Baltasis likimo žirgas raudona uodega

Yra asmenybių, kurių gyvenimas ir nueitas kelias simbolizuoja visos tautos likimą. Karaimams tokia asmenybė – Hadži Seraja Chanas ŠAPŠALAS (1873–1961). Jo 50-osios mirties metinės prasmingai paminėtos gruodžio 28 d. Trakuose.

Renginys prasidėjo prie S. Šapšalo karaimų tautos muziejaus, kur S. Šapšalui atidengta atminimo lenta. Susipažinę su muziejaus ekspozicija, renginio dalyviai buvo pakviesti į netoliese esančią karaimų mokyklą, kur vyko naujo leidinio „Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui“ pristatymas.

Iškilmingo karaimų tautos patriarcho mirties 50-mečio minėjimo renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Trakų rajono savivaldybės meras Vincas Kapočius, knygos sudarytojai dr. Halina Kobeckaitė ir Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas, Lietuvos karaimų bendruomenės nariai, Lietuvos tautinių mažumų atstovai ir gausus inteligentijos būrys.

Ką Lietuvos žmonėms reiškia Serajos Šapšalo vardas

Kiekviena tauta didžiuojasi savo didžiaisiais, ne išimtis ir savo likimą su Lietuva susiejusi karaimų tauta. Ji savo kultūros istorijoje išugdė ne vieną ryškią asmenybę, tačiau vargu ar daug iš jų prilygsta Hadži Serajai Chanui Šapšalui. Asmenybė išskirtinė pagal daugelį parametrų, svarbi ne vien karaimų, bet daugeliui Europos ir Azijos tautų, o tokios atestacijos nusipelno toli gražu ne dažna net ir labai iškili asmenybė. Kas iš vardų gausos išskiria

2012_02_2
Hadži Seraja Chanas Šapšalas su Persijos generolo adjutanto uniforma

Serają Šapšalą, kokios asmeninės savybės ar profesinės veiklos sritys, ryšiai su pasaulio didžiūnais, pagaliau, moksliniai, kultūriniai, visuomeniniai šios asmenybės užmojai? Ką mes žinome apie žmogų, kuris vaikščiojo tais pačiais gatvių grindiniais Vilniuje ir Trakuose, kuriais šiandien ir mes vaikštome? Ką apskritai šiandien jaunesniajai kartai reiškia Serajos Šapšalo vardas, kokias asociacijas sukelia?
Nemažai vyresnės ir viduriniosios kartos vilniečių ir trakiečių dar atsimena šį orios laikysenos profesorių, dvasinį ir pasaulietinį karaimų tautos vadovą, kuris iš 88-erių gyvenimo metų net 33-ejus praleido Lietuvoje. Orientalistas, tiurkologas, karaimų tautos muziejaus įkūrėjas, dvasinis ir pasaulietinis karaimų tautos vedlys – tai pasakyta apie vieną tą patį žmogų Serają Šapšalą. Jau vien to užtektų išlikti istorijoje. Ir išties kalbame juk apie istorinę asmenybę.

 

 

 

2012_02_3
Hadži Seraja Chanui Šapšalui skirtą atminimo lentą ant jo vardu pavadinto Karaimų tautos muziejaus Trakuose atidengia dr. Halina Kobeckaitė, Lietuvos Respublikos kultūros ministras Arūnas Gelūnas ir Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas

Vardydami apie jį pasakėme tik mažą dalį to, ką reikėtų pasakyti. Ispanų dailininko M. Rossato nutapytame portrete matome Serają Šapšalą su Persijos generolo adjutanto uniforma, papuošta Irano ir Rusijos ordinais. Kolekcininkams šis portretas galėtų pasitarnauti kaip puikus pažinimo objektas, nes kur vienoj vietoj rasi tokią dviejų valstybių ordinų ir pasižymėjimo ženklų gausybę. Ir tai ne persikūnijimas persirengėlių karnavalo proga, bet šio elegantiško rytietiškų veido bruožų vyro aukštą padėtį to meto Persijos aukštuomenėje liudijanti apranga, valdovų rūmų aplinkos jo rangą ir titulus atitinkanti paradinė uniforma. Tikriausiai apie tokius asmenis buvo kalbama kaip apie laimės kūdikius, kurių kilmė, neeiliniai gabumai, talentas ir visais gyvenimo atvejais būtinas Fortūnos šypsnis lėmė išskirtinę padėtį valstybėje ir vietą istorijoje. Ar visa tai, kas pasakyta, tinka ir Serajai Šapšalui? Mėginsime pasiaiškinti. Nevengsime kai kurių prielaidų, bet dažniausiai remsimės mus pasiekusiais faktais ir iš jų kylančiomis išvadomis. Turėsime omeny, kad žmogus, asmenybė visada yra nepalyginamai sudėtingesnė, turiningesnė ir įdomesnė nei mums gali pasakyti tegu ir labai išraiškingi pavieniai biografijos faktai, patekę į dokumentus, amžininkų prisiminimus ar kitaip užrašyti. Kaip matysime, realus gyvenimas yra daugybės veiksnių, galimybių ir būtinybių sąveikos rezultatas.

Knyga, atminimo medalis ir ženklelis

Trakų istorijos muziejus ne vienus metus puoselėjo sumanymą S. Šapšalo asmenybę įamžinti atminimo lenta, o 50-osios jo mirties metinės kaip tik ir buvo gera proga. Trakų rajono savivaldybė ir Trakų karaimų bendruomenė šią mintį palaikė. Maža to, buvo sukurtas atminimo medalis ir atminimo ženklelis su S. Šapšalo atvaizdu. Medalio averse matome karaimų tautos patriarcho portretą ir užrašą „Hadži Seraja Chan Šapšalas 1873–1961“. Reverse užrašas „Trakai Karaimų tautos muziejus“ gaubia šio muziejaus pastato siluetą, o po žodžiu „Trakai“ įkomponuotas karaimų tautos herbas. Atminimo medalio autorius dailininkas Antanas Vaičekauskas, o pagamino UAB „Metalo forma“. Medalis įdėtas į dailiai pagamintą dėžutę, ant kurios dangtelio įspaustas karaimų herbas.

2012_02_4
Hadži Seraja Chano Šapšalo 50-osioms mirties metinėms nukalto medalio aversas

Trakų istorijos muziejaus direktoriui Virgilijui Poviliūnui bendraujant su dr. Halina Kobeckaite, išsirutuliojo mintis 50-osioms S. Šapšalo mirties metinėms išleisti ir šiai asmenybei skirtą knygą. Trakų istorijos muziejus 2009 m. kaip tik pradėjo leisti knygas iš serijos „Muziejaus rinkiniai“: pirmiausia pasirodė „Pinigų lobiai“, 2010 m. – „Laiškai iš Zanzibaro 1891 m.“ (apie Trakų Vokės savininko grafo Jono Tiškevičiaus kelionę 1890–1891 m. į rytines Afrikos pakrantės salas Indijos vandenyne). Trečiąja serijos knyga 2011 m. tapo „Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui“.

Šioje knygoje, kuriai įžangos žodį parašė V. Poviliūnas, o pratarmę – H. Kobeckaitė, atsirado vietos kai kuriems 1991 m. S. Šapšalo 30-osioms mirties metinėms paminėti Vilniuje vykusios mokslinės konferencijos pranešimams, trims paties S. Šapšalo straipsniams („Apie Bogdano Chmelnickio ir jo sūnaus Timofiejaus viešnagę Kryme“, „Adomas Mickevičius svečiuose pas karaimus“ ir „Beieškant karaimų pėdsakų Damaske“), įdėta ir S. Šapšalo laiškų pavyzdžių. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš Trakų istorijos muziejaus Karaimikos rinkinio ir paties S. Šapšalo surinktos karaimikos kolekcijos.

Tarsi būtų vienas keliuose asmenyse

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas su Trakų istorijos muziejaus direktoriumi Virgilijumi Poviliūnu atidengdamas Serajai Šapšalui skirtąją atminimo lentą, prisipažino pastebįs vis daugiau Lietuvos valstybės brandumo požymių. Vienas iš jų tas, kad lietuviai sugeba rinkti istorinę medžiagą ne vien apie savo tautos didvyrius ir įžymybes, pažymi ne vien lietuviams reikšmingas datas, bet vis daugiau įsisąmonina, kokia daugialypė, iš kokios gausos upelių ir upeliukų susidaro mūsų tautos ir valstybės istorija. Kad mums ne mažiau svarbi ir Lietuvoje nuo seno gyvenančių įvairių kitų tautų istorija ir kultūros paveldas patvirtina dėmesys kad ir karaimų tautos įvykiams, minėtinoms datoms, šios tautos įžymybių veiklai, jų darbams. Serajos Šapšalo 50-ųjų mirties metinių minėjimas Trakuose akivaizdžiai patvirtino šią tiesą. Pasak ministro, šios metinės mums patvirtina Lietuvos istorijos ir kultūros turtingumą, atrastų, vis teberandamų ir pusiau atrastų bei dar visiškai neatrastų kultūros vertybių gausą. Visas jas svarbu ir būtina prikelti naujam nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimui.

2012_02_6
Tauridės ir Odesos vyriausiasis karaimų dvasininkas Samuilas Panpulovas Serajos Šapšalo likime suvaidino toli gražu ne paskutinį vaidmenį

A. Gelūnas prisipažino, kad nagrinėdamas S. Šapšalo biografijos vingius, skaitydamas apie šį nuostabų žmogų, mėgino ieškoti kai kurių panašumų ir su lietuvių didžiaisiais istorijos ir kultūros veikėjais. Su kuriais iš jų tiktų palyginti S. Šapšalą? Išvada ministro lūpose skamba gan intriguojančiai: jeigu vienu kartu minėtume daktaro Jono Basanavičiaus, lietuvių bendrinės kalbos „tėvo“ Jono Jablonskio ir poeto prelato Jono Mačiulio-Maironio reikšmę lietuvių tautai, tai Hadži Seraja Chanas Šapšalas panašią reikšmę moksle, kultūroje ir dvasinėje veikloje įkūnija karaimų tautai. A. Gelūnas išskiria nepaprastai plačią ir svarbią S. Šapšalo kaip orientalisto reikšmę pasauliniam mokslui, jo moralinį autoritetą kaip dvasinio karaimų tautos lyderio, pagaliau juk jo ir kaip tautinės karaimų tautos tapatybės puoselėtojo autoritetas neabejotinas.

Kultūros ministras pareiškė neabejojąs, kad šią asmenybę mes atrasime dar ne vienu nauju aspektu. A. Gelūnas savo moksline veikla taip pat susijęs su orientalistika: baigęs Vilniaus dailės akademiją, kur įgijo dailininko grafiko specialybę, 1995–1997 m. studijavo japonų tapybą Nacionaliniame menų ir muzikos universitete Tokijuje, nuo 2000 m. kaip vizituojantis lektorius dėstė Vilniaus universiteto Orientalistikos centre. Tiesa, A. Gelūno Orientas – japonistika – kiek skiriasi nuo S. Šapšalo tiurkų kraštų Oriento, bet tai ir puiku, nes Lietuvos orientalistines studijas kreipia į chronologiškai dar senesnius laikus. Savo ruožtu pastebėsime, jog tai galimybė, kuria būtina naudotis ne priešokiais, ne vien reikšmingų datų ar sukakčių metais, bet nuolat, suvokiant kaip paties Likimo Lietuvai duotąją dovaną. Ministras A. Gelūnas linkėjo toliau eiti atradimų keliu, pasirėmė ir H. Kobeckaitės išsakyta mintimi, kad Lietuva dar turi labai daug ką sau ir savyje atrasti.

2012_02_5
Trakų rajono savivaldybės meras Vincas Kapočius (dešinėje), Trakų karaimų bendruomenės nariai, vietos inteligentai ir svečiai atidengiant Hadži Serajai Chanui Šapšalui skirtą atminimo lentą

Šiame pažinimo kelyje svarbu pažinti, kokioje istorinėje, mokslinėje ir kultūrinėje dirvoje išauga, išbujoja didelė asmenybė, priverčianti greičiau suktis istorijos ratą. Ne išimtis S. Šapšalas, todėl jo gyvenimo kelias, aplinka, įtaką darę ir jo paties veiklos motyvaciją skatinę žmonės mums tokie svarbūs. Be abejo, ir labai įdomūs. Žmonių biografijos dažniausiai yra labai pamokančios, ką ne visada galima pasakyti apie istoriją. Juk ne veltui vienas pastabus protas padarė toli gražu nedžiuginančią išvadą: istorija – tai mokslas, iš kurio nepasimokoma. Serajos Šapšalo gyvenimo istorija mums atrodo vis dėlto daugeliu atžvilgių net ir labai pamokanti, jeigu tik norima mokytis.
Tokį teiginį būtų galima ir užginčyti, jeigu pripažintume, kad tai buvo ne šiaip gabus, talentingas, bet fenomenalus žmogus. Iš fenomenų paprastai nesimokoma, jie arba beatodairiškai priimami, pripažįstami, nereikalaujant papildomų įrodymų, arba stengiamasi jų nepastebėti, apeiti kaip neegzistuojančius. S. Šapšalo gyvenime buvo ne vienas laikotarpis, kai jo nuopelnų ir indėlio į mokslą, kultūrą buvo stengiamasi nepastebėti, o jeigu visai nepastebėti buvo neįmanoma, tai bent siekiama juos įvairiais būdais sumenkinti. Šiuos jo gyvenimo tarpsnius, gal net properšas, mes šiame rašinyje pamėginsime prisiminti.

Tautos stiprybės šaknys

Serajos Šapšalo giminės šaknys veda į Krymą, miestą-tvirtovę Džuft-Kale  („Arų lizdas“ lietuviškai) netoli Bachčisarajaus, kuri kiekvienam ten pabuvojusiam kelia asociacijas apie ten šimtmečiais gyvenusius karingus karaimų tautos protėvius. Pirma žinia apie S. Šapšalo protėvius mus pasiekia iš XVIII amžiaus, kuomet paminėtas Džuft-Kale gyvenęs Aljanakas Šapšalas Mošakas, kuris po mirties ten senose kapinėse ir palaidotas. 1846 m. iš „Arų lizdo“ į Bachčisarajų persikėlė Markas Šapšalas, vyriausias iš 18 vaikų šeimos. Užtat jo sūnui Serajai Šapšalui, gimusiam 1873 m. gegužės 8 d., buvo lemta tapti šeimoje jauniausiu – dvyliktuoju vaiku. Skaičius dvylika pasirodė esąs laimingas įvairiais atžvilgiais. Pirmiausia dėl to, kad augdamas Seraja patyrė vyresniųjų brolių ir seserų globą. Antra, sugebėjo gauti ne šiaip gerą, bet aukščiausią iš tuo metu įmanomo išsilavinimą.

Pradinę karaimų mokyklą Seraja Šapšalas lankė Simferopolyje. Gabų sūnų tėvai norėjo leisti mokytis į kadetų korpusą, bet šiam sumanymui kelią užkirto pernelyg silpnas jo rusų kalbos mokėjimas. Norėdami, kad jaunėlis geriau pramoktų rusų kalbos, tėvai jį išsiuntė į Sankt Peterburgą pas vyresnįjį brolį. Gyvendamas jo šeimoje Seraja mokėsi Ochotinsko amatų mokykloje, vėliau gimnazijoje, o ją baigęs 1894 m. pradėjo studijas Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultete. Mokėsi arabų, farsi, turkų-azerbaidžaniečių kalbų, daug skaitė, žodžiu, laiko dykai nešvaistė.

1896 m. Peterburgo universitete studijuojančiai karaimų studentų grupelei kilo mintis pradėti rinkti savo tautos kultūros paveldo eksponatus būsimam muziejui. Geresnės vietos kaip Džuft-Kale tokiam muziejui nesugalvosi. Mums šiuo atveju svarbu, kad tai karaimų akademinio jaunimo grupelei vadovavo ne kas kitas, o antrakursis S. Šapšalas. Nuovokus studentas suvokė, kad kiekviena tauta stiprybės turi semtis iš savojo istorinio, dvasinio ir kultūrinio paveldo, bet pirmiausia reikia juo domėtis ir pažinti. S. Šapšalas palaikymo kreipėsi į Tauridės ir Odesos vyriausiąjį karaimų dvasininką Samuilą Panpulovą (1831–1911), siūlydamas pradėti tikslingai kaupti karaimų tautos senąjį paveldą atspindinčius eksponatus būsimam muziejui.

2011 m. gruodžio 31 d. sukako 100 metų nuo S. Panpulovo mirties, bet šią asmenybę verta prisiminti ne tik dėl to. Tai vienas iš pačių veikliausių to meto Krymo karaimų tautos atstovų, puikiai derinęs pilietinio ir dvasinio vadovo pareigas. 1860 m. tapo Eupatorijos miesto „galva“, 18 metų vadovavo šio miesto ir kurorto atkūrimo darbams po Krymo karo. S. Panpulovas įkūrė pirmą Eupatorijoje banką, inicijavo telegrafo ryšį, jo vadovavimo metu mieste buvo įkurtos vyrų ir moterų gimnazijos. Eupatorija tapo geriausiu to meto Rusijos kurortu. 1878 m. S. Panpulovas išrinktas Tauridės ir Odesos karaimų hachanu – dvasiniu vadovu. Šias pareigas jis vykdė 32 metus – iki mirties. Tuo metu Kryme gyveno 8 588 karaimai, veikė 28 jų maldos namai. 1895 m. Eupatorijoje buvo atidaryta karaimų tikybos dvasininkus ir karaimų mokykloms mokytojus rengianti Aleksandro dvasinė karaimų mokykla, veikė ir amatų mokykla. S. Panpulovui vadovaujant, Krymo karaimai išgyveno tikro pakilimo laikotarpį.

Ir ne tik Krymo. Kompaktiškuose karaimų gyvenamuose imperijos miestuose – Berdianske, Charkove, Sevastopolyje, Kijeve ir kituose buvo pastatyti karaimų maldos namai, daugelyje miestų buvo atidarytos karaimų mokyklos. S. Panpulovas kaip karaimų tautos atstovas 1889 m. buvo pakviestas į imperatoriaus Aleksandro III karūnavimo iškilmes, o 1896 m. dalyvavo karūnuojant imperatorių Nikolajų II. 1911 m. gruodžio 31 d. S. Panpulovui mirus, į paskutinę kelionę jį lydėjo ligi tol Eupatorijoje per laidotuves neregėtas skaičius įvairių tautybių šio miesto gyventojų.

Pirmas mėginimas kurti karaimų tautos muziejų

Tai štai su šia išskirtine asmenybe S. Šapšalas, kaip Peterburgo universiteto karaimų studentų atstovas, 1896 m. tarėsi dėl būsimo karaimų muziejaus Kryme steigimo. S. Panpulovas šiai iniciatyvai pritarė, matyt, karaimų muziejaus kūrimo idėja jau sklandė karaimų šviesuolių galvose. Liko idėją tik įgyvendinti. Per vasaros atostogas Kryme lankydamasis Bachčisarajaus, Simferopolio, Feodosijos, Eupatorijos karaimų bendruomenėse S. Šapšalas rinko savo tautos istorijos ir kultūros paveldo eksponatus sumanytam steigti muziejui. Visa, ką pavyko surinkti, atidavė saugoti Bachčisarajaus karaimų bendruomenės namams. Tai pirmieji pastebimi S. Šapšalo kultūrinės veiklos žingsniai. Deja, įkurti karaimų muziejaus tuo metu nepavyko. Vis dėlto S. Panpulovas suvaidino svarbų vaidmenį ne tik Krymo karaimų, bet ir S. Šapšalo gyvenime. Vargu ar tada kas pagalvojo, kad ateis metas ir S. Šapšalas bus išrinktas Tauridės ir Odesos karaimų hachanu, tęs S. Panpulovo vykdytas Krymo karaimų dvasinio vadovo pareigas. Be tai įvyks 1915 m., o iki to S. Šapšalo gyvenime dar turėjo įvykti daug permainų.

1896-ieji metai Serajai Šapšalui reikšmingi buvo ir dėl to, kad tais metais Peterburge jis išleido 36 puslapių knygelę „Karaimai ir Čufut Kale Kryme“. Studentas labai atsakingai klojo pamatus savo kaip būsimo kultūros ir mokslo žmogaus, didelio visuomenininko ateičiai. Studijų metais jis bendravo su Peterburgo musulmonų draugija, susidraugavo su draugijai vadovavusiu generolu Sultanu-Gazi-Vali-chanu, dalyvavo draugijos labdaros renginiuose. Įgijo įtakingų globėjų, kurie vertino veiklaus studento visuomeniškumą ir kultūrinius siekius. Dėl šios veiklos studentas S. Šapšalas spėjo dukart pabuvoti Turkijoje. 1899 m. pirmą kartą atvyko į Trakus, kur užsimezgė jo ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais karaimais. Kaip toliau pamatysime, tie ryšiai turėjo svarbių pasekmių pačiam Serajai Šapšalui, Trakų karaimų bendruomenei, o vertinant šiandienos požiūriu – ir visai po pasaulį išblaškytai karaimų tautai.

1899 m. baigęs universitetą pirmojo laipsnio diplomu, S. Šapšalas buvo priimtas į Rusijos užsienio reikalų ministerijos Azijos departamentą, kur pradėjo darbą kaip vertėjas. Kartu dirbo ir Peterburgo universiteto Tiurkų-totorių kalbų katedroje, kurioje buvo paliktas kaip perspektyvus jaunas tiurkologas. Lemtingi jam buvo 1901-ieji metai, kurie gan netikėtai tapo nuostabiu tramplinu į tarptautinės politikos aukštumas.

Tapo Irano šacho sosto įpėdinio mokytoju

Pasakojama, kad Irano šachas Mozaffar-ed-Dinas (1853–1907) keliavo iš Paryžiaus į Teheraną, gan greitai pravažiavo Prancūziją ir Vokietiją, o Rusijos platybėse varstus skaičiuoti užtruko daug ilgiau. Šios šalies mastai šachui padarė įspūdį. Pro traukinio langus stebėdamas lėtai besikeičiančius vaizdus, šachas mąstė, kad jo sūnus, Irano sosto įpėdinis, privalo išmokti šios milžiniškos kaimyninės šalies žmonių kalbą, perprasti jų mąstymo būdą, šalies istoriją, žodžiu, įvairiapusiškai susipažinti su kaimynine valstybe. Gal tai pusiau legenda, bet veikiausiai netoli nutolusi nuo realybės. Šachas buvo įžvalgus valdovas, galimas dalykas, jis nujautė tuos sukrėtimus, kurie vos po kelerių metų ištiko ir Rusiją, ir Iraną (iki XX a. šiai valstybei įvardyti naudotas Persijos pavadinimas). Revoliuciniai įvykiai gerokai susilpnino abiejų valstybių vidaus padėtį. Ties Iranu susikirto Didžiosios Britanijos ir Rusijos geopolitiniai interesai, o sėkminga didžioji politika visais laikais prasidėdavo nuo kaimynų, priešininkų, lygiai kaip ir draugų, pažinimo.

Taigi po savo kelionės šachas Mozaffar-ed-Dinas Rusijos pasiuntiniui Irane išsakė savo pageidavimą, prašydamas atsiųsti tokį mokytoją, kuris gerai mokėtų persų ir rusų kalbas. Ar reikia sakyti, kad tokia kandidatūra buvo labai greit rasta? Seraja Šapšalas iškeltas sąlygas puikiausiai atitiko, bent jau geriausiai iš buvusių kandidatų. Jį rekomendavo Peterburgo universitetas, o sprendimą priėmė Rusijos užsienio reikalų ministerija, kurios tarnautojas ir buvo mūsų pasakojimo herojus.

Taip S. Šapšalas buvo išsiųstas į Teb-rizą kaip Irano sosto įpėdinio Muchamedo Ali (Mohammad Ali, 1872–1925) mokytojas ir auklėtojas, taip pat Tebrize jis buvo ir prestižinės Lukmanijos mokyklos dėstytojas. Sosto įpėdiniui jis dėstė rusų kalbą, geografiją ir Rusijos istoriją. S. Šapšalas buvo labai darbštus, gerai suprato, kokia laiminga korta iškrito jo likimui, tad laiko veltui neleido ir po tarnybos valandų. Jis atsidėjęs studijavo Irano istoriją, senuosius arabų, farsi, Irano azerbaidžaniečių tekstus, kurių taip gausu buvo turtingoje šacho bibliotekoje. Pradėjo rinkti senovinius rankraščius ir tiurkų tautų istorijos ir kultūros paveldo vertingus eksponatus. Ir už šacho rūmų sienų niekas jam netrukdė įsigyti vertingų senoviškų rankraščių, miniatiūrų, monetų, musulmonų „ikonų“ (Muchamedo, kalifų Abu Bakro, Omaro, Osmano ir Ali atvaizdų), taip pat ir krikščioniškų ikonų. Visa tai padėjo pagrindus S. Šapšalui tapti solidžiu kolekcininku ir vienu geriausių orientalistų Rusijos imperijoje.

Serajos Šapšalo įtaka vis didėja

Netruko paaiškėti, kad jis atitiko ne vien kaip mokytojui iškeltas sąlygas. S. Šapšalo ori laikysena, nepriekaištingos manieros, kalbų mokėjimas ir sugebėjimas bendrauti padarė labai gerą įspūdį šachui ir visai jo šeimai. Atvykėlis ne tik įgijo šacho palankumą, bet ir tiesiog stebėtiną pasitikėjimą. Jo įtaka vis didėjo. Prie reikalingų žmonių prieiti S. Šapšalui padėjo ne tik geras Rytų kalbų mokėjimas, bet ir ne itin dažna privilegija, kurią šachas jam suteikė – kaip ypatingą pripažinimą S. Šapšalas gavo teisę jodinėti baltu žirgu raudona uodega. Tokiam išskirtiniam raiteliui bemat atsiverdavo net ir tos durys, kurios šiaip svetimšaliui buvo užvertos.

Baltas žirgas raudona uodega galėtų būti Serajos Šapšalo kopimo neįtikėtinos karjeros laiptais simbolis. Sosto įpėdinio mokytojas tapo tiesiog nepakeičiamas ne tik įpėdiniui, bet ir šacho šeimai. S. Šapšalas lydėdavo sosto įpėdinį kelionėse po Iraną ir užsienio valstybes, patardavo šachui įvairiais santykių su Rusija ir kitomis valstybėmis klausimais. Jo įtaka vis didėjo, tai atsispindėjo ir apdovanojimų sąraše. Jis gavo 2-ojo laipsnio ordiną „Liūtas ir saulė“, jam buvo suteiktas Chano titulas. Neliko pamirštas ir Rusijos vyriausybės: 1905 m. apdovanotas Šventojo Stanislovo 2-ojo laipsnio ordinu.

Kad Rusijos politikai Irane S. Šapšalas itin nusipelnė rodo ne vien jo apdovanojimų sąrašas. Jis buvo Rusijos ambasadoriaus Irane N. G. Hartvigo aplinkos žmogus, dažnas Rusijos ambasados lankytojas, vykdė jam patikėtus įvairius diplomatinius pavedimus. Padėdavo į Iraną iš Rusijos atvykstantiems oficialiems asmenims, net buvo paskirtas rusų specialistų pastatyto geležinkelio pylimo Tebrizas-Džulfa vertinimo komisijos pirmininku.

S. Šapšalo įtakos dėka Mozafar-ed-Dinas vykdė palankią Rusijos sostui politiką. Galima suprasti ir šachą: palaikomas Rusijos jis tikėjosi įgyti veiksmingų priemonių pasipriešinti opozicijai savo šalies viduje, nes teko slopinti ir vis aštriau kylančius revoliucinius neramumus Irane. Visa tai kėlė didelį opozicijos Irane nepasitenkinimą. S. Šapšalo ir kitų šachui įtaką turėjusių užsienio diplomatų ir patarėjų veikla Irane sukėlė dar didesnius neramumus ir vis dažnėjančius atvirus išpuolius.

Bus daugiau
Gediminas Zemlickas

 

Gedimino Zemlicko nuotraukos

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.