Gediminas Zemlickas

Viena iš tokių asmenybių – Irena Veisaitė, kuri 44 kūrybingiausius gyvenimo ir veiklos metus atidavė Universitetui. Š. m. lapkričio 3 d. VPU Senatas I. Veisaitei suteikė garbės profesorės vardą. Jos inauguravimo metu Senato iškilmingame posėdyje jaudinančiai skambėjo mokslininkės ir pedagogės veiklą pristatančių ir sveikinančių kolegų bei studentų prakalbos.

Karo metais patyrusi Vilniaus geto baisumus ir per stebuklą likusi gyva, pokariu I. Veisaitė lituanistiką studijavo Vilniaus universitete ir vokiečių filologiją – Maskvos M. Lomonosovo universitete, vėliau baigė ir Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universiteto aspirantūrą, kur 1963 m. apgynė filologijos kandidatės (daktarės) disertaciją.

Nuo 1953 m. doc. I. Veisaitė dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių ir užsienio literatūros, o vėliau - Visuotinės literatūros katedrose. Dėstydama visuotinę literatūrą, su studentais kalbėjo apie amžinąsias vertybes, kiekvieno žmogaus absoliučią vertę, asmens atsakomybę ir apsisprendimo laisvę net didžiausiomis prievartos sąlygomis. Didelė pedagogo laimė, kai gali apie tas amžinąsias vertybes kalbėti per Sofoklį ir Dantę, per gyvenimo džiaugsmo ir ironijos kupiną savo mylimą Fransua Rablė, kuris tvirtino, kad mokslas be sąžinės - pragaištingas sielai. Docentei labai svarbu buvo parodyti studentams, kad pasaulyje egzistuoja ne vien tuo metu peršama terminologija – “viena partija, viena tiesa”. Šekspyras, Moljeras, Montenis, Gėtė, Šileris, Heinė, pagaliau XX a. didieji – Tomas Manas, Bertoldas Brechtas ar Antuanas de Sent–Egziuperi buvo tie dvasios galiūnai, kurių knygos padėjo išsaugoti tikėjimą žmonėmis net ir slogiausiais totalitarinio režimo metais, nes leido remtis pasaulinės kultūros lobynu.

I. Veisaitė inauguracijos metu dėkojo savo studentams, kad jie gerai ją suprato ir niekada nėra jos išdavę. Nemaža tų buvusių studentų tapo jos artimais draugais, bendraminčiais, tad dabar jau pati profesorė sakosi iš jų daugiau išmokstanti negu galinti išmokyti.

Didelį dėkingumą I. Veisaitė jaučia ir savo kolegoms, su kuriais kartu jai teko nueiti ilgą gyvenimo kelią. Su ypatingu dėkingumu ji prisiminė prof. A. Janonį, kuris buvo jos fizikos mokytojas Salomėjos Neries gimnazijoje, o vėliau pakvietė dirbti į Pedagoginį institutą. Tais laikais nebuvo paprasta, nes I. Veisaitės anketa dėl daugelio priežasčių užkliūdavo tiems, nuo kurių sprendimo daugiausia priklausė, ar žmogui bus leista dirbti aukštojoje mokykloje.

Visuotinės literatūros kursą I. Veisaitė taip pat yra skaičiusi Lietuvos muzikos akademijos (tuometinės Lietuvos konservatorijos) aktorinio meistriškumo kurso studentams. Visi godžiai skaitydavome jos teatro spektaklių recenzijas spaudoje, straipsnius apie lietuviškąją dramaturgiją, nes I. Veisaitė yra viena autoritetingiausių teatro kritikių, be jos indėlio neįsivaizduojama Lietuvos teatro sąjungos teatro kritikų sekcijos veikla. Jos mokslinių darbų sąrašą sudaro daugiau kaip 200 straipsnių ir recenzijų, keletas parengtų knygų. Garbės profesorė yra užsienio literatūros vadovėlio vidurinei mokyklai viena autorių. Tad gal teisus doc. V. Martinkus, teigdamas, jog dabar išgyvenančiame renesansą Lietuvos teatre, galimas dalykas, yra nemaža dalis ir jos, Irenos Veisaitės, pastangų.

Pastebėsime, jog I. Veisaitė jau trečius metus nebedėsto Pedagoginiame universitete. Nelengva buvo suderinti savo pareigas Atviros Lietuvos fonde su pedagogės darbu. Mat nemanė, kad galima remtis senu žinių kapitalu, o laiko nuolat atnaujinti paskaitas paprasčiausiai stigo. Priminsime, jog kartu su prof. Česlovu Kudaba I. Veisaitė buvo Atviros Lietuvos fondo įkūrimo iniciatorė, tapo viena jo steigėjų, o nuo 1993 m. – valdybos pirmininkė. Jos vadovavimo Fondo veiklai metu įsteigta Švietimo Lietuvos ateičiai programa, kuri jau spėjo tapti sudėtine šalies švietimo sistemos dalimi. Be šios programos, sunku įsivaizduoti ir Vilniaus pedagoginio universiteto pastarųjų metų veiklą. ALF Kultūros programa bei leidybos programos knygų serijos “Atviros Lietuvos knyga” bei “Pažintis” tapo svarbi mūsų šalies mokslo, kultūros ir švietimo dalis.

I. Veisaitė apdovanota Gedimino ordinu, išrinkta daugelio organizacijų ir institucijų nare, o kad jos tebelaukiama ir Pedagoginiame universitete, įtikinamai parodė ir jos inauguravimo iškilmės.

Pažinimo aistra, skirta amerikiečių literatūrai

Erfurto aukštosios pedagoginės mokyklos rektorius prof. H. V. Šaleris ne tik puikus organizatorius, bet ir mokslo pasaulyje žinoma asmenybė, dirbanti anglistikos ir germanistikos tyrinėjimų srityje. Mokslinę kvalifikaciją jis yra kėlęs Kalifornijos ir Merilendo (JAV) universitetuose, dėstė Londono King’s koledže ir Merilendo universitete. Profesorius parašė penkias monografijas, kuriose nagrinėja William Faulkner, William Dean Howells ir kitų amerikiečių rašytojų kūrybą, ankstyvąjį amerikiečių istorinį romaną, XIX a. amerikiečių romaną, amerikiečių rašytojų noveles ir kt.

VPU Senatas š. m. lapkričio 3 d. už didelius nuopelnus švietimui ir mokslui suteikė prof. habil. dr. Hansui Volfgangui Šaleriui garbės daktaro vardą. Kartu su profesoriumi į Vilnių atvyko ir jo inauguravimo škilmėse dalyvavo jo šeimos nariai, Erfurto vicemeras, kuris perskaitė ir Erfurto mero sveikinimus, skirtus prof. H. V. Šaleriui.

Dar vienas Mecenatas

Labdaros fondas “Kaimo vaikai” jau trejus metus bendradarbiauja su Vilniaus pedagoginiu universitetu, remia iš kaimo kilusius ir gerai besimokančius studentus. Šiais mokslo metais iš fondo 10 universiteto studentų kas mėnesį gaus 100 Lt stipendiją. Būtų puiku, jeigu šis pavyzdys uždegtų ir kitus rėmėjus – pasaulyje tokia veikla plačiai paplitusi ir visuomenės labai vertinama.

Vilniaus pedagoginio universiteto Senatas, įvertindamas fondo “Kaimo vaikai” veiklą, š. m. lapkričio 3 d. AB “Valstiečių laikraštis” suteikė Mecenato vardą.

Pabaigai pridursime, jog tą pačią dieną buvo įkurtas VPU absolventų klubas, kurio pirmininku išrinktas Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius, VPU Pedagogikos katedros dėstytojas Dainius Numgaudis.