Naujų knygų problema A. Mickevičiaus ir kitose bibliotekose
Pabaiga, pradžia Nr. 3
Vytautas RIMŠA,
A. Mickevičiaus bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriaus bibliotekininkas
Indijos mokslininkas, rašytojas ir bibliotekininkas Rabindranatas Tagorė (1861–1941 m.) daugiau kaip prieš 150 metų moksliniuose traktatuose yra išvardijęs keletą esminių bibliotekos sėkmingo gyvavimo ir populiarumo visuomenėje dėsnių. Penktajame jų skelbiama, kad „biblioteka – augantis organizmas“. Todėl knygų „kiekis bibliotekoje nuolat didėja. Dabar jau visi suvokia, – rašė jis, – kad knygų kiekio augimas yra normalus ir neišvengiamas dalykas“. Deja, dėl žemos šalies vadovų kompetencijos ir menkų šalies valdymo gebėjimų, taip pat ir – ir biudžeto paskirstymo, Lietuvoje tai vyksta atvirkščiai – bibliotekų fondai yra negrįžtamai nugyvendinami. Antai 2009 m. A. Mickevičiaus biblioteka Rytų Lietuvos skaitytojams įsigijo 11,64 tūkst. egzempliorių visų rūšių dokumentų, t. y. 39,4 proc. mažiau nei 2008 m. Už turimas lėšas nupirkta 4,1 tūkst. egzempliorių knygų ir dokumentų kitose laikmenose, t. y. 59,0 proc. mažiau nei praeitais metais. Dar blogesnė kaimo bibliotekų būklė. Čia 80 proc. jų fondų sudaro leidiniai, išleisti seniau nei prieš 10 metų. Apie fondų norminį atnaujinimą niekas net nebekalba… Tai – dideli praradimai bibliotekoms, gyventojams ir Lietuvai. Pasak buvusios LBD pirmininkės, Utenos viešosios bibliotekos direktorės Vidos Garunkštytės, „tuoj viršysime rekordą, kai įgysime vieną knygą tūkstančiui gyventojų. Vykdomas tautos genocidas. Grįžtame į spaudos draudimo metus“.
Siekiai paprotinti valdininkus
Matydama tokį Vyriausybės abejingumą ir gindama šalies bibliotekų komplektavimo, jų darbuotojų profesinio orumo (specialistų algos bibliotekose daug kur priartėjo prie nekvalifikuoto darbo užmokesčio), taip pat skatindama profesionaliau spręsti gyventojų aprūpinimo naujomis knygomis bei jų skaitybos plėtros reikalus, Lietuvos bibliotekininkų draugija (LBD), kitos šalies bibliotekinės asociacijos, Lietuvos leidėjų asociacija, Kultūros ir meno taryba prie Kultūros ministerijos ir patys bibliotekininkai per visą bibliotekų fondų skurdinimo laikotarpį ne kartą informavo apie tai valdžią (Prezidentus, LR Seimą, keturiolika LR Vyriausybių ir Kultūros, Finansų, Švietimo bei mokslo ministerijas). Supratus, kad į atskirus priminimus šalies vadovai mažai tekreipia dėmesį ir pasitenkina vien pažadais problemas spręsti, imtasi ir kitų jų protinimo priemonių.
Dėl bibliotekininkų profesinio statuso ir algų didinimo jau 1989 m. Vilniuje, prie LR Aukščiausiosios Tarybos buvo surengtas pirmasis bendras LBD narių ir muziejininkų piketas. Po to, dėl bibliotekų komplektavimo naujais leidiniais sutvarkymo ir valdžios ketinimo naikinti kai kurias kaimo bibliotekas, protesto akcijos ne kartą buvo surengtos prie LR Seimo, ant Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos laiptų ir kt. Protestuojant, bibliotekų languose buvo uždegtos žvakelės, prie žvakių bibliotekose surengti visuotiniai (5 minučių) knygų skaitymai, renkami skaitytojų parašai dėl naujų knygų bado bibliotekose (surinkta arti 40 tūkst.) ir dėl atlyginimų bibliotekininkams didinimo (35 tūkst. parašų), kurie įteikti aukščiausioms valdžios institucijoms.
1999 m. LR Vyriausybei perduotas bendras LBD ir Leidėjų asociacijos kreipimasis dėl lėšų stygiaus, žlungančio knygų dotavimo ir bibliotekų aprūpinimo knygomis. 2004 m. A. Mickevičiaus bibliotekos direktoriaus Petro Zurlio iniciatyva, LBD kartu su LR Seimo ir Vyriausybės, Lietuvos leidėjų asociacijos ir kitais kultūros darbuotojais surengė plačią diskusiją Seime: „SOS! Informacinė visuomenė be informacijos?“ 2008 m. bibliotekose organizuota savaitės trukmės LBD akcija „Skurdo zona“. Šalies bibliotekų atstovų delegacijos ne kartą susitiko su LR Prezidentais: Jo Ekscelencija Valdu Adamkumi (2008 m.), Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaite (2011 m.). Būta pažadų, daug vilčių, o iš pradžių – ir tikėjimo… Tik vėliau sumota, kad šių Lietuvos bibliotekininkystės problemų Lietuvos valdžia neketina spręsti. Iš viso to liko vien pažadai… Kartais – net kurioziški. Ypač, kai LBD spaudžiant ir jau nebetikint valdžios žodžiais, du LR Vyriausybės ministrai raštais ir ministerijų spaudais patvirtintu dokumentu patikino, kad po metų imsią kasmet didinti Lietuvos bibliotekininkams atlyginimus, kol šie pasieksią šalies algų vidurkį. Deja, po metų ir šis dokumentas su „garbių valdžios ponų“ parašais ir antspaudais nuplasnojo tiesiai į šiukšlių dėžę. Maža to, bibliotekininkų atlyginimai, valdžiai panorus, greit buvo net sumažinti, o jie patys, pritrūkus pinigų algoms, „išleisti“ (o kalbant teisingiau, ne valdininkų žargonu – išvaryti) pora metų po dvi savaites nemokamų atostogų. Be to, trūkstant pinigų, kai kurios bibliotekos vasarą sutrumpino ir darbo laiką – ėmė dirbti viena pamaina. Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešoji biblioteka irgi atsidūrė visų šių įvykių sūkuryje.
Skaitantys Lietuvos piliečiai, ne vien savo parašais, nedvejodami palaikė teisėtus šalies bibliotekininkų reikalavimus ir ragino Vyriausybę iš esmės pradėti spręsti įsisenėjusias bibliotekų problemas. Jie aktyviai dalyvavo minėtose akcijose, o žurnalistai, matydami valdžios abejingumą problemoms, rašė kritinius straipsnius į leidinius, rengė LTV reportažus iš bibliotekų su skaitytojais ir bibliotekininkais dėl netinkamos valstybinės bibliotekų politikos: nuolatinio lėšų bibliotekoms mažinimo, naujų knygų skaitytojams trūkumo, mažo periodinių leidinių skaičiaus bibliotekose, darbo laiko skaitytojams aptarnauti trumpinimo, prasto skaitytojų interesų bei poreikių tenkinimo ir pan. Laikraščiai ir žurnalai mirgėjo antraštėmis: „Bibliotekų programa: šakėmis ant vandens“ („Verslo žinios“, 2004), „Bibliotekas smaugia skurdas“ („Vakaro žinios“, 2008), „Kultūrai – kapo duobė“ („Lietuvos rytas“, 2009 m.) ir t. t.
Bibliotekininkus palaikė ne vien skaitytojai ar žurnalistai. Kaip sakė Lietuvos kultūros ir meno tarybos prie Kultūros ministerijos pirmininkas Valentinas Sventickas, tuo metu taryboje ne kartą kalbėta apie bibliotekų programos įgyvendinimą, reaguota palankiai, buvo „nueita net iki Prezidento. Ir kuo viskas baigėsi? Niekuo. Jokių sprendimų nebuvo“. Jo manymu, toks valdžios požiūris į bibliotekas yra politikos dalykas. Šiais laikais dėl ekonominių priežasčių bibliotekomis naudojasi vis daugiau žmonių, tačiau jų poreikiai nepatenkinami. „Kokie būsime be teatrų, koncertų, knygų? Ar liksime sudebilėjusia visuomene, su kuria galima daryti ką nori?“ – klausė jis 2004 m. žurnale „Verslo žinios“.
Taigi nei Dievas, caras, nei galiūnas! Bibliotekas ir bibliotekininkus su jų ir skaitytojų du dešimtmečius užsitęsusiomis problemomis valdžia ir toliau palieka vienus… Tiesa, retsykiais pamalonindama gražiais pažadais… Kaip ir buvusioji valdžia pamalonindavo tarybinę liaudį „šviesiu komunizmo rytojum!“ Argi ne taip?
Sukis, kaip išmanai, arba „Tavo – žirniai, tavo – pupos!…“
Kiekvienais metais mažėjant bib-liotekų finansavimui, bibliotekų vadovai ir darbuotojai „suka galvas“, kaip išsilaikyti? Naujų knygų bibliotekose baisiai trūksta, darbuotojų algos mažos ir dar mažėja, jauni specialistai jau „kelia sparnus lėkti“ iš bibliotekų. Kai kurie ir išlėkė, o VU atitinkamos katedros jau kviečia LR seimo atstovų ir bibliotekų vadovų pasitarimus, kaip į šią specialybę dar būtų galima surinkti stojančiųjų abiturientų kontingentą? Tad visi ir sukasi, kaip kuris išmano… Vienas bibliotekas lėšomis šiek tiek paremia savivaldybės, kitos ieško palankesnių kultūros fondų, dar kitos – turtingų geradarių. Mažai apsiriktume pasakę, kad bibliotekose, kaip ir visame valstybės dotuojamame (nekomerciniame) kultūros institucijų sektoriuje, vis labiau stiprėja tendencija, kad šių įstaigų išsigelbėjimas nuo vis mažėjančio valstybinio finansavimo ir išlikimas yra pačių skęstančiųjų reikalas!“.
Taip šiandien vargsta ir A. Mickevičiaus viešoji, panašiai vargsta valstybinės kultūros politikos (kai kas tvirtina, tokios visai nesą!) šalikelėje atsidūrusios ir kitos mūsų bibliotekos. Kol pora metų A. Mickevičiaus bibliotekos steigėju buvo Vilniaus apskrities viršininko administracija, jos veiklą lėšomis kartais dar paremdavo pati apskritis. Dabar šių steigėjų nebėra, biblioteka vėl priklauso Kultūros ministerijai. Na o ten, manoma, kad geriau šimtatūkstantines lėšas trinktelėti į orą ir kelias minutes pasidžiaugti fejerverkais, negu jomis paremti bibliotekas ir visuomenės skaitymą bei švietimą. Bibliotekoms lieka tenkintis atsitiktiniais projektais ar pavieniais rėmėjais, kurių taip pat mažėja. Gerai, kad jų dar pasitaiko…
Rimtą pagalbą, papildant knygų fondus nepriklausomybės metais, A. Mickevičiaus bibliotekai suteikė paramos fondai ir knygų mylėtojai, įvairiais sumetimais ar progomis dovanodami savo asmenines dokumentų ar kitas, dažniausia – knygų ir periodinių leidinių kolekcijas. Tarp jų buvo tokių, kuriuos bibliotekininkai ir bibliotekos lankytojai mena iki šiol. Geru žodžiu, pavyzdžiui, yra minima Lenkijos Respublikos leidykla „Čitelnik“ („Sczytelnik“), kuri 1978 m. padovanojo 100 knygų, išleistų lenkų kalba apie Adomą Mickevičių. 1992 m. Kanados lietuviai bibliotekai atsiuntė visą Bostono „Lietuviškąją enciklopediją“ (35 tomus). Nemažai knygų prancūzų kalba 1997 m. atvežė Prancūzijos ambasada, o 1998 m. 300 lat-viškų mokslinių ir grožinės literatūros knygų padovanojo Latvijos ambasada ir Vilniaus latvių draugija (pirm. Gunuta Ronė). 2000 m. knygų bibliotekai dovanojo Geberto Ruh fondas (Šveicarija), o lenkų kalba – Lenkijos nacionalinė biblioteka. Atviros Lietuvos fondo (ALF) iniciatyva 1997–1999 m. biblioteka dalyvavo dideliame tarptautiniame projekte „Puškino biblioteka“, į kurį buvo įsijungę 200 Rusijos leidyklų ir 3 500 bibliotekų. Vykdant jį, į Lietuvą 1999 m. atgabentą rusiškų knygų rinkinį apžiūrėjo A. Mickevičiaus bib-liotekos darbuotojai bei skaitytojai. Bibliotekai buvo nupirkta apie 900 leidinių, už kuriuos, gavus nuolaidą, sumokėjo ALF. Kitą rinkinį – apie 1 300 knygų ALF nupirko ir padovanojo Visagino viešajai bibliotekai. Iš viso 1999 m. lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių ir kitomis užsienio kalbomis dovanoti leidiniai sudarė 14 proc. visų A. Mickevičiaus bibliotekos gautų knygų ir gerokai papildė jos fondus užsienio literatūra. Prisiminkime, kad pirmąjį tų metų ketvirtį, trūkstant knygoms pirkti pinigų, biblioteka neįsigijo nė vienos naujos lietuviškos knygos, ir dėl to LBD delegacija, vadovaujama A. Mickevičiaus bibliotekos direktoriaus Petro Zurlio, aplankė LR Prezidentą Valdą Adamkų… 2009 m. 200 knygų bibliotekai dovanojo Amerikos ambasada, 2010 m. 120 knygų – Čikagos (JAV) lietuviai ir kt.
Garbingą vietą bibliotekos saugyk-lose užima ir dovanotos asmeninės knygų mylėtojų kolekcijos. Visos jos įrašytos į katalogus ir naudojamos skaitytojų poreikiams tenkinti. Tokių rinkinių turima nemažai. Savo draugų palikimą – sukauptus užsienio knygų rinkinius (3,2 tūkst. egz. mokslinės, meno, kulinarijos ir kitų leidinių) padovanojo pasvalietis J. Savickas, o naujos fantastinės literatūros (kelis šimtus egz. knygų) A. Mickevičiaus bibliotekos fondams papildyti, saugoti ir naudoti perdavė vilnietis skaitytojas. Europos Sąjungos parlamento narys, diplomatas Justas Paleckis jai dovanojo Didžiosios Britanijos enciklopediją, žurnalistas Vilius Kavaliauskas – naujų savo knygų, o LR Seimo narys Vytenis Andriukaitis 2011 m. – du automobilius (kelis tūkstančius) knygų iš savo asmeninės bibliotekos. Tokie knygų mylėtojai gerai supranta visuomenės skaitymo reikšmę.
Pamėgtai A. Mickevičiaus bibliotekai skaitytojai dovanoja ne vien knygas. Jubiliejų, personalinių parodų ar kitomis progomis jie neretai bibliotekai skiria ir savo meno kūrinių. Kaip sakė, atidarydama 2010 m. jubiliejinę parodą „Biblioteka – bičiuliams, bičiuliai – bibliotekai“, direktoriaus pavaduotoja Alvyda Skuodytė, per kelis dešimtmečius savo kūrinius bibliotekai dovanojo 73 autoriai. Bibliotekos interjerą puošia Dalios Kasčiūnaitės, Domicelės Tarabildienės, Rimto Tarabildos, Broniaus Uoginto, Donato Valatkos, Sigutės Valiuvienės ir daugelio kitų žymių menininkų darbai. Kiti laikomi kabinetuose, saugyklose, naudojami parodoms. Tai vertinga meno kolekcija, kuri nuolat didėja.
Kinijos dovana
Plėtodama tarptautinius ekonominius, prekybinius ir kultūrinius ryšius su Europos šalimis, ypač – su Baltijos valstybėmis, gražią dovaną Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešajai bibliotekai, jos skaitytojams ir miesto gyventojams atvežė Kinijos Liaudies Respublika. Čia, parodų salėje, skaityklose ir abonemente 2011 m. spalio 19 dieną Šanchajaus biblioteka, šio miesto savivaldybė ir Kinijos LR ambasada Lietuvoje surengė naujų, aukštos meninės ir poligrafinės kokybės knygų, išleistų Kinijos LR, parodą „Žvilgsnis į Šanchajų“ bei meninių fotografijų ekspoziciją „Šanchajaus portretas“. Jas bibliotekos skaitytojai lankė iki lapkričio 5 dienos.
Šios parodos yra Kinijos LR pažintinio kultūros projekto „Langas į Šanchajų“, vykdomo užsienio šalyse nuo 2003 m., sudėtinė dalis. Juo siekiama populiarinti kinų kultūrą, dovanojant knygas užsienio šalių bibliotekoms. Iš pradžių jungtis prie jo Šanchajaus biblioteka kvietė tuos užsienio partnerius, su kuriais formaliai bendradarbiavo anksčiau, ir giminingas Šanchajaus miestui bibliotekas. Paskui dalyvių ratas plėtėsi, nes į projektą įsijungė ne tik viešosios, bet ir universitetų bibliotekos, kurios prieinamos ne vien mokslininkams, dėstytojams ar studentams, bet ir likusiai visuomenės daliai. 2011 m. birželio mėnesį Šanchajaus biblioteka partnerystės ryšius turėjo jau su 63 užsienio bibliotekomis. Manoma, kad šis skaičius ateityje dar padidės.
Pradėdamas iškilų renginį, A. Mickevičiaus bibliotekos direktorius Petras Zurlys pasveikino vilniečius ir svečius: LR Seimo pirmininko pavaduotoją Česlovą Juršėną, Kinijos LR ambasadorių Lietuvoje J. E. Mingtao TONG ir jo žmoną, ponią Ying DU, Kovo 11-osios akto signatarą, Lietuvos-Kinijos draugijos pirmininką prof. Bronislovą Genzelį, delegaciją iš Šanchajaus savivaldybės Archyvų departamento ir Šanchajaus bibliotekos, atstovus iš KLR Užsienio reikalų ministerijos, Šanchajaus žmonių draugystės su užsieniu asociacijos, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, Vilniaus universiteto ir kt. Jis priminė, kad „šis susitikimas biblio-tekos gyvenime yra gan svarbus, nes jis padės užmegzti glaudesnius bendradarbiavimo ryšius su Šanchajaus biblioteka. Leidinių apie Kiniją A. Mic-kevičiaus biblioteka turėjo nedaug, todėl gausi naujausių knygų kolekcija yra vertinga dovana visiems, ypač – besimokantiems ir besidomintiems kinų kultūra Vilniaus gyventojams“.
Parodas atidarė ir kalbėjo LR Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas, Kinijos LR ambasadorius Mingtao Tong ir kiti svečiai. Ambasadorius priminė, kad unikalų istorijos, ekonomikos, kultūros, liaudies meno ir kitomis temomis 400 knygų rinkinį anglų, vokiečių bei kinų kalbomis Šanchajaus biblioteka dovanoja A. Mickevičiaus bibliotekai ir Lietuvos skaitytojams. O Šanchajaus miesto savivaldybės meninės fotografijos parodą „Šanchajaus portretas“ taip pat skiria bibliotekai. Jos padės geriau pažinti kinų tautos istoriją, filosofiją, kultūrą.
Česlovas Juršėnas prisiminė kelis savo apsilankymus Kinijos LR, pasidžiaugė, kad Kinijos ir Lietuvos tarptautiniai ryšiai plečiasi. „Bibliotekai padovanotos knygos ir nuotraukos leis mūsų šalies gyventojams gėriau suprasti Kinijos praeitį bei dabartį, jos įnašą į pasaulinį mokslą, filosofiją, kultūrą ir dabartinį tarptautinį gyvenimą“, – sakė jis.
Baigdamas renginį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys padėkojo svečiams už dovanotą knygų kolekciją ir išreiškė įsitikinimą, kad šis Šanchajaus ir A. Mickevičiaus biblio-tekų bendradarbiavimas ateityje sustiprins informacijos apie skirtingas kultūras mainus, nuties draugiškus žmonių bendravimo tiltus, o kartu – labai praturtins A. Mickevičiaus bibliotekos fondus naujais leidiniais bei lengvai prieinamomis skaitytojams žiniomis apie šią tolimą, bet labai egzotišką šalį.