Pradžia Nr. 5
Vasario 15 d. Kaune, Daugirdo gatvėje ant namo, pažymėto 4-uoju numeriu, fasado atidengtos dvi atminimo lentos: viena su bareljefu – valstybės, kultūros ir visuomenės veikėjui Stasiui Šilingui, antra – žymiems kauniečiams Jonui Garalevičiui, Pauliui Galaunei, Vladui Putvinskiui ir Juozui Tallat-Kelpšai.Akies mirksnio kaina
Atminimo lentoms atidengti Stasio Šilingo vaikaičiui Sauliui Kubiliui ir Kauno miesto merui Andriui Kupčinskui pakako kelių akies mirksnių, bet kelias į šias akimirkas tęsėsi ilgus dešimtmečius, gal ir ilgiau. Atminimo lentas šventindamas, popiežiaus Garbės prelatas habil. dr. Vytautas Vaičiūnas šias akimirkas įvardijo kaip istorinę, gyvybingą, iš Dievo paveldėtą dovaną.
Gera žinoti šių išskirtinių ir išskirtų asmenybių gyvenimo istorijas, vertybines nuostatas, siekius ir jų neatitiktis realaus to meto gyvenimo. Kuo daugiau panašių neatitikčių aptinkame šiandien savo gyvenime, tuo labiau jaučiamės nusivylę, tarsi apgauti, netekę taip reikalingos atspirties, tarytumei kas būtų žadėjęs Rojaus sodo dovanų. Žmogui būtina turėti, rasti atramą, etaloną, pagal kurį būtų galima lyginti siekiamybę su realybe. Sakoma, kad idealių asmenybių nėra, jų ir negali būti neidealiame pasaulyje, bet, gilinantis į penkių memorialinėse lentose įamžintų asmenybių gyvenimą, galima rasti geriausių mūsų tautos tradicinių ir modernių laikų iššūkius priimančių savybių, didelės atsakomybės, gilaus pilietiškumo ir tarnavimo visuomenei pavyzdžių. Gal šių eilučių autorių pataisys to meto socialinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo reiškinių daug atidesni ir gilesni tyrinėtojai, bet štai kas krinta į akis: tautinio ir pilietinio sąmoningumo komponentai tų asmenybių gyvenime ir veikloje sudarė vienį, kurio mums šiandien tenka tik pavydėti.
Gal tik taip – palyginimo būdu – ir susikalba skirtingų epochų ir kitų istorinių darinių žmonės. Savo siekius ir laimėjimus lygindami, kad ir su Stasio Šilingo nepaprastai aukštai iškeltų reikalavimų kartele pirmiausia sau, o paskui kitiems, jo spėtų padaryti darbų suvestine, turėsime pripažinti pralaimėjimą aiškia persvara pagal daugelį rodiklių.
Kiekviena atminimo lentomis išskirtų asmenybių savo veiklos srityje buvo nepakartojama ir gal net vienintelė tomis sąlygomis įmanoma, bet Stasys Šilingas buvo pažymėtas ypatingu lemties ženklu. Tokio universalumo, interesų platumo tarp kitų Antrosios Lietuvos Respublikos (1918–1940 m.) politikų, kultūros ir visuomenės veikėjų net ir gerai paieškoję, tikriausiai neįstengtume rasti. Laikas, pats gyvenimas, į valstybinio gyvenimo raišką pakilusi besiformuojanti, bet jau savo vertę ir svarbą pajutusi moderni jauna lietuvių tauta suteikė S. Šilingui nepaprastas galias. Tas pačias galias S. Šilingas diegė, ugdė ir puoselėjo savo aplinkoje, o per įvairiapusišką veiklą – spaudoje, kultūrines ir visuomenines organizacijas ir tautoje. Šiandien pasakytume, veikė pagal sinergijos principą, kai du veiksniai sukelia nelauktą ir didesnį efektą, negu atskirai veikiančių veiksnių poveikių suma. S. Šilingas gerai jautė ir jautriai reagavo į istorinio laiko diktuojamą natūralią tautos slinktį valstybingumo link, pats buvo tos slinkties spartintojas, gal net vienas iš svarbiausių variklių. Šiais dalykais ir S. Šilingo gyvenimu bei veikla besidominčius nukreipiame į labai turiningą ir kruopščiai parengtą Vyto Urbono monografiją „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei“.
Kelmės kraštas vienija trijulę
Pastebėsime, kad trijų iš penkių atminimo lentose įamžintų iškilių kauniečių pavardes susiejo ne vien buvęs jų gyvenamasis namas Daugirdo g. 4, bet ir Kelmės kraštas: Stasys Šilingas ir Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis Kelmėje buvo palaidoti (tiesa, 1999 m. S. Šilingo palaikai perlaidoti Ilguvos kapinėse), o Jonas Garalevičius Kelmės krašte – Žalpiuose (Dvariškiuose) gimė, ten vietos kapinėse ir palaidotas šalia motinos savo paties lėšomis pastatytoje originalios architektūros koplyčioje. Sugrįžo į gimtinę visiems laikams, nuveikęs didelius darbus ir palikęs gilų pėdsaką tėvynainių atmintyje. Užtektų pasakyti, kad suremontavo, perstatė ar atnaujino apie šimtą vargonų Lietuvos ir už dabartinės Lietuvos sienų esančiose bažnyčiose, taip pat pastatė apie 20 naujų vargonų.
Tai, ką pasakėme apie Jono Garalevičiaus nuopelnus savo šaliai ir jos žmonėms, tėra tik dalis to, ką privalome pasakyti apie šios asmenybės nuopelnus. J. Garalevičius pagarsėjo ne tik kaip vienas garsiausių ir produktyviausių Lietuvos vargonų statytojų, muzikos instrumentų gamintojų, bet nusipelnė ir Lietuvos oreivystės istorijai. Jis su Aleksandru Kulvinskiu 1911 m. pastatė pirmąjį sklandytuvą Lietuvoje. XX a. pradžioje J. Garalevičius pagarsėjo kaip nagingas mechanikas ir verslo žmogus, bet kartu reiškėsi lietuvių tautinio sąjūdžio veikloje, parašė vadovėlių. Įdomi, net unikali savo gabumais ir sugebėjimais asmenybė, todėl būtina apie tai kuo plačiau žinoti.
Persismelkė gimtųjų Žalpių muzikomis
Antroje publikacijos dalyje savo dėmesį sutelksime būtent į Jono Garalevičiaus asmenybę ir jo nuveiktus darbus. Kaip sakyta, gimė 1871 m. lapkričio 21 d. Žalpių (Dvariškių) bažnytkaimyje ant Žalpės upės kranto ties dabartinio Kelmės rajono riba su Raseinių rajonu. Lankė Kelmės pradžios ir Raseinių apskrities mokyklas, vėliau keletą metų sėmėsi mokslų Palangoje, Liepojoje ir Kaune. Atrodo, kad buvo judrus ir gabus vaikinukas. Palangos bažnyčioje padėdamas vargonininkui giedoti „godzinkas“ pats pramoko groti vargonais. Regis, ne nuo nulio pradėjo. Vargonininko, kompozitoriaus, choro dirigento ir muzikologo Juozo Žilevičiaus (1891–1985) tvirtinimu, iš labai muzikalaus kaimo į gyvenimą išėjo Jonas Garalevičius. Įsivaizduokime, kad jo gimtajame kaime buvo ištisas savamokslių orkestras, kurio sudėtį sudarė trys smuikai, violončelė, kontrabosas, dar klarnetas, fleita, klarnetas ir būgnelis. Prie viso to reiktų pridėti ir visą krūvą dūdelių iš karklo, kuriomis orkestre griežė Jono mama. Tėvas smuikavo, o kokiu instrumentu grojo Jonas sunku pasakyti.
Žalpiškiai grodavo per šokius, savo malonumui trenkdavo maršus – visa apylinkė skardėjo. Visa tai veikė Jono vaizduotę, o dar kaimo vyrai mokėjo tą vaizduotę pakaitinti, kitus ir pačius save padžiuginti. Įtvėrę ilgą lentą į tarp-miečius, kita skersai pabraukdavo ir garsas per girias aidėdavo ištisus kilometrus. Iš arti tas perkūniškas garsas kone sprogdindavo ausų būgnelius. Ar skaitytojas suprato, kas tai per išmįslas? Jūsų nuolankus tarnas prisipažįsta nesupratęs, bet taip rašo didelis muzikos autoritetas J. Žilevičius, žemaitis kaip ir J. Garalevičius, tad nėra pagrindo abejoti.
Tikriausia ne mažesnį įspūdį Jonui darė ir kaimo žmonių nagingumas: visus didžiuosius styginius instrumentus jie buvo patys pasidirbdinę, tik smuikus meistravo tame darbe įgudęs kaimynas Saročka. Į šias aplinkybes turėtume atkreipti ypatingą dėmesį, ypač jei norim patirti, kaip kažkokioj Žemaičių krašto glūdumoj į pasaulį atėjęs vaikinukas tarsi iš stebuklingų šaltinių gauna tokių stebėtinų gabumų, kurių nesuformuos jokios mokyklos, net jei taikys išmoningiausias mokymo sistemas. Paliksime garbiems
edukologams visus tuos dalykus nagrinėti, o patys pasekime Jono Garalevičiaus tolesnį gyvenimo kelią. Nebuvo jis labai lygus ir lengvas.
Sūnaus mokslai Garalevičiams iškart prarado bet kokį patrauklumą, kai jie išgirdo nemalonią žinią: Jonas į seminariją nestos, kunigu būti neketinąs. Kokia gėda prieš kaimynus ir gimines. Tėvų atsakas žinia koks – nutraukė paramą sūnaus mokslams. Šis su penkiais rubliais kišenėje išvažiavo į Rygą. Gabiam ir darbščiam angelas išlygina kelio nelygumus: pasisekė gauti raštininko vietą apygardos teisme. Įstojo Rygoje į realinę gimnaziją, pats mokydamasis teikė apmokamas pamokas žemesnių klasių atsiliekantiems mokiniams. Nenutraukė ryšio su muzika, susidomėjo vargonų gamyba, sėmėsi patirties iš vargonų gamyba užsiimančių darbininkų, progai esant ir pats mėgo pagroti savo malonumui.
Į Štetiną, Pomeranijos sostinę
Jaunuoliui labai pravertė darbo raštininku patirtis, kuri visai nelauktai atvedė jį į Tukumo pilį pas kunigaikštį Lieveną. Mat kaip turintis raštininko darbo įgūdžių buvo priimtas raštininku pilyje. Ši pažintis su Lievenu nulėmė jo tolesnį likimą. Kunigaikštis garsėjo kaip didelis technikos mėgėjas, turėjo įsirengęs dirbtuves, kuriose dažnai praleisdavo nuo tarnybos ir reikalų laisvą laiką. Ar ne šis bendras pomėgis ir suartino kunigaikštį su raštininku? Panašu į gražią pasaką, bet juk abu mėgo meistrauti, abu linko į mechaniką. J. Garalevičius tuo metu ne juokais buvo „susirgęs“ vargonų ir kitų muzikos instrumentų kūrimo „liga“. Kunigaikštis taip pat buvo panašaus sukirpimo technikos „ligonis“, kuriam darbas su įvairiais mechanizmais ir darbo įrankiais teikė didžiausią palaimą. Kartą įsidrąsinęs J. Garalevičius pasiūlė šviesiausiam kunigaikščiui imtis bendros techninės kūrybos – kartu pasigaminti saloninius vargonus. Šio amato J. Garalevičius jautėsi pakankamai pramokęs, bent jau tiek, kad imtųsi gan avantiūriško užmojo. Jo drąsą didino vargonų statybos literatūra, kuria jau buvo spėjęs apsirūpinti. Sparnus dar didesniam polėkiui suteikė kunigaikščio Lieveno sutikimas tokio pasiūlymo imtis.
Pusę metų truko įtemptas darbas, kurį vainikavo puikus rezultatas – vargonai buvo pastatyti ir suderinti, kunigaikščio svečiai negalėjo atsistebėti abiejų kūrėjų nagingumu. Greičiausiai J. Garalevičius gaudavo progų tiems svečiams ir pagroti.
Galimas dalykas, kunigaikščio patartas J. Garalevičius ryžosi toliau mokytis vargonų statybos meno. Susitaupęs šiek tiek lėšų išvyko į Štetino miestą Vokietijoje. Anuomet tai buvo Pomeranijos hercogystės sostinė, kuri būdama Prūsijos sudėtyje tuo vardu didžiavosi nuo XVII amžiaus. Tik 1945 m. Potsdamo konferencijos sprendimu miestas buvo priskirtas Lenkijai ir nuo tada vadinamas Ščecinu. Tai štai tame mieste mūsų žemaitis 1884 m. pradėjo mokytis vargonų statybos meno Barnimo Griunebergo (Barnim Grüneberg, 1828–1907) vargonų statybos įmonėje. Po kelerių metų gavo mokslo baigimo diplomą, vėliau toje įmonėje dirbo. Montavo firmos vargonus įvairiose šalyse. Niekas nežino, prie kokių Europos miestų bažnyčių vargonų prisiliesta žemaičio Garalevičiaus nagingų rankų. Gal patyrinėjus tų bažnyčių ar B. Griunebergo įmonės archyvus (jeigu per karus išliko) paaiškėtų mums įdomūs dalykai?
Bažnyčioms dovanojo dieviškos muzikos balsą
Keturiolikos metų gyvenimo svetur pakako, kad ištartų – gana. 1898 m. J. Garalevičius atvyko į Kauną, kur susipažino su kompozitoriumi Juozu Naujaliu, per kurį gavo pasiūlymą pataisyti vargonus Kavarsko bažnyčioje. Toliau užsakymų vis daugėjo, prasidėjo savarankiška J. Garalevičiaus veikla. Dar tais pačiais metais Želvos bažnyčioje savarankiškai pastatė pirmus naujus vargonus. Matyt, vargonų remonto, statymo ir derinimo darbai sekėsi, jei J. Garalevičius Kaune Daugirdo g. nusipirko namą. Spaudoje esama duomenų, kad jame 1905 m. įsirengė vargonų dirbtuvę „Fabrika muzikos instrumentų“. Kaune nuo 1898 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. J. Garalevičius atnaujino ar perstatė apie šimtą vargonų. Gražus skaičius.
Įspūdingas ir naujų jo pastatytų vargonų skaičius. Gali varginti tų bažnyčių išvardijimas, bet ne vienas skaitytojas atras sau brangią bažnyčią, kurioje stovi J. Garalevičiaus pastatytieji vargonai ir tai reiktų įsiminti. Tie vargonai per mišias gaudžia Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, Garliavos Švč. Trejybės, Lazdijų Šv. Onos, Metelių Kristaus Atsimainymo, Platelių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, Prienų Kristaus Apsireiškimo, Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies, Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Vilkijos Šv. Jurgio, Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčiose, Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje. Kai kurie J. Garalevičiaus statyti vargonai šiandien atsidūrę už dabartinės Lietuvos ribų Baltarusijoje (Breslaujoje), Latvijoje, Ukrainoje (Smiloje), o Seinuose (dabar Lenkija) katedrai J. Garalevičius pastatė net trejus vargonus, vieni jų laikomi geriausiais jo pastatytais vargonais. Vaizdžiai tariant, J. Garalevičius Lietuvos bažnyčioms suteikė dieviškos muzikos balsą, be kurio sunku įsivaizduoti katalikiškas pamaldas.
Jo fabrike Daugirdo gatvėje buvo ir kanklių skyrius, jame pagaminta keli tūkstančiai kanklių ir kitų muzikos instrumentų. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad 1901–1914 m. su J. Astrausku pagamino per 2 tūkst. styginių instrumentų – suvalkiečių dvylikastygių kanklių, citrų su 15-20 stygų trimis ar šešiais klavišais. Kitur skelbiama, kad pagamino net apie 5 tūkst. kank-lių, daug jų išsiųsta JAV lietuviams. Vargu ar kas šiandien besuskaičiuos. 1910 m. išleido knygą „Trumpas vadovėlis išsimokinimui kaip groti ant kanklių“, parašė tris vadovėlius kaip skambinti citra ir kanklėmis. Išleido ir laikrodininkystės vadovėlį, parašė straipsnių į spaudą apie vargonus ir vargonininkus.
Naujiems atradimams atvira erdvė
Išvardijome tikriausiai toli gražu ne visas bažnyčias, kuriose galima pasiklausyti auksarankio žemaičio statytų vargonų. Štai kad ir Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje vargonai statyti 1904 m. – Jono Garalevičiaus statyti. Instrumento griežykloje firminė porcelianinė emblema su įrašu „Jan Garalewicz / Kowno“ šio fakto neleidžia abejingai apeiti. Neturėtų gluminti lenkų kalba paliktas profesinės veiklos pėdsakas. Nepamirškime, kad ligi 1904 m. Šiaurės Vakarų krašte, kaip XIX–XX a. pr. vadintos Rusijos imperijos sudėtyje atsidūrusios buvusios LDK žemės, galiojo lietuviškos spaudos draudimas, tad lietuviškai pasirašyti bus galima tik po 1904 metų, atgavus teisę į savo kalba parašytą spausdintą žodį. Tada jo statytuose vargonuose aptinkame užrašus „Jonas Garalevičius / Kaunas“. Remdamasis dr. Girėno Povilionio informacija, paminėsiu, kad Pakruojo bažnyčios vargonai yra nedideli, vieno manualo, su pedalais, 12-kos balsų. Tai romantiniai vargonai, kuriuose vyrauja aštuonių pėdų fleitiniai balsai, papildyti liežuvėliniu trompetu. Traktūra mechaninė, oro skirstymo dėžės sklendinės. Vargonų griežykla atskirta nuo vargonų spintos priešais prospektą, kuris yra istoristinis su neogotikos elementais.
Leidom sau šiek tiek pasimėgauti profesine terminija, kuri tikriausiai sujaudintų J. Garalevičių ir atvertų širdį platesniems komentarams.
Gaila, kad nepaliko atsiminimų (ar bent mes nieko apie tai nežinome), nepateko į žingeidaus žurnalisto rankas – šiandien turėtume puikų liudijimą apie nuostabią veiklos sritį, kur susieina muzika, menas, technikos ir mechanikos meistriškumas ir, žinoma, verslas. O kur dar gyvenimo kelyje sutikti žmonės, pradedant gimtųjų Žalpių muzikantais ir ten patirtais pirmaisiais muzikiniais įspūdžiais, kartu su kunigaikščiu Lievenu Tukumo pilyje savo rankomis gaminamais pirmais saloniniais vargonais, tęsiant pamokomis Štetine pas vargonų statybos korifėjų Barnimą Griunebergą, su vargonų statymo ir kitų muzikos instrumentų gamybos profesine veikla susijusiais įvykiais. Tuo labiau, kad J. Garalevičiaus gyvenimas vien profesine veikla neapsiribojo, jis nusipelnė ir lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veiklai.
Vienas svarbiausių J. Garalevičiaus pastatytų muzikos instrumentų – Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilikos vargonai, verti atskiro nagrinėjimo. Esama rimto pagrindo teigti, kad šie vargonai pasitarnavo ir J. Garalevičiui 1907 m. Seinų bazilikoje statant naujus vargonus ir didinant mažą buvusių vargonų prospektą. Šiandien Seinai didžiuojasi bazilikoje esančiais vargonais, neslopsta žinovų ginčai dėl vargonų labai meniško prospekto vienalaikiškumo ir priskirimo autentiškam barokui. Viena iš versijų, kad tai J. Garalevičiaus pagal Šiluvos bazilikos vargonų prospektą meniškai atlikta replika. Bet apie tai kitoje rašinio dalyje.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas