Bibliotekų fondų skurdinimo metas

Naujų knygų problema A. Mickevičiaus ir kitose bibliotekose
Vytautas RIMŠA, A. Mickevičiaus bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriaus
bibliotekininkas

Šiandien, jei paklaustume bet kurio mokslinės, viešosios, kaimo ar mokyklos bibliotekos vadovo, komplektavimo skyriaus darbuotojo ar bibliotekininko, tiesiogiai aptarnaujančio skaitytojus, kuri problema yra svarbiausia bibliotekos darbe, išgirstume beveik vienodą atsakymą – naujų, reikalingų knygų įsigijimas.Į tokį atsakymą tilptų: šiam tikslui iš valstybės biudžeto bibliotekoms skiriamų lėšų trūkumas, deramo skaičiaus (pavadinimų ir egzempliorių) naujų knygų bibliotekos skaitytojams įgijimas ir nuolatinis fondų atnaujinimas valstybėje bei užsienyje išleistais dokumentais, būtinais šios bibliotekos skaitytojams. Antrąja problema pagal svarbą jie, be abejo, šiandien įvardintų aukštos kvalifikacijos bibliotekų darbuotojų atlyginimus, neretai prilygstančius minimaliam darbo užmokesčiui ir t. t. Problemų šiuose darbo baruose yra daug. Tačiau pirmosios dvi mūsų šalyje tarpsta jau dvidešimt metų, todėl jas šiandien labai gerai žino kiekvienas Lietuvos bibliotekininkas ir jų lankytojas. Ne išimtis ir regioninė, universali mokslinė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka.

Fondų formavimo įdirbis

A. Mickevičiaus biblioteka per keletą dešimtmečių dokumentų fonduose turi sukaupusi palyginti turtingą ir universalų įvairių spaudinių – knygų, žurnalų, laikraščių ir elektroninių leidinių rinkinį. Pastaruoju metu Knygų saugyklos, Abonemento, Vaikų literatūros, Meno ir kituose pagalbiniuose fonduose jų priskaičiuojama daugiau nei 516 tūkst. egzempliorių. Daugiausia – lietuvių kalba, tačiau nemažą fondų dalį sudaro literatūra, išleista ir kitomis kalbomis. Dokumentų rusų kalba čia yra 140,9 tūkst., lenkų – 22,7 tūkst., vokiečių – 14,4 tūkst., prancūzų – 2,7 tūkst., kitomis užsienio kalbomis – per 2,0 tūkst. Tad ką paskaityti apie Lietuvos ir pasaulio tautų mokslą, ūkį, kultūrą ir gyvenimą bibliotekoje turima nemažai. Be to, elektroninėmis priemonėmis iš čia lengvai galima pasiekti kitas šalies bei užsienio biblio-tekas. Vadinasi, pastarąjį dešimtmetį žymiai išsiplėtė skaitytojams dar ir informacijos šaltinių prieigos.

2012_03_20
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas ir Kinijos LR ambasadorius J. E. Mingtao TONG atidaro nuotraukų parodą. Viliaus Naujiko nuotrauka

2010 m. biblioteka iškiliai pažymėjo 60-ties metų sukaktį. Per tą laiką jos knygų fondų dvasiniais turtais ir informacija naudojosi daugelis sostinės žmonių ir Vilniaus apskrities aštuonių (šis skaičius retsykiais kito) rajonų gyventojai. 2010 m. pradžioje bibliotekoje buvo įregistruoti 23,95 tūkst. Rytų Aukštaitijos krašto skaitytojų (iš jų 19,93 tūkst. – suaugusiųjų ir 4,02 tūkst. – vaikų). Jau keletą metų į biblio-teką per metus ateina per 200 tūkst. lankytojų, iš kurių 75 proc. leidinius skaityti skolinasi į namus. Skaitytojų profesinė ir socialinė sudėtis gan įvairi. Didžiausios yra keturios grupės: studentai (40,1 proc.), vaikai ir moksleiviai (27,8 proc.), tarnautojai, vadovai, teisininkai ir ekonomistai (11,4 proc.) bei laikinai nedirbantys žmonės (6,5 proc.). Mažesnes grupes sudaro kultūros ir kūrybiniai darbuotojai (3,9 proc.), pedagogai ir socialiniai darbuotojai, taip pat pensininkai (abi po 3,1 proc.), o mažiausias – aptarnavimo srities ir prekybos darbuotojai (1,8 proc.), darbininkai (1,7 proc.) ir fizinių mokslų bei kitų sričių inžinieriai ar kiti specialistai (0,5 proc.).

Skaitytojų grupės yra labai svarbus veiksnys (tarp daugelio kitų), numatant bibliotekos fondų komplektavimo tematiką ir prognozuojant optimaliausią jų teminę struktūrą. Jos daug lemia ir naujos literatūros įsigijimą. Šiuo atžvilgiu A. Mickevičiaus bibliotekos dokumentų fondai, nuo pat jos įkūrimo iki 1990 m., buvo komplektuojami gan profesionaliai, vadovaujantis visų skaitytojų grupių ir Vilnijos krašto gyventojų – realiai galimų bibliotekos skaitytojų moksliniais, profesiniais, ūkiniais, ekonominiais ir kitais skaitymo interesais. Dėl to, tarybiniu laikotarpiu didesnio atotrūkio tarp gyventojų skaitymo ar informacinių poreikių ir jų tenkinimo, išskyrus kai kuriuos to meto valdžios politinius apribojimus spaudai ar knygų draudimus, bibliotekoje nebuvo. Mokslinės, informacinės, profesinės bei grožinės literatūros tematika fonduose buvo adekvati, išskyrus vienetinius atvejus, bibliotekos lankytojų interesams ir poreikiams.

Tiesos labui reiktų pridurti, kad tuo metu, bibliotekai įsigyti naujus, skaitytojams reikalingus dokumentus netrukdė ir tam skiriamos lėšos – bibliotekininkai to ar kito leidinio galėjo pirkti tiek egzempliorių, kiek, jų nuožiūra, galėjo būti reikalinga skaitytojams. Buvo itin reti atvejai, kai skaitytojui tekdavo užsirašyti į eilę ir laukti, kad galėtų bibliotekoje gauti paskaityti norimą knygą…

Vis didėjanti problema

Paskelbus Lietuvos savarankiškumą, iškilo opi ir vis didėjanti šalies bibliotekų fondų papildymo bei atnaujinimo nepakankamumo problema. Jų fondai darosi vis skurdesni, čia trūksta vis daugiau ir daugiau naujų, kasmet šalyje pasirodančių knygų. Nors LR Seimas ir Vyriausybė kartais užsimena apie šalies visuomenės Skaitymo skatinimo programas ar skelbia Skaitymo metus (kaip 2008 m.), tačiau praktiškai nieko nedaro, kad bibliotekos galėtų nusipirkti visą, jų skaitytojams būtiną naują literatūrą ir beveik kasmet iš biudžeto tam skiria vis mažiau ir mažiau lėšų. Nepaisoma ir to, kad knygos nuolat brangsta.

Ši problema bibliotekose atsirado seniai. Ji palietė jų komplektavimą, ypač – naujais lietuvių ir užsienio kalba dokumentais, o kartu – ir didelės dalies čia skaitančios šalies visuomenės dvasinio ugdymo bei jos informacinio aprūpinimo bibliotekose reikalus. Be to, nepakankamas bibliotekų finansavimas atsiliepė ir bibliotekininkų darbo apmokėjimui. Prisiminkime mažesnius už vidutinius aukštos kvalifikacijos bibliotekininkų atlyginimus, jų algų mažinimus, privalomas nemokamas (po dvi savaites, kitur mėnesį) atostogas ir kasmet didėjantį jų darbo krūvį, kitus reikalus. Įvairių rangų valdžios atstovams (dažniausiai ne specialistams!) neįstengiant deramai valdyti šalies ūkio, ekonomikos ir biudžeto (netgi – tvarkyti ir prižiūrėti bibliotekų), vis daugiau lėšų skiriant sau (beveik europietiškas algas, jų priedus, premijas, tryliktuosius atlyginimus, automobilius, patarėjų pulkus bei kitas privilegijas) ir baigiant praskolinti valstybę užsienio bankams, Lietuvoje vis labiau trūkta pinigų tradicinei kultūrai, taip pat – ir bibliotekoms bei jų fondų komplektavimui.

Be saiko Vyriausybei išlaidaujant, šalyje prasidėjo daugiau kaip 20 metų trunkantis tylus valdžios išpuolis prieš bibliotekas, jų fondų papildymą ir darbuotojus. Jau 1990 m., vos paskelbus nepriklausomybę, mūsų šalyje kai kurios savivaldybės ėmė uždarinėti kaimo bibliotekas. Greit netekome ir Respublikinės mokslinės pedagoginės bibliotekos, Respublikinio bibliotekų kolektoriaus, kuris aprūpindavo Lietuvos bibliotekas knygomis. Kam jis, jei nebeliko lėšų knygoms pirkti? Per minėtą laikotarpį buvo uždaryta daug kaimo bibliotekų, atleisti patyrę darbuotojai. Prasidėjo kaimo gyventojų skaitymo, o tuo pačiu – ir bendras kultūrinis skurdinimas. Nuolat kylant knygų kainoms (2004 ir 2005 m. viena knyga kainavo 15 Lt, 2006 m. – jau 20 Lt, o šiuo metu – dar daugiau, ypač – mokslinė informacinė ir kita literatūra. Tokių knygų (vieno egz.) kaina šiuo metu pasiekė beveik 100 Lt ), didelė visuomenės dalis, ypač kaimo ir minimalų atlyginimą gaunantys miestų gyventojai, neturi galimybės skaityti naujų knygų ir laikraščių. Vienintelis šaltinis jiems galėtų būti biblioteka. Tačiau vienos jų yra valdžios jau uždarytos, o kitos, kaip rašė spauda, per metus savo skaitytojams nenupirko nė vienos naujos knygos. Tuo tarpu Vyriausybei ir valdžiai visa tai nė motais. Lėšos bibliotekų knygoms pirkti ir toliau drastiškai mažinamos. Jų knygų fonduose formuojasi didžiuliai praradimai – juodosios dėmės, kurių jau niekas ir niekada nebeįstengs pašalinti.

Normatyvai – sau, finansavimas – sau

Kad bibliotekos galėtų normaliai tenkinti skaitymo poreikius, Tarptautinė bibliotekinių organizacijų ir asociaci-jų federacija (IFLA) rekomenduoja per metus į fondus įsigyti po 200–250 egz. naujų knygų vienam tūkstančiui gyventojų. Lietuvoje jų, deja, nuperkama bemaž 4 kartus mažiau. Kodėl?

Mūsų specialistų paskaičiavimais, norint pasiekti valstybėje minėtą tarptautinį normatyvą, knygoms pirkti iš šalies biudžeto bibliotekoms turėtų būti skiriama kasmet ne mažiau, kaip 12 mln. litų. Deja, to niekada dar nėra buvę ir, esant tokioms šalies valdžios bibliotekų bei visuomenės skaitybos reikšmės sampratos kompetencijoms, rodos, dar greit nebus. Pavyzdžiui, 2004 m. bibliotekų fondams naujais leidiniais papildyti buvo skirta 5,5 mln., 2005 m. – 6,4 mln. litų. 2009 m. bib-liotekų skaitytojams knygoms pirkti biudžete vis dėlto buvo numatyta didesnė suma – 8,7 mln. litų. Tik numatyta! Pirmąjį tų metų ketvirtį, nupirkus knygų už 1,7 mln., likusieji planuoti bibliotekoms 7 mln. litų, pasak to meto LBD pirmininko, A. Mickevičiaus bibliotekos direktoriaus Petro Zurlio, balandžio mėnesį „slapta, net nepasitarus nė su viena bibliotekine organizacija, buvo nubraukti. Apie tai bibliotekininkai sužinojo tik gegužės 19 dieną. Maža to, Vyriausybė, pasiskelbusi taupysianti, tais metais visiems finansavimą mažino 30 proc., o bibliotekų fondams – net 70 proc.“, nors bibliotekoje „nevalia nekaupti dabar leidžiamų knygų“. Pasak P. Zurlio, „tokiomis lėšomis, kokios gaunamos dabar, bibliotekos fondus būtų galima atnaujinti per 105 m.“. Tokie faktai, tokia specialistų nuomonė, bet visiškai kitoks yra Vyriausybės supratimas ir požiūris.

Buvusių ir esamų Lietuvos vadovų nesirūpinimą deramu šalies bibliotekų fondų atnaujinimu, gyventojų skaitymu, jų informaciniais poreikiais ir edukacija bibliotekose įtikinamai rodo ir kiti tarptautiniai šių dalykų matavimo rodikliai. Tarp jų pasaulyje gan paplitęs rodiklis – iš biudžeto skiriamų bibliotekoms lėšų, tenkančių naujiems spaudiniams vienam šalies gyventojui įsigyti, vidutinis pinigų kiekis. Pažvelkime, kaip mūsų šalis atrodo šiuo požiūriu. 2003 m. Lietuva šiam reikalui vienam savo gyventojui skyrė 0,19 euro, Estija – 2,32, Slovėnija – 2,94, Olandija –3,22, Švedija – 5,04, Suomija – 8,13, Danija – 9,27 eurus. Tarp visų Europos Sąjungos (ES) valstybių, lėšos, skiriamos bibliotekoms, ir už jas įsigyjamas knygų skaičius pas mus yra vienas mažiausių (2004 m.). Neatsitiktinai pagal šį rodiklį Lietuva tarp 25 ES šalių atsidūrė antroje vietoje nuo galo… Tai yra ne vien baisus mūsų šalies bibliotekų skurdinimo faktas, akivaizdžiai rodantis problemos esmę ir jos priežastis, bet kartu – ir pagrįstas liudijimas, atskleidžiantis netinkamą LR Seimo, Vyriausybės, jos ministrų ir didelio būrio valdžios patarėjų šalyje vykdomą bibliotekų politiką, prastą mokslinių, viešųjų ir kitų bibliotekų darbo uždavinių bei problemų supratimą, nepakankamą profesinę kompetenciją.

Visa tai rodo, kad šalies vadovams bibliotekų problemos mažai terūpi. Net Lietuvos Vyriausybei patvirtinus 2006–2011 m. Skaitymo skatinimo programą, bibliotekų komplektavimo naujais leidiniais reikalai nepagerėjo, o joms skirtos lėšos netgi sumažėjo. Vėliau žurnalistai rašė, kad ši programa buvo „šakėmis ant vandens rašyta“. Jau 20 metų bibliotekoms vis labiau trūksta pinigų naujoms knygoms, žurnalams, laikraščiams ir kitoms informacijos laikmenoms pirkti, mokslo žinioms, visuomenės švietimui ir kultūrai per skaitymą ir bibliotekas skleisti, gyventojų moksliniams ir profesiniams poreikiams informacijai ir skaitymui tenkinti. Bibliotekų fondų ir visuomenės skaitybos skurdinimas negali būti pateisintas nei ekonomine blokada, nei krizėmis, nei neregėtu šalies biudžeto pinigų švaistymu. O respublikos biudžeto lėšos, skirtos bibliotekų reikalams, nuolat traukiasi ir mažėja, kaip stebuklingoji „šagrenės oda“ O. Balzako romane. Bibliotekoms ir jų skaitytojams, ypač mokslininkams, šalyje daroma didelė žala.

Bus daugiau