Lapkričio 9 d. sukako aštuoniasdešimt metų, kai gimė įžymus lietuvių chemikas ir išradėjas Kazys SEKMAKAS.

Interneto tinklais ieškodamas informacijos polimerų chemijos ir technologijos klausimais, labai greitai aptinki lietuvišką pavardę. Net 592 JAV patentuose paminėta K. Sekmako pavardė. Pats K. Sekmakas iš viso yra gavęs 141 JAV patentą. Nuo pat JAV patentų tarnybos įkūrimo prieš daugiau kaip 200 metų tik labai nedaugeliui išradėjų pavyko gauti šimtą ir daugiau šios šalies patentų. K. Sekmako išradimai taip pat buvo patentuoti daugelyje kitų šalių: Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Japonijoje, Belgijoje, Meksikoje, Skandinavijos šalyse ir kitur. K. Sekmako sukurtos polimerinės kompozicijos naudojamos įvairiems objektams dažyti bei apsaugoti nuo korozijos, pradedant gaivinančių gėrimų skardinėmis dėžutėmis ir baigiant dangoraižiais bei kosminiais laivais. K. Sekmako pasiekimai polimerų moksle tokie ryškūs, kad jo gyvenimo ir kūrybos kelią verta pristatyti platesniam skaitytojų ratui.

Kazys Sekmakas gimė 1919 m. Kaune. 1938 m. jis baigė Kauno trečiąją valstybinę gimnaziją. Tarp jo mokytojų buvo tokios iškilios tarpukario Lietuvos asmenybės, kaip istorikė V. Daugirdaitė-Sruogienė, vertėjas ir rašytojas E. Viskanta, rašytoja P. Orintaitė, kelių žodynų autorius J. Talmantas ir kiti. 1938 m. K. Sekmakas įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo chemiją ir cheminę technologiją. Universitete jam dėstė tokie žymūs Lietuvos mokslininkai, kaip fizikas prof. K. Baršauskas, chemikai doc. J. Vėbra, prof. A. Purėnas. K. Sekmakas buvo vienas iš labiausiai mėgstamų prof. A. Purėno studentų. Neatsitiktinai profesorius prikalbino smalsų jaunuolį, pasiryžusį gilintis į biologijos paslaptis, įgyti taikomųjų mokslų, organinės chemijos ir organinės technologijos specializaciją. Studijos nebuvo lengvos. Sovietams okupavus Lietuvą, K. Sekmakas vos nepateko į Raudonąja armiją. Nacių okupacijos metais, norint išvengti mobilizacijos, nebūti išvežtiems priverstiniams darbams, nuolat tekdavo slapstytis. Visgi su pertraukomis studijas pavyko baigti. 1944 m. liepos 6 d. Kauno dienraštis “Į laisvę” išspausdino žinutę “Keturi nauji diplomuoti inžinieriai”, kurioje rašoma: “… birželio 30 d. Cheminės technologijos institute įvyko viešas Technologijos fakulteto tarybos posėdis, kuriame 4 studentai diplomantai apgynė savo diplominius projektus ir įgijo diplomuoto inžinieriaus vardą”. Toliau pateikiamos diplomantų pavardės ir jų darbų temos. Tarp šių keturių diplomantų buvo ir Sekmakas Kazimieras, kurio diplominio projekto tema buvo “Mielių fabrikas”. Jis taip pat atliko ir diplominį eksperimentinį darbą “Mielių gamyba” (darbo vadovas - tuometinis Organinės technologijos katedros vedėjas pulk. doc. dr. Juozas Vėbra). Tai buvo, matyt, paskutinis Technologijos fakulteto tarybos posėdis prieš antrąją Raudonosios armijos okupaciją. Tuo metu fakulteto dekanas doc. dr. Adolfas Damušis jau buvo nacių koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Tad K. Sekmako diplomą pasirašė universiteto rektorius prof. Julijonas Gravrokas ir Technologijos fakulteto prodekanas doc. Alfonsas Jurskis. Pirmasis jaunojo inžinieriaus technologo darbas buvo Kauno alaus darykloje. Deja, gimtinėje neilgai tepasidarbuota. Netrukus teko emigruoti, žinoma, tikintis, kad greitai bus galima grįžti. 1944 m. liepos mėn., Raudonajai armijai artėjant prie Vilniaus, jis įsigrūdo į iš Rytų fronto grįžtantį vokiečių prekinį traukinį, laimingai perėjo sieną, ir, anglų bei amerikiečių aviacijai nuolant bomborduojant vokiečių geležinkelio mazgus, pasiekė Geros miestą Tiuringijoje. Čia buvo didžiuliai “Siemens” bendrovės karo pramonės fabrikai, kuriuose labai trūko darbo jėgos. Tad pabėgėlius pristatė prie visokiausių sunkių ir pavojingų darbų, nors išduotos maisto kortelės tegalėjo užtikrinti tik bado dietą. K. Sekmakas pakliuvo į metalų padengimo organinėmis dangomis skyrių. Tai buvo bene pirmasis būsimo įžymaus polimerinių dangų specialisto darbas su organinėmis dangomis. Jausdamas mokslinio darbo trauką, netrukus pasiprašė priimamas į laboratoriją. Kad patektų į laboratoriją, teko išlaikyti rimtą egzaminą. Laboratorijos vedėjas, senukas dr. Friedman jaunajam lietuvių chemikui davė trijų metalų lydinio pavyzdį ir liepė kitą dieną pateikti kiekybinės analizės rezultatus. Gavęs rezultatus, senasis vokiečių chemikas negalėjo nuslėpti nuostabos. Taip tiksliai buvo atlikta analizė. K. Sekmakas prisimena, jog, laikant šį egzaminą, labai pravertė kiekybinės cheminės analizės kursas, kurį Kauno universitete jis buvo išklausęs 1940-1941 m. Analizinę chemiją tuomet dėstė doc. dr. Viktoras Jasaitis ir vyr. asistentas inž. Kazimieras Paukštys (abu jau mirę Amerikoje). 1945 m. balandžio pabaigoje “Siemens “ fabrikas ir laboratorija, kurioje dirbo K. Sekmakas, buvo subomborduoti. Aviacijos antpuolio metu, jaunajam chemikui nespėjus pasitraukti į slėptuvę, netoliese sprogusi bomba užvertė jį žemėmis ir šakomis. Laimei, sužeidimai nebuvo sunkūs. 1945 m. liepos 1 d. amerikiečiai staiga turėjo apleisti Saksoniją ir Tiuringiją ir užleisti Raudonajai armijai. Lietuviams pabėgėliams, tarp jų ir K. Sekmakui, teko skubiai dingti iš Geros. Amerikiečių kareiviai juos nuvežė į Niurnbergą ir įkurdino po atviru dangumi sugriautose kareivinėse, kurios buvo aptvertos spygliuotom vielom. Iš šios stovyklos dėl nepakenčiamų sąlygų K. Sekmakui netrukus teko bėgti. Jis laimingai pasiekė Frankfurtą, kur pasijuto laisvas ir įsikūrė pabaltijiečių pabėgėlių stovykloje. Šioje stovykloje dantų gydytojos Mačiuikienės kabinete 1947 m. jis sutiko savo būsimą žmoną operetės solistę Birutę Adomavičiūtę.