų žmonių kalbą. Manau, kad kalbininkai, dėstytojai ir visi kovotojai už kalbos grynumą, švarumą neturėtų žmogaus atgrasyti, atbaidyti. Žinau kultūros žmonių, net ir rašytojų, sakiusių, kad jiems esą bjauru klausytis per daug taisyklingos kalbos. Tačiau negalime būti ir nihilistai. Kiekvienas turi rūpintis savo kalbos tobulinimu. Juk žodžiui dažnai suteikiame nebūdingą reikšmę, nelengva išvengti gramatikos, kirčiavimo, tarties klaidų. Taisyklingos kalbos reikia mokytis ne su baime, o su saviugdos džiaugsmu.

Būna gražu sugrąžinti žodžiui pirmapradę prasmę, kaip kad Jūs padarėte su “pirmoku”, ir savo studentams priminėte per Rugsėjo 1-osios šventę.

Sarmata, kad pats vėlai sužinojau, ką reiškia žodis “pirmokas”. Akademiniame žodyne parašyta: “pirmokas - tai gerasis, pirmo košimo alus". O tik paskui - pirmos klasės mokinys.

Ačiū, profesoriau, už pareikštas netradicines mintis.