Pradžia Nr. 2
Karaimų tautos dvasinio ir pasaulietinio vadovo, orientalisto mokslininko ir karaimų tautos muziejaus kūrėjo Hadži Seraja Chano ŠAPŠALO (1873–1961) 50-osios mirties metinės prasmingai paminėtos 2011 m. gruodžio 28 d. Trakuose. Ant S. Šapšalo karaimų tautos muziejaus pastato fasado atidengta S. Šapšalui skirta atminimo lenta, o karaimų mokykloje vyko naujo leidinio „Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui“ pristatymas.
Šioje publikacijos dalyje neapsiribosime vien renginyje patirtais įspūdžiais, bet išplėsime pasakojimą į kitas erdvės ir laiko koordinates, paseksime Serajos Šapšalo gyvenimo ir įvairiapusiškos veiklos kelią.
Seraja Šapšalas Irano revoliucijos liepsnose
Tikriausiai nėra reikalo aiškinti, kad per Serają Šapšalą, įgijusį geras galimybes įtakoti Irano šachą ir jo šeimą, Rusija siekė vykdyti savo imperinę politiką geopolitiškai labai svarbioje Artimųjų Rytų valstybėje. Per Armėniją ir Azerbaidžaną, pietinę Kaspijos jūros dalį Rusija turėjo bendrą valstybės sieną su „arijų šalimi“ (taip Iranas vadintas vakarų iranėnų dialektuose, o rytų iranėnų dialektuose – Aryana). Graikai šią šalį senovėje pavadino Persis, tad Vakarų šalys net iki 1935 metų taip vadino Iraną. Svarbiau už lingvistinius dalykus Rusijai buvo geopolitiniai siekiai – per Iraną vedė kelias į Persijos ir Omano įlankas, iš kur atsiveria Indijos vandenynas. Štai kodėl Iranas vaizdingai vadintas Rusijos „papilve“ (подбрюшье России) – itin jautria imperijos vieta. Tuo labiau, kad ir jūrų imperijai Didžiajai Britanijai Iranas buvo tapęs ypač jautrių geopolitinių interesų šalimi.
Kaip geras imperinės Rusijos pavaldinys S. Šapšalas siekė palaikyti kuo geriausius dviejų valstybių valdovų santykius ir jam puikiai sekėsi. Padėjo ir jo monarchistinės pažiūros. Būtų sekęsi dar geriau, jeigu Iranas XX a. pradžioje, kaip ir Rusija, nebūtų panašus į verdantį revoliucinių nuotaikų ir aistrų katilą. Tomis sąlygomis ir Rusijos carui, ir Irano šachui geri dviejų valstybių santykiai buvo gyvybiškai reikalingi. 1905 m. prasidėjo pirmoji Rusijos revoliucija, valstybės padėtį dar apsunkino ir pralaimėtas karas su Japonija. Pralaimėjimų, tiesa, savo šalies viduje neišvengė ir Irano šachas, kuris dėl 1906 m. šalyje prasidėjusios revoliucijos turėjęs nusileisti opozicijos reikalavimui ir įsteigti medžlisą (parlamentą). Iranas tapo konstitucine monarchija, bet S. Šapšalo patarimai šachui nesustiprino jo autoriteto tarp medžliso narių.
1907 m. sunkiai sirgęs Irano šachas Mozafar-ed-Dinas mirė, sostą paveldėjo jo sūnus Muchamedas Ali-Šachas. Nieko nuostabaus, kad jo patarėju tapo S. Šapšalas, jam buvo suteiktas garbės generolo-leitenanto laipsnis. Nuo šiol jis tapo šacho šeimos nariu.
Nepaisant to, kad į sostą sėdo naujas valdovas, išsiveržusį ir laisvės siekiantį revoliucijos džiną atgal įvaryti į butelį darėsi kaskart vis sunkiau. Irane vis aštriau kirtosi Didžiosios Britanijos ir Rusijos interesai, visa tai tik didino vietos gyventojų nepasitenkinimą. Žiaurios revoliucijos slopinimo priemonės, kurių ėmėsi naujas šachas, buvo priešingos S. Šapšalo nuostatoms, o kontroliuoti įvykius šalyje, tuo labiau stabilizuoti padėtį darėsi neįmanoma. 1908 m. vasario 28 d. prieš šachą buvo surengtas pasikėsinimas, teroristai metė dvi bombas, tarp šacho palydos neišvengta aukų, nors pats šachas ir visur jį lydėjęs S. Šapšalas nenukentėjo. Būtent jam teko vadovauti šacho evakuavimui į saugią vietą, taigi ir šiomis aplinkybėmis S. Šapšalas išliko aukštumoje.
Po šio įvykio S. Šapšalas buvo apdovanotas aukščiausiu Irano „Timsal“ 1-ojo laipsnio ordinu su briliantais puoštu šacho portretu ir briliantais inkrustuotu auksiniu ginklu. Rusijos caro taip pat neliko nepastebėtas – apdovanotas Šv. Anos 2-ojo laipsnio ordinu. Tai tik maža dalis apdovanojimų, kuriais Irane ir carinėje Rusijoje už nuopelnus buvo pagerbtas S. Šapšalas.
Irano revoliucija baigėsi tuo, kad Rusija ir Didžioji Britanija įvedė savo ginkluotasias pajėgas į Iraną, faktiškai šalis buvo padalyta į dviejų imperijų įtakos zonas, bet ir tai nesustabdė įsiplieskusio pilietinio karo. Prasidėjo žiaurus revoliucijos slopinimas – jaunojo šacho jau netenkino S. Šapšalo patarimai. Pradėjus prastėti S. Šapšalo ir šacho santykiams, kurie juk taip pat priklausė ne tik nuo asmeninių simpatijų, bet ir nuo aplinkos spaudimo, 1908 m. liepą S. Šapšalas padavė atsistatydinimo prašymą. Grįžęs į Sankt Peterburgą, buvo priimtas caro Nikolajaus II, kuris palankiai įvertino įspūdingus savo pavaldinio misijos Irane rezultatus. Galėtume pasakyti, kad S. Šapšalo baltasis likimo žirgas vis dar šuoliavo aukštai šuoliavo iškėlęs raudoną uodegą.
Nusipelnė drąsiausių palyginimų
Kaip vertintina S. Šapšalo septynerius metus trukusi misija arijų šalyje? Nelygu koks vertintojas. Kaip rašė vienas pirmųjų S. Šapšalo biografų Krymo istorikas mėgėjas (Levas Kaja), bent kiek išsamesnė šios asmenybės biografija verta ištisos knygos apie jį ir jo patirtus nuotykius, mat S. Šapšalo gyvenimas nė kiek nenusileidžiąs grafo Montekristo istorijai. Šių eilučių autoriaus nuomone, net ir gerokai lenkia, nes grafo Montekristo nuotykiai tėra Aleksandro Diuma literatūrinio talento vaisius, tiesa, labai vykęs. Beje, rašytojas rėmėsi konkretaus asmens, nors ir ne grafo, o Paryžiaus batsiuvio Pjero Piko (Pierre Picaud) gyvenimo istorija. Batsiuvys buvo susižadėjęs su turtinga moterimi, bet pavyduolių nekaltai apšmeižtas kaip Anglijos šnipas. Teismo nuteistas kalėti septynerius metus. Kalėjime mirštantis likimo draugas jam atskleidė paslėpto lobio vietą. Paleistas į laisvę, susirado lobį, pasikeitė vardą ir išvaizdą, grįžo į Paryžių ir kūrė keršto planus prieš savo skriaudėjus…
Dėl S. Šapšalo lakaus palyginimo su Montekristu galima ginčytis, nors vargu ar verta, nes visada atsiras dar drąsesnių palyginimų mėgėjų. Kodėl nepalyginus su žemaičio Jono Vitkevičiaus (1806–1839), praminto Batyru, ar legendinio britų šnipo pulkininko leitenanto Tomo Edvardo Lourenso (Thomas Edward Lawrence, 1888–1935), vadinamojo Arabijos Lourenso, neviešinamais siekiais? Šiedu juk taip pat veikė panašiose geografinėse platumose, kur kirtosi Rusijos ir Didžiosios Britanijos interesai. Mūsų kraštietis J. Vitkevičius pagarsėjo kaip žymus keliautojas, geografas, etnografas, istorikas ir diplomatas, kurio veikloje buvo ir neoficialių užduočių.
Kritiškai S. Šapšalo atžvilgiu nusiteikusių autorių publikacijose galima aptikti žinių, kad Irane S. Šapšalas puikiausiai derino pedagogo ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos neviešinamų užduočių vykdytojo pareigas. Jam priekaištaujama, kad pasinaudodamas Irano šacho šeimos nario įtaka, 1908 m. jis tapo vienu iš svarbiausių Irano revoliucijos slopintojų, o šacho sprendimui išvaikyti medžlisą ne paskutinis žodis priklausė S. Šapšalui. Visos teisybės bent jau mūsų kartai veikiausiai neteks sužinoti, bet vien tai, kad S. Šapšalas tapo svarbiu ne vienos knygos veikėju, tegul ir ne pagrindiniu, rodo asmenybės išskirtinumą.
1954 m. balandžio 22 d. Vilniuje rašytoje autobiografijoje, kurią S. Šapšalas 1973 m. nusiuntė žurnalo „Sovetskaja tiurkologija“ (Советская тюркология) prašymu, tuos septynerius išskirtinai turiningus ir dramatiškus XX a. pradžios savo gyvenimo Irane metus apibūdino trimis lakoniškais sakiniais: „Universitetas ir Užsienio reikalų ministerija pasiūlė man vykti į Iraną mokytis azerbaidžaniečių ir persų kalbų, pasinaudojant Irano vyriausybės kvietimu dėstyti rusų kalbą ir bendrojo lavinimo dalykų Lukmanijos mokykloje Tebrizo mieste. Čia aš taip pat mokiau jaunąjį princą Mochamedą Ali, vėliau tapusį šachu. Irane išbuvau iki 1908 metų.“ Ir viskas, vaizduotei nepaliekama peno. Daugybė dalykų lieka „už kadro“. Visiškai suprantama, kad tarybinėje santvarkoje girtis ryšiais su valdančiųjų dinastijų asmenimis, nebūtų suvokta kaip privalumas, veikiau priešingai.
Religijos pavadinimas virto etnonimu
Kiekviena asmenybė veikia apibrėžtoje istorinėje erdvėje, nors ir skirtingose geografinėse koordinatėse. Tai pasakytina ir apie Serają Šapšalą. Norint tas koordinates suvokti, pasinerkime į laikus, kai Krymą valdė, arba gviešėsi valdyti įvairios tautos, iškilusios ir į istorijos bedugnę prasmegusios valstybės. Bandė įsitvirtinti graikai, romėnai, buvo užvaldę gotai, hunai, bulgarai, chazarai, Kijevo Rusia, Bizantija, kipčiakai, Osmanai, Aukso orda, mongolai, venecijiečiai ir genujiečiai, kol įsikūrė Krymo chanatas. Vardijant užkariautojus nesunku pamiršti tikruosius Krymo autochtonus taurus ir skitus. Ačiū išradingiesiems graikams, kurie, VI–V a. pr. Kr. įkūrę savo kolonijas, Kalnų Krymą vadino senųjų gyventojų vardu – Taurija arba Tauride.
Mums šiame rašinyje svarbu atsekti karaimų tautos atsiradimo ar bent pirmus kiek ryškiau pastebimus pėdsakus šioje žemėje. Dėmesys natūraliai krypsta į Chazarų kaganatą (Chazariją). VII a. tiurkų gentis chazarai įkūrė valstybę, kurios ribos išplito nuo Juodosios jūros šiaurinių pakrančių iki šiaurės Kaukazo pietuose ir Volgos žemupio rytuose. Valstybės gyventojai buvo senųjų tiurkų gentys, tarp kurių daugumą sudarė kipčiakai, chazarai ir kumanai. Chazarijos valdovai buvo tiurkų dinastijos kaganai. Kaganatas pasižymėjo religiniu pakantumu, palyginus aukšta kultūra, o ekonominę įtaką jam užtikrino per šią valstybę ėję prekybos keliai iš Europos į Aziją. Religinis pakantumas nereiškė chazarų taikingumo: jie išstūmė persus, vėliau tas pats likimas ištiko Itilio (Volgos) bulgarus. Į pietus plėstis chazarams sunkiai įveikiamą kliūtį sudarė iškilęs Arabų kalifatas, su kuriuo chazarai taip pat ilgai kardais aiškinosi santykius. Savo aukščiausio pakilimo laikus chazarai išgyveno IX a., bet tada prasidėjo ir nuosmukis.
VIII–X a. į Chazarų kaganatą ėmė skverbtis karaizmo misijonieriai, sugebėję į savo tikėjimą patraukti ir dalį tiurkų genčių, gyvenusių Kryme ir šiauriau tvyrojusiose stepėse. Maždaug VIII a. viduryje didžiuma chazarų perėjo į judaizmą, nors etniškai judėjais nebuvo. Bendra religija suvaidino vienijantį vaidmenį chazarams ir kipčiakams-kumanams, kurie į Rusios istoriją vėliau įėjo poloviečių (polovcų) vardu. Tiurkų tautos juos vadina kipčiakais, o Europos kraštų istorikai ir kalbininkai – kumanais. Atvejis, kai bendra kalba ir religija – karaizmas – padėjo formuotis naujai etninei tautai, kuriai prigijo karaimų vardas: religijos pavadinimas virto etnonimu.
Iš Senojo Testamento semiasi tikėjimo ir išminties
Kas tai per religija, tapusi tokia patrauklia daugeliui taip pat ir tiurkų tautų? Tai judaizmo atšaka, iškilusi VIII a. Mesopotamijoje Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al Mansuro (valdė 754–775 m.) laikais. Naujoji religija išplito į Palestiną, Siriją, Bizantiją, Persiją ir net Šiaurės Afriką. Kuo ji skyrėsi nuo „tikrojo“ judaizmo ir kokios priežastys iššaukė naujos sektos, virtusios religine srove ir galop susiformavusios į naują tikėjimą, atsiradimą? Karaizmo „tėvas“ – Ananas, Dovydo sūnus, kuris pasipriešino Senąjį Testamentą komentavusiems rabinams. Ananas siekė grynojo tikėjimo ir jo pasėta sėkla krito į palankią dirvą, susilaukė daugybės pasekėjų iš islamo. Pagaliau juk ir Anano mokymas iškilo veikiamas islamo, iš kurio perimti religinės terminijos principai, kai kurios dogmos, antropomorfiniai vaizdiniai pakeisti simboliais. Naujojo tikėjimo šalininkai kvietė priešintis Senąjį Testamentą komentuojantiems ir iškraipantiems, savo tikslams senas dogmas pritaikantiems naujiems „autoritetams“.
Viena vertus tai buvo gilios tikėjimo tradicijos laikymasis – grįžimas prie ištakų, šaknų, kita vertus – ir savotiška laisvės išraiška, nes karaizmo pasekėjams jokie vėlesnių laikų raštai – nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas ar Koranas – nėra religijos tiesų suvokimo priimtini šaltiniai. Tikroji ir gilioji tikėjimo prasmė, kurios privalo siekti ir išpažinti tikintysis, glūdi tik Senajame Testamente ir jame esančiame Dekaloge. Tuo karaizmas skiriasi nuo judaizmo, krikščionybės ir islamo, mat, šose religijose šventais be Senojo Testamento laikomi taip pat ir kiti šaltiniai – Talmudas, Naujasis Testamentas ar Koranas.
Pats karaizmo pavadinimas kilo iš veiksmažodžio kara, kuris hebrajų ir arabų kalbose reiškia „skaityti“. Ta pati šaknis yra ir žodyje Koranas. Naujo tikėjimo pradininkas buvo Ananas Ben Davydas, todėl ir jo tikėjimo sekėjai vadinti ananitais. Tik nuo IX a. ananitams prigijo karaimų vardas.
Kaip atsitiko, kad milžiniško Chazarų kaganato mažytė nuoskila – karaimų tauta atsidūrė Kryme, savo istorinį likimą susiejo su Taurija, o karaimų istorinė atmintis vis dar šios tautos ištakas riša su didingąja Chazarija? Kaganatui išsėmus savo gyvybines ir skirtingas tautas telkiančias jėgas, dalis karaitų, kuriuos rišo gentiniai saitai ir bendra kalba, įsikūrė Tauridėje, dabartiniame Kryme. Išsklido ir daugybėje kitų kraštų, net žemynų, bet Krymo karaimai labai ilgai sudarė ypač tvirtą karaimų tautos branduolį.
Šiandien žinome, kad Krymo karaimai yra tiurkų tautelė, kaip etnosas susiformavusi Kryme, kalbiniu požiūriu priklausanti Altajaus tautų šeimos tiurkų grupei. Antropologiniai tyrinėjimai patvirtina jų tiurkišką prigimtį. Antropologiškai jiems būdingi ryškūs Azijos ir Rytų tautų rasės bruožai (F. Šteinigeris, 1944 m.). Pasak lenkų prof. J. Čekanovskio (J. Czekanowski, 1947 m.), Krymo ir Lenkijoje (taigi ir Lietuvoje) gyvenančių karaimų farmacijoje chazarų prado esą tokio gausaus, kad jį galima priimti už pagrindą: „…visiškai akivaizdu, kad chazarų dedamosios, kuri tokia ryški Lenkijos ir Krymo karaimuose, nėra Egipto karaimuose.“
Pastebėsime, kad tam tikra dalis tyrinėtojų lengva ranka chazarus susiejo su žydų tauta, o dalis iš jų nedarė jokio skirtumo tarp etnoso ir religijos išpažinimo. Supaprastinto požiūrio į chazarus neišvengė ir kai kurie Rusijos istorikai, net autoritetai, o daliai žydų tyrinėtojų kilo pagunda apskritai chazarus įvardyti ir vertinti kaip žydų tautos dalį, taip praturtinant savo istoriją kitų etnosų ir tautų laimėjimais. Sudėtingi ir daugeliu atveju prieštaringi etnokultūriniai procesai buvo gerokai paprastinami siekiant ne visada mokslinės tiesos. Galima suprasti ir žydus: įvairiose šalyse jiems buvo daromos įvairios kliūtys, todėl kildavo ir priešinga reakcija, sionistiniai siekiai. Manipuliavimui faktais, o kartais paprasčiausiam paklydimui reikštis sąlygos buvo neblogos, nes patys chazarai seniai apleido istorijos areną ir tuose moksliniuose ir nemoksliniuose disputuose jų nuomonės niekas nepasigedo.
Būtent S. Šapšalas daug pastangų dėjo, siekdamas propaguoti tą faktą, kad karaimai yra ne semitai, bet tiurkai, iš istorijos arenos seniai pasitraukusių chazarų palikuonys.
Vėl Peterburge
Sugrįžęs iš Irano S. Šapšalas tęsė 1899 m. pradėtąją veiklą Peterburgo universitete kaip turkų kalbos lektorius, o Užsienio reikalų ministerijoje ėjo ir Rytų kalbų vertėjo pareigas, taip pat dėstė azerbaidžaniečių kalbą ministerijos mokomajame skyriuje. Atrodo, kad septyneri metai prabėgo kaip viena diena, bent jau jam einant šias pareigas darbai, nuveikti Rusijos ir Irano valstybinių santykiams stiprinti, tarsi jokios įtakos neturėjo. Tie metai paliko pėdsaką tik ant jo iš Irano atsivežto paradinio generolo adjutanto munduro, praturtinto Rusijos ir Irano ordinais, kitais garbės žymenimis. Ar iš tikrųjų taip buvo, be papildomų tyrinėjimų sunku atsakyti. Antra vertus, S. Šapšalas toliau atsidėjęs dirbo mokslinį darbą, turėjo sukaupęs nemenką tyrinėjimo šaltinių ir žinių bagažą. Sėkmingą jo mokslininko tiurkologo, orientalisto veiklą patvirtina vis platesnio pripažinimo faktai: buvo išrinktas Rusijos archeologijos draugijos nariu, Rusijos geografijos draugijos nariu, Rusijos orientalistų draugijos pirmininko pavaduotoju.
Pokyčių įvyko ir jo asmeniniame gyvenime. 1909 m. vedė Verą Kefeli (mergautinė pavardė Egiz, Vakarų šalių šaltiniuose jos pavardė rašoma Vera Eguiz-Chapchal). S. Šapšalas užmezgė ryšius su Lietuvoje ir Lenkijoje gyvenusių karaimų bendruomenių atstovais. Atrodo, kad į jį vis labiau krypsta Lietuvoje gyvenusių karaimų akys. 1911 m. mirus Trakų hachanui Romualdui Kobeckiui (1823–1911), pirmajam Vakarų Europoje įgijusiam universitetinį išsilavinimą Trakų karaimų dvasiniam vadovui, šiame mieste vyko Lietuvos miestuose ir Lucke gyvenančių karaimų bendruomenių atstovų susirinkimas. Jie vieningai išrinko S. Šapšalą naujuoju hachanu, bet šis garbingų pareigų atsisakė. Trakų karaimams teko dar gerokai palaukti, kol S. Šapšalas tapo jų dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu.
Tais pačiais 1911 m. mirė Tauridės ir Odesos karaimų hachanas Samuilas
Panpulovas. S. Šapšalas atsidūrė Krymo karaimų akiratyje, kaip geriausias kandidatas užimti mirusio autoriteto pareigas. Krymo karaimai nepamiršo S. Panpulovo ir S. Šapšalo bendradarbiavimo, jų bičiuliškų santykių, tvirtinama, kad S. Panpulovas prieš priimdamas svarbius sprendimus prieš tai pasitardavo ir su gerokai už save jaunesniu S. Šapšalu. Šį sykį tarp Krymo karaimų bendruomenės narių vieningos nuomonės nebuvo, kai kuriems užkliuvo pretendento į hachanus monarchistinės politinės pažiūros – S. Šapšalo ryšiai su carinės valdžios elitu ne visiems patiko. Kitai karaimų daliai atrodė, kad Rusijos valdžios elito aplinkoje S. Šapšalo išsikovotas autoritetas tik padės Krymo karaimų bendruomenei. Susikirto traukos ir atostūmio jėgos, to pasekmė – ketverius metus, iki 1915-ųjų, Krymo karaimai neturėjo dvasinio vadovo.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
Gerbiamas Gediminai. Pagarba iš senų Palangos laikų. Romualdas