Baltasis likimo žirgas raudona uodega (5)

Pradžia Nr. 2, 3, 4 ir 6

Ši publikacija skirta karaimų tautos dvasinio ir pasaulietinio vadovo, diplomato, orientalisto mokslininko ir karaimų tautos muziejaus kūrėjo Hadži Seraja Chano ŠAPŠALO (1873–1961) 50-osioms mirties metinėms paminėti.

Kai Vilnius tapo karaimų kultūros centru

Įžvalgus vertintojas galėtų atkreipti dėmesį, kaip įvairiose šalyse ir skirtingais istoriniais laikotarpiais buvo kreipiamasi į S. Šapšalą. Krymo karaimų aplinkoje jis buvo Seraja ben Mordechajus, Rusijos imperijos ir sovietinės santvarkos laikais tarp rusakalbių – Sergejus Markovičius Šapšalas, tiesa, kartais ir Seraja. Pasitaikydavo, priklausomai nuo aplinkos ir aplinkybių, kad prie savo vardo pridėdavo ir tokius garbingus tiurkiškus titulus kaip Hadži (reiškia keliautoją į šventas vietas, keliaujantį maldininką ar piligrimą) ar net Chanas Šapšalas. Irane, arba Persijoje, kaip ta šalis seniau buvo vadinama, jis savo pedagoginių, diplomatinių ir mokslinių nuopelnų dėka tapo Hadži Seraja Chanu Šapšalu. Tačiau niekad taip skambiai, net pompastiškai nepasirašinėjo, kaip būdamas Lenkijos valstybės pilietis – Jego Exellencja Szapszał Hadży Seraja Han (Jo Ekscelencija Hadži Seraja Chanas Šapšalas). Dar pasakysime, jog Lenkijos valstybė už nuopelnus jį apdovanojo Komandoro kryžiumi su Lenkijos atgimimo (II Žečpospolitos) ordino žvaigžde – neblogai derėjo prie visų jo Irane ir Rusijos imperijoje gautųjų apdovanojimų. Po Antrojo pasaulinio karo sovietinėje Lietuvoje visi titulai ir ankstesni nuopelnai oficialioje erdvėje virto istorijos viesulo išsklaidytais dūmais. Tiesa, buvo ir kita erdvė, kurioje S. Šapšalo autoritetas buvo nepaneigiamas, jo mokslinės veiklos nuopelnai buvo vertinami. Tai Oriento tyrinėtojų aplinka.

2012_07_24
Serajos Šapšalo nuotrauka su jo parašu ant Rytų Europos mokslinio tyrimo dokumento pažymėjimo

Nepaneigiamas faktas, kad Seraja Šapšalas mokėdavo rasti bendrą kalbą, regis, su prieštaringiausių ir net viena kitai priešiškų ideologijų atstovais, prisitaikyti prie įvairių politinių režimų. Jis puikiausiai sutarė su lenkų administracija, 1930 m. S. Šapšalo vadovaujamas karaimų bendruomenes Trakuose ir Lucke lankė pats Lenkijos prezidentas Ignacas Moscickis. Vertinant S. Šapšalo įvairiapusę veiklą Vilniuje ir Trakuose Lenkijos valstybės valdymo metais tenka pripažinti, kad jo dėka karaimų tautos autoritetas Lenkijoje buvo išties pakankamai aukštas.

Kad ir kaip prieštaringai vertintume tarpukario Lenkijos politiką vadinamajame Vilniaus krašte 1920–1939 m., tenka pastebėti nemažai gerų karaimų bendruomenėms pokyčių. Po Pirmojo pasaulinio karo tikruoju karaimų kultūros centru tapo Lenkijos valstybės sudėtyje atsidūręs Vilnius, S. Šapšalo veikla ir jo autoritetas čia suvaidino toli gražu ne paskutinį vaidmenį. Ne be S. Šapšalo pastangų 1936 m. Lenkijos Seimas priėmė dokumentą, kuriuo karaimų ir musulmonų bendruomenėms suteiktas juridinio asmens statusas, patvirtintas jų statutas. Teisine prasme buvo sugrąžintas toms religinėms bendruomenėms savarankiškumas, kurį jos turėjo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Trakų karaimų dvasinė valdyba nuo šiol vadovavo visiems Lietuvos ir Lenkijos karaimams. Vilniaus universitete, tuo metu vadintame Stepono Batoro vardu, buvo pradėtos gaivinti Orientalizmo studijos, užgesusios kartu su 1832 m. uždarytuoju Vilniaus universitetu.

Ir dar vienas svarbus dalykas: tuo metu Trakuose karaimų vaikams oficialiai buvo galima mokytis karaimų kalbos ir tautos išpažįstamos religijos. Jos mokė vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897–1982), įkūręs parapinę mokyklą ir vaikų darželį. S. Firkovičius buvo Trakų karaimų religijos ir kalbos mokyklos direktorius, kartu ir mokytojas. Labai kūrybiškas žmogus, rašęs eilėraščius, pjeses, skatinęs teatro vaidinimus. S. Firkovičius rinko karaimų patarles, priežodžius, sudarinėjo karaimų kalbos žodyno kartoteką. Gimtąja kalba ir religija jis siekė išsaugoti savo tautos tapatumą, todėl ypač rūpinosi vaikais ir jaunimu kaip tautos išlikimo pagrindu. 1940 m. šioms jo pastangoms sovietų valdžia užkirto kelią, mokyklą ir darželį uždarė. Norintys mokytis karaimų kalbos tą darė nelegaliai, slapta. O S. Firkovičiaus dėka, kad jau šią asmenybę prisiminėme, Trakų kenesa taip ir nebuvo galutinai uždaryta, jis išliko jos vyriausiuoju dvasininku – hazanu, slapta atlikdavo religines apeigas.

Tarsi grįžimas į LDK laikus

Prieškario Lenkijos spaudoje, kai kalbama apie Vilniaus, Trakų, Lucko ar Haličo karaimų bendruomenes, visur figūruoja sąvoka Lenkijos karaimai. O juk ne Lenkijos kuris nors valdovas, bet Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas parsivežė ar parsikvietė tam tikrą skaičių Krymo karaimų ir totorių į Lietuvą (ne į Lenkiją), jie buvo apgyvendinti būtent Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose, privilegijas gavo iš Lietuvos valdovų. XX a. Lietuvos karaimai ir totoriai staiga virto Lenkijos karaimais ir Lenkijos totoriais. Panašiai gyvendami Rusijos imperijos sudėtyje visi buvo tapę Rusijos karaimais ir totoriais. Sunku pasakyti, kiek tai buvo derinama su pačių karaimų ir totorių bendruomenėmis ir kokia buvo tų bendruomenių narių nuomonė šiuo klausimu. Tikriausiai labai nesispyrė, nes bet kuri valdžia mėgsta nuolankius pavaldinius.

Tai atsispindėjo ir tarpukario spaudoje. Antai pabrėžiama, kad Trakų karaimų namuose šalia Senojo Testamento galima išvysti ir Nobelio literatūros premijos laureato Henriko Senkevičiaus (Henryk Sienkiewicz) romaną „Ugnimi ir kalaviju“. Įdomu, kad pokario laikais karaimų namuose apsilankantiems Lietuvos žurnalistams į akis pirmiausia krisdavo ne Senkevičiaus romanai, bet karaimų itin gerbiamo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretai, kurio tarpukario lenkų žurnalistai sugebėdavo kažkaip nepastebėti. Sunku patikėti, kad Trakų karaimai Vytauto portretus būtų slėpę. Tiesiog žmonėms būdinga matyti tai, ko labai norisi – tinka visoms santvarkoms.

Jeigu pavartytume 1924–1947 m. leistą, tegu ir su pertrūkiu karo metais, žurnalą „Myśl karaimska“, tai įsitikintume su kokia pagarba Lietuvos karaimai prisimena, mini ir net garbina Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Tokios pagarbos ir meilės užkariautojai, pavergėjai paprastai nenusipelno. Jeigu 600 metų tautos atmintyje išlieka, jų vardas istorijoje neišblunka, vadinasi, tai ne šiaip užkariautojas, bet tos tautos geradarys. Šitai pasakytina apie Vytautą. Ko tik lenkų, vokiečių, rusų istorijos šaltiniuose nerasime apie Vytautą – gero ir blogo, nuo susižavėjimo iki būtų ir nebūtų trūkumų išvardijimo, bet juk ne karaimų tautos atmintyje tie trūkumai užsifiksavo. Karaimai mato Vytautą kaip labai teisingą valdovą, vertą kuo didžiausios pagarbos ir nuoširdaus susižavėjimo, kuria šios tautos intelektualai ir literatai Vytautą gausiai per šimtmečius apdovanojo. Taip karaimai išreiškė savo tautos požiūrį į Lietuvos valdovą – už gera jam atsidėkojo geru, ir ta geroji atmintis tapo istorine tradicija, įaugo į Lietuvos karaimų istorinę ir tautinę savimonę, tapo jų tapatumo dalimi, savotišku tautinio atsparumo ženklu ir simboliu. Kai šių eilučių autoriui mieli kolegos lenkai parodys bent vieną Lenkijos karalių ar naujųjų laikų prezidentą, kuris nusipelnė tokios karaimų tautos meilės ir susižavėjimo kaip Vytautas, mielai pripažinsime to valdovo ar vadovo autoritetą, pasveikinsime ir tos žinios atradėją. O kol kas – Vytautas nepralenktas ir vargu ar jo vardas karaimų tautoje laikui bėgant sumenks.

Štai kodėl sąvoka Lenkijos karaimai, kai kalbama apie Vilniaus, Trakų ar Lucko karaimus, lietuvio ausiai skamba keistokai. Reiktų išnašos su išsamiu istoriniu paaiškinimu ir susitariant dėl sąvokų prasmės, kurios skirtingoms tautoms dažnai skamba nevienareikšmiškai ar net skirtingai.

Sunku būti pranašu tarp savųjų, dar sunkiau tarp svetimųjų

Ne visai draugiškai S. Šapšalo atžvilgiu nusiteikę autoriai įvairiomis progomis, o ir be jų kartais skaudžiai jam įgeldavo, pabarstydavo aštrių spyglių po jo Likimo balto žirgo kanopomis. Girdi, S. Šapšalas su visais rasdavo bendrą kalbą, sutardavo su Pilsudskiu, Hitleriu, aišku, ir su Stalino „anūkais“. Pasakyta piktai ir neteisingai, kaip kad būna su idėjiniais priešininkais polemikos įkarštyje, kai argumentus gožia emocijos. Smetonos tame ne visai garbingame sąraše neteko matyti, bet gal ir mastas skiriasi.

Kad S. Šapšalas sutarė su nepriklausomos Lietuvos Respublikos valdžia, kai 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Vilnius ir dalis Vilnijos buvo grąžinta Lietuvai, nereiktų labai stebėtis. Tiesa, 1940 m. atėjus sovietams jis buvo priverstas atsisakyti hachano pareigų ir visų savo titulų, bet tai jau buvo kitos santvarkos gaivalas. Į Lietuvą įžengus Vokietijos naciams S. Šapšalas faktiškai toliau vykdė tas pačias karaimų dvasinio ir pasaulietinio vadovo pareigas. S. Šapšalo veikla nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais nusipelno atskiro nagrinėjimo. Jis darė viską ir daugiau, kiek tomis sąlygomis buvo įmanoma, kad ne tik jo kruopščiai surinktas karaimų tautos paveldas, bet ir pati karaimų tauta būtų išsaugota. Išsikeltą užduotį jis įvykdė gal net su kaupu. Tačiau tas faktas, kad hitlerinės okupacijos metais Vokietijos naciai karaimų nepersekiojo pagal rasinį principą, nevykdė jų masinių žudynių, skirtingai nuo holokaustą patyrusios žydų tautos, kartais iššaukdavo ne visai adekvatų vertinimą. Ką apie tai žinome? Remsimės spausdinta informacija, kurią veikiausiai būtų galima gerokai papildyti, jeigu šios temos tyrinėjimui būtų specialiai atsidėta.

Kad karaimai nepatyrė holokausto, maža tauta nacių okupuotuose kraštuose buvo išgelbėta nuo fizinio sunaikinimo skelbtuose straipsniuose dažniausiai didžiausi nuopelnai dažnai priskiriami S. Šapšalui. Tai natūralu, nes jis tuo metu buvo tikrasis šios tautos lyderis. Reikėjo įrodyti, kad karaimai etniškai nėra žydų tautos dalis, bet priklauso tiurkų tautoms, yra viena iš tiurkų tautų. S. Šapšalo dar XX a. ket-virtajame dešimtmetyje karštai propaguota teorija, karaimų dejudeizacijos siekiai, tam reikalui išties pasitarnavo, nors nėra paprasta atsakyti, ar suvaidino lemiamą vaidmenį. Veikiausiai įtakos turėjo daugelis veiksnių. Nė kiek nemenkindami S. Šapšalo nuopelnų ir diplomatinių sugebėjimų, su kuriais jau turėjome progos susipažinti prieš tai spausdintose šios publikacijos dalyse, atkreipsime dėmesį į kai kuriuos papildomus momentus. Gal pavyks juos susieti, tegu bent iš dalies, ir į tam tikrą visumą.

Karaimais susidomi Italijos antropologai

1934 m. rugsėjo 4–16 d. Italijos Etninių problemų tyrimo komisija surengė mokslinę ekspediciją į Vilnių, Trakus, tuo metu taip pat Lenkijai priklausiusį Lucką Voluinėje, kai kurias Galicijos vietoves. Buvo tiriami Lietuvos ir Lenkijos karaimų, kurių protėvius iš Krymo atvežė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, antropologiniai, genetiniai ir demografiniai duomenys. Be Lenkijos valstybės sudėtyje atsidūrusių karaimų, buvo aplankyti ir Panevėžio karaimai Lietuvoje. Ekspedicija buvo surengta pačių Italijos antropologų iniciatyva, siekta mokslinių tikslų, bent kiek galima spręsti iš spausdintų duomenų. Ekspedicijai vadovavo italų statistikas, sociologas, demografas ir ekonomistas profesorius Korado Džini (Corrado Gini, 1884–1965).

Ką žinome apie šį mokslininką? Bolonijos universiteto auklėtinis (1905 m.), dėstė Kaljario, Padujos ir Romos universitetuose. Nerimą kelia jo 1927 m. išleistos knygos pavadinimas – „Moksliniai fašizmo pagrindai“. Dučės Benito Musolinio laikų vienas iš žymiausių fašizmo teoretikų ir ideologų, bene svarbiausias jo veikalas – „Politinės ekonomikos paskaitos“ (Lezioni di Politica Economica, 1926). Lorenco kreivės* algebrinės interpretacijos, pagarsėjusio vadinamojo Gini koeficiento (1921) autorius. Italijos Sociologijos ir Statistikos draugijų prezidentas. 1962 m. bus išrinktas Accademia dei Lincei nariu. Priminsime, kad ši seniausia 1603 m. įkurtoji Mokslų akademija, dažnai vadinama „Lūšiaakių akademija“ nuo 1871 m. vykdo šios šalies Italijos nacionalinės mokslų akademijos funkcijas.

Tai štai Trakuose dar gyvena karaimai, atsimenantys italų antropologų vykdytas procedūras. Buvo tiriami brandaus amžiaus abiejų lyčių karaimai. Italai vietos karaimų galvas matavo specialiais įtaisais, paskui dešinės rankos delną ištepdavo tam tikrais juodais dažais ir liepdavo palikti atspaudą ant balto popieriaus lakšto. Taip pat buvo išmatuojama visa ranka, tekdavo palikti ir kojų pėdų atspaudus. Buvo imami karaimų kraujo mėginiai. Italų komisijos nariams sugrįžus iš minėtų karaimų gyventų miestų, buvo paskelbtos jų atliktų matavimų išvados. Svarbiausia iš jų tokia: antropologiškai karaimai yra tiurkų kilmės tauta, artimiausia Pavolgyje gyvenantiems čiuvašiams. Pastarosios tautos protėviai buvo chazarams giminingi Pavolgio bulgarai.
Profesorius Corrado Gini ištirtųjų Lietuvos ir Lenkijos karaimų antropologinių ir kraujo grupių tyrimų rezultatus 1939 m. paskelbė italų mokslo žurnale „Genus“. Ko gero, publikacija pasirodė pačiu laiku, žinant kas tuo metu dėjosi nacistinėje Vokietijoje. 1933 m. A. Hit-leriui atėjus į valdžią, prasidėjo žydų persekiojimas, įgavęs oficialios nacių politikos valstybėje mastą, siekiant fiziškai sunaikinti žydų tautą.

Profesoriaus Michalo Reicherio nuopelnas karaimams

Anksčiau už italus Vilniaus ir Trakų karaimų kraujo tyrimus dar 1932 m. atliko Vilniaus Stepono Batoro universiteto Anatomijos katedrai vadovavęs žydų kilmės profesorius Michalas Reicheris (1888–1973). Jis ištyrė 288 abiejų lyčių individus nuo 2 iki 73 metų. Nustatė, kad ištirtųjų karaimų kraujo grupių dėsningumai skiriasi nuo Krymo karaimų kraujo mažesniu grupės A (II) standartiniu nuokrypiu ir gerokai didesniu 0 (I) ir B (III) standartiniu nuokrypiu. Trakų ir Vilniaus karaimų kraują lyginant su žydų ir Krymo karaimų krauju akivaizdūs ir ryškūs kraujo grupių pasiskirstymo skirtumai. Jie ryškesni tarp tuometės Lenkijos karaimų ir žydų negu tarp Lenkijos karaimų ir Krymo totorių. Gyvendami izoliuotai nuo kitų tautų ir stengdamiesi išlaikyti savosios tautos tapatumą, karaimai labai retai sudarinėjo mišrias santuokas, todėl neišvengė kraujomaišos, bet su žydų tauta genetiškai karaimai labai menkai panašūs.

M. Reicherio 1933 m. paskelbtųjų tyrimų** rezultatai turėjo daug didesnę, negu vien mokslinę reikšmę. Pirmiausia pačiam karaimų tautos likimui suvaidino gal net lemiamą reikšmę. Įvykiai nacistinėje Vokietijoje atvedė prie žydų ir čigonų tautų holokausto, nors ištarus žodį holokaustas apie čigonus dažnai pamirštama. Skirtingi piktadarystės mastai, bet esmė ta pati.
Žydų kilmės Lenkijoje gimusio prof. M. Reicherio Vilniaus universitete atlikti darbai nusipelno, kad apie juos būtų kuo plačiau žinoma. Ar profesorius nujautė, kad jis gelbsti visos nedidelės tautos gyvastį? Sunku pasakyti, bet naciams 1941 m. birželį įžengus į Vilnių, M. Reicheris nė nemanė atšaukti savo mokslinių tyrimų rezultatų. Tai buvo labai svarbu, nes profesoriaus darbu rėmėsi ir kiti Europos šalių mokslininkai, o nacių „genetikams“ iš po kojų buvo išspirta svarbi atrama, kai atėjo metas priimti sprendimą dėl tolesnio karaimų tautos likimo.

Karaimai ir Vokietijos naciai

Kad tas lemtingas laikas neišvengiamai artinasi, pirmieji aštriai pajuto Vokietijoje gyvenusieji karaimai. 1917 m. subyrėjus Rusijos imperijai daug karaimų, tarp jų ir nemaža dalis šios tautos inteligentijos įvairiais keliais pateko į Vokietiją, Lenkiją, Prancūziją, Turkiją. Antai Vokietijos karaimų bendruomenėje buvo net 18 generolo Vrangelio karininkų karaimų. Naciams pradėjus persekioti žydus, nukentėjo ir kai kurie karaimai, nes naciai nebuvo linkę daryti šiai tautai kokių nors išimčių. Štai tada ryžtingi emigracijoje gyvenusių karaimų bendruomenės pirmininko Semiono Ezrovičiaus Duvano (1870–1957) veiksmai turėjo reikšmingų šiai tautai padarinių. Šios asmenybės niekaip negalima apeiti.

S. Duvanas iki Rusijos revoliucijų buvo vienas ryškiausių Taurijos gubernijos savivaldos vadovų, Eupatorijos miesto „galva“, 1910 m. tose pareigose pakeitęs mūsų jau anksčiau aprašytąjį Samuilą Pampulovą, kuris savo ruožtu paliko pakankamai ryškią įtaką S. Šapšalo biografijoje. Dar pridursime, kad S. Duvano senelis buvo pirmasis Krymo karaimų hachanas Semionas Bobovičius. Tai štai po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzijoje apsigyvenęs S. Duvanas sureagavo į nacių veiksmus prieš Vokietijos karaimus ir 1938 m. rugsėjį atvyko į Berlyną, kur kreipėsi į Reicho vidaus reikalų ministrą su prašymu oficialiai pripažinti, kad karaimai nėra žydai, todėl prieš žydus nukreipti įstatymai neturi būti taikomi prieš karaimus. Prašyta taip pat pripažinti, kad karaimų išpažįstama religija nieko bendra neturi su jų etnine priklausomybe.

Suprantama, kad šis kreipimasis buvo suderintas su Vokietijos karaimų bendruomene, veikiausiai ir su S. Šapšalu kaip Lenkijoje ir Lietuvoje gyvenusių karaimų vadovu. Dar pasakysime, jog S. Duvano prašymą palaikė Rusų emigrantų biuras, taip pat Berlyno ir Vokietijos vyskupas Serafimas. 1939 m. sausio 5 d. Trečiojo Reicho vidaus reikalų ministerijos rasinių klausimų biuras pateikė savo verdiktą: karaimų etnoso netapatinti su žydų tauta nei pagal tikėjimą, nei pagal rasę. Šis sprendimas padėjo išgelbėti tūkstančių karaimų gyvybes Vokietijos nacių okupuotose šalyse, bet ne viskas buvo taip paprasta.

S. Šapšalo pastangos gelbstint karaimus nuo holokausto

Išeitų, kad S. Šapšalo įtaka gelbstint nuo nacių karaimų tautą yra šiek tiek perdėta? Ne visai taip. Yra duomenų, kad dar 1939 m. S. Šapšalas taip pat kreipėsi į Trečiojo Reicho vidaus reikalų ministeriją su prašymu išnagrinėti karaimų kilmės klausimą ir išvadas paskelbti. Nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją ir užėmus miestus, kuriuose gyveno taip pat ir karaimų tautos gyventojai, jų etninės priklausomybės klausimas įgijo gyvybės ar mirties prasmę. Trečios išeities nebuvo.

Vokiečiai jei imasi, tai iš esmės: į klausimą ar karaimai nėra žydai atsakyti buvo pasitelkti trys istorikai, geriausi to meto karaimų istorijos žinovai Zeligas Kalmanovičius (1881–1944), Meira Balabanas ir Icchokas (Ignacas) Šiperis. Kai kuriose publikacijose tvirtinama, kad visi trys iki karo buvo aršūs karaimų kilmės iš tiurkų teorijos priešininkai. Gal todėl ir buvo nacių pasitelkti kaip ekspertai? Matyt, karo metų įvykiai Vokietijoje ir užkariautuose kraštuose šiuos istorikus privertė pakoreguoti savo pažiūras. Ekspertų garbei reikia pasakyti, kad jie palaikė iš Krymo kilusių Lietuvos ir Lenkijos karaimų kilmės iš tiurkų teoriją, tad jų sprendimas irgi buvo vienas iš labai svarbių, siekiant nuo holokausto išgelbėti okupuotų kraštų karaimus.

Galimas dalykas, šiems ekspertams apsispręsti padėjo ir Vilniaus universiteto Anatomijos katedros vedėjo profesoriaus Michalo Reicherio ir italų antropologų ekspedicijos, kuriai vadovavo profesorius Corrado Gini, mokslinių tyrimų išvados. Moksline drąsa tiesiog stebina M. Reicherio principingumas: karo metais naciai atvirai reikalavo, kad profesorius paneigtų savo paties tyrinėjimų išvadas, bet M. Reicheris nepalūžo ir savo išvadų neatsisakė. Dėl to skaudžiai nukentėjo, kaip žydas profesorius buvo įtrauktas į Arbeitsamt – darbo tarnybą, turėjo dirbti sekinantį fizinį darbą.

Mūsų išvada: daugelio žmonių pastangos, mokslininkų tyrimai, jų išvados ir principinga mokslinė laikysena kartais net kritišku jų pačių likimui metu padėjo karaimų tautai išvengti holokausto Antrojo pasaulinio karo metais. S. Šapšalui taip pat teko susirašinėti su Vokietijos įvairiomis instancijomis ir nacistų ideologais, jis laikėsi tradicinės biblijinės moralės principų kaip tą darė ir visą gyvenimą, nes tais principais grįstas ir karaimų tautos tikėjimas. Būtų labai įdomu tą susirašinėjimą išvysti, ilgainiui tikriausiai tie dokumentai bus paskelbti.

Lietuvos ir Lenkijos kaip ir kitų nacių okupuotų šalių karaimai išvengė holokausto, masiškai nacių jie nebuvo persekiojami. Pastebėsime, kad Prancūzijoje Vokietijos politika karaimų atžvilgiu susilaukė didelio nepasitenkinimo iš vietinių prancūzų nacistų, kurie reikalavo, kad karaimai registruotųsi taip pat kaip ir žydų tautybės gyventojai. Tik 1943 m. sausį generolo Viši vyriausybės generalinis žydų reikalų komisariatas, spaudžiamas Vokietijos, turėjo nusileisti ir pripažinti, kad karaimai nėra žydai. Prancūzijos karaimai nepatyrė šios šalies žydų likimo.

Knietėtų išsitarti, kad istorija turėjo laimingą pabaigą, bet toks teiginys būtų gerokai perdėtas. Okupuotose šalyse nemažai karaimų buvo suimta, kol aiškintasi kas yra kas, jiems teko patirti nemažai išgyvenimų. Kai kuriose šalyse karaimai atsidūrė ant duobės krašto kartu su žydais ir buvo sušaudyti. Taip nutiko su Kijevo karaimais Babij Jar miške. Kol buvo išsiaiškinta, kuo karaimai skiriasi nuo žydų, operacija buvo baigta.

2012_07_25
Hadži Seraja Chanas Šapšalas (pirmoje eilėje sėdi penktas iš kairės) ir jo žmona Vera Eguiz-Chapchal (sėdi trečia iš kairės) 1937 m. svečiuojasi pas Paryžiaus karaimus

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.