Gediminas Zemlickas

Dr. Evaldas Gečiauskas klausia ir abejoja

E. Gečiauskas priminė 1941 m. Rygoje išleistojo “Latvijas Vestures Avoti Jezuitu Ordena Archivos” 3 t. 2 dalį, kurioje J. Kleintjenas pateikia duomenis apie lietuvių kalbos vartojimą sakant pamokslus tame regione, kuriame kadaise gyveno sėliai. Tie pamokslai buvo sakomi XVII-XVIII a. E. Gečiauskui kyla natūralus klausimas: iš kur ir kada šiose žemėse lietuviai atsirado? Ar tai buvo senieji gyventojai, o gal vėlesniais amžiais apsigyvenę kolonistai?

Be to, E. Gečiauskas atkreipia dėmesį ir į tą faktą, jog Latvijos teritorijoje, kurioje gyveno sėliai, kai kurių kaimų pavadinimai - lietuviški. O štai Lietuvos Sėlijos dalyje latviškų pėdsakų nėra daug. Todėl būtų pravartu tuos duomenis palyginti, giliau panagrinėti.

Tačiau nei lietuvių, nei latvių kalbininkai neišskiria atskiro sėlių dialekto, nepaisant kai kurių šiame regione nuo seno gyvenančių žmonių kalbos fonetinių ypatumų.

Ribos teritorijų, kuriose kadaise gyventa sėlių, Lietuvoje bent kiek tiksliau nebuvo nustatomos - nei istorikų, nei kalbininkų. Senieji Mindaugo dovanojimo raštai, kuriais Lietuvos karalius žemes, kuriose gyveno sėliai, dovanojo Livonijos ordinui, kartais buvo laikomi falsifikatais. Sėlijos centras – Sėlpilis - buvo dabartinės Latvijos teritorijoje, o E. Gečiauskui didelių abejonių kelia ta Sėlijos dalis, kurią latviai priskiria sėliams Lietuvoje. Kongreso organizatorių pateiktajame žemėlapyje trečdalis sėlių apgyventų žemių tektų dabartinės Latvijos teritorijai ir net du trečdaliai - Lietuvos. Todėl E. Gečiauskui ir kyla klausimas: kokiais duomenimis remtasi sudarant šį žemėlapį?

Jeigu Latvijos Sėlijoje dar esama suvokimo, kad žmogus priklauso sėlių palikuonims ar bent jau Sėlijai, tai Lietuvoje, pasak E. Gečiausko, niekas savęs sėliams ar jų palikuonims nepriskiria. Biržuose, Rokiškyje ir kitur veikia kraštiečių bendrijos, taip pat ir Vilniuje kraštiečiai buriasi, tačiau su sėliais jie savęs kažkodėl nesieja. Tik pastaruoju metu, kai žmonės tapo mokytesni, prakuto, pradėjo išsigalvoti būtų ir nebūtų dalykų, kai kam prireikė ir sėlių. Pasak kalbėtojo, gal vertėtų kraštiečių bendrijas pasitelkti organizuojant ir rengiant būsimuosius kongresus, gal tada ir sėliais Lietuvoje bus iš tikro labiau susidomėta.

Baigdamas savo problemišką pasisakymą, E. Gečiauskas suabejojo, ar vienas archeologijos mokslas pajėgus apibrėžti kiek tikslesnes giminingų baltų genčių ribas. Todėl svarbu taikyti kompleksinius tyrimus ir remtis kalbiniais, etnografiniais ir, žinoma, istoriniais duomenimis.

Akademikas Janis Stradinis skatina diskutuoti

Profesoriaus manymu, kas kur gyveno senovėje ir kam priklausė - gana sąlyginis dalykas. Nagrinėjant skirtingas epochas, įvairias archeologines kultūras ir skirtingus kalbos arealus, gali būti daug painiavos. Tad kuo rėmėsi latvių tyrinėtojai, pamėginę apibrėžti teritorijos, kurioje gyveno sėliai, ribas? Visų pirma rėmėsi Valterio Ekerto (Walter Eckert) 1937 m. Karaliaučiaus universitete apgintąja habilitacijos disertacija. Doc. V. Ekertas Karaliaučiuje buvo bibliotekininkas. Antrojo pasaulinio karo metais ta jo disertacija buvo prarasta, o išspausdinta tik 1984 m. kartu su keletu senų lenkiškų topografinių žemėlapių (Eckert W. Altlettische Siedlung in Kurland, Siedlungsformen und -grenzen der Kuren, Semgaller und Selen. Eberhausen / Isar/. 1984, 178 S.).

V. Ekerto disertacijoje buvo pratęsti etnografo Augusto Bylenšteino darbai, kuriam XIX a. pab. pavyko nustatyti lietuviškai ir latviškai kalbėjusių genčių ribas tuometinėse gubernijų teritorijose (Bielenstein A. Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert. - St. Petersburg: Kais. akad. d. Wissensch., 1892. - XVI - 548 S. (Die Wohnsorte der Selen: S. 168-174).

Šiame veikale remiamasi vietovių senųjų pavadinimų analize, taip pat Mindaugo testamentu, kuriuo jis patvirtina Ordinui dovanotąsias sėlių žemes. Akad. J. Stradinio nuomone, Mindaugo testamentą vadinti visišku falsifikatu neteisinga. Gal testamentas Mindaugo ir nepasirašytas, gal nustatant ribas tarp Livonijos ordino valstybės ir Rygos vyskupui priklausančių žemių tuo testamentu visiškai pasikliauti ir nebūtų teisinga, bet jame minimų vietovių vardai (Tauragnai, Medene ir kt.) atitinka tikrovę.

Trečiasis autorius, kuriuo rėmėsi latvių tyrinėtojai, tai archeologas Eduardas Šturmas (Eduards Šturms). Jis buvo ekstraordinarinis archeologijos profesorius Latvijos universitete, vėliau dirbęs Vokietijoje. E. Šturmo teiginį, jog trys ketvirtadaliai Sėlonijos buvę Lietuvos ir tik ketvirtis - Latvijos teritorijoje, galima rasti ir “Latvių konversiniame žodyne” (Šturms E. Sēlija // Latviešu Konversācijas vārdnīca, - R.: A. Gulbja apgāds, 1939. - 19 sēj. - 38053. - 38055. sl.; turpat, 38062. - 38065. sl.).

Prof. J. Stradinis laikosi nuomonės, jog daugelis su sėliais susijusių klausimų, taip pat ir dr. E. Gečiausko iškeltųjų, neabejotinai yra diskusiniai - paskutinį tašką dar anksti būtų dėti. Svarbu, kad nagrinėjant šie klausimai nebūtų suplakami su politiniais ir kitais konjunktūriniais klausimais, kurie galėtų tik pakenkti latvių ir lietuvių tarpusavio supratimui. J. Stradinis sutinka, jog net žodį “sėliai” kartais galima būtų rašyti tarp kabučių, kartais net taikyti “vadinamųjų sėlių” terminą.

Sprendžiant iš visko, Latvijoje tam tikra humanitarinės inteligentijos dalis savo sąmonėje išlaikė atmintį apie sėlius ir žemes, kuriose jie kadaise gyveno. Kitas dalykas, ar tos sėlių žemės siekė Dauguvą būtent kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis? Kai kurie latvių tyrinėtojai, atrodo, linkę manyti, kad sėlių žemės vasalo teisėmis buvo įtrauktos į Mindaugo valdomą teritoriją. Lietuviai tas žemes laikė savo teritorija ir gynė nuo kalavijuočių riterių puolimų. Jeigu šis klausimas gali būti išpainiotas, tai jį ir būtina nagrinėti, - tokia prof. J. Stradinio nuomonė.

Trumpa replika į užsimezgusią diskusiją įsiterpė Sėlijos kongreso, matyt, viena iš organizatorių (Deja, šių eilučių autoriui jos pavardė nežinoma.) Replikos autorė paaiškino, kaip atsirado tas Sėlijos žemėlapis. Pasirodo, jog latviai rėmėsi žemėlapiu, kurį praėjusį pavasarį gavo būtent iš Rokiškio. Jei teisingai supratau, tai Lietuvoje konferencijos metu buvo skaitytas lietuvių pranešimas apie sėlius, o kartu buvo pademonstruotas žemėlapis, kuriame ir buvo pavaizduotos teritorijos, kuriose gyveno sėliai. Tuo žemėlapiu ir rėmėsi latviai, kurie Pirmajam Sėlijos kongresui sukūrė ir emblemą, ir sėlių teritorijų žemėlapį.