Jonas Garalevičius – pirmo sklandytuvo Lietuvoje statytojas (3)

Pradžia Nr. 5, 6

Vasario 15 d. Kaune, Daugirdo gatvėje ant namo, pažymėto 4-uoju numeriu, fasado atidengtos dvi atminimo lentos: viena su bareljefu – valstybės, kultūros ir visuomenės veikėjui Stasiui Šilingui, antra – žymiems kauniečiams Jonui Garalevičiui, Pauliui Galaunei, Vladui Putvinskiui ir Juozui Tallat-Kelpšai. Tęsiame pasakojimą apie J. Garalevičiaus veiklą.

Žmonių atmintis nemėgsta tuštumos

Aptardami į Lietuvą iš Vokietijos sugrįžusio ir jau spėjusio išgarsėti vargonų statybos meistro Jono Garalevičiaus veiklą, neturėtume pamiršti jo ir kaip sąmoningo lietuvio visuomeniškų užmojų. Nuo XX a. pradžios jis aktyviai reiškėsi lietuvių tautinio sąjūdžio veikloje, 1907 m. buvo Šv. Grigaliaus draugijos įkūrimo iniciatorius.
1910 m. pabaigoje prasidėjo Jono Garalevičiaus naujas ir originalus veiklos etapas, kai jis savo dirbtuvėje Kaune su 109 pėstininkų Volgos pulko poručiku Aleksandru Kulvinskiu ėmėsi statyti pirmąjį Lietuvoje sklandytuvą. Pastarasis buvo gimęs 1888 m. Melitopolyje, Taurijos gubernijoje. Baigė Vilniaus I gimnaziją ir Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. Poručiko karinis laipsnis jam suteiktas 1911 metais.

2012_12_17
Pradėjęs nuo kanklių ir vargonų J. Garalevičius ėmėsi ir pirmojo Lietuvoje sklandytuvo statybos

Įvairiose publikacijose apie šį išties reikšmingą taip pat ir Lietuvos aviacijos priešistorės įvykį apsiribojama paties fakto pateikimu ir viena kita detale, kuri kelia daugiau papildomų klausimų, negu teikia atsakymų. Verta išsamių tyrinėjimų tema, tuo labiau, kad Lietuvos aviacijos istorija kupina ne vien stebėtinų laimėjimų, bet ir labai dramatiška, tragiška, pareikalavusi didelių aukų. Užtektų prisiminti talentingų konstruktorių ir lakūnų Jurgio Dobkevičiaus ir generolo Antano Gustaičio, tautos didvyrių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, Didžiosios Britanijos Karališkųjų oro pajėgų (RAF – Royal Force) karo lakūno kapitono Romualdo Marcinkaus gyvenimo istorijas ir likimus.

Ką žinome apie J. Garalevičiaus ir A. Kulvinskio bendradarbiavimą? Kaip ir kiekvienas išskirtinis ir autentiškas laiku neaprašytas, bet žmonių vaizduotę žadinantis įvykis, taip ir šis ilgainiui apaugo būtais ir nebūtais pramanais, dažnai atsirandančiais visai ne iš piktos valios ir noro ką nors išaukštinti ar pažeminti. Tiesiog tokia yra žmonių atminties savybė – trūkstamas vietas užpildyti logiškais ar tikėtinais intarpais. Atmintis, kaip ir gamta, nemėgsta tuštumos. Štai kodėl taip svarbu laiku užfiksuoti įvykį, faktą, o interpretatorių, aiškintojų ir komentatorių vėliau neišvengiamai atsiras, kaip kad neišvengiamai vienus metų laikus keičia kiti. Gerai, kad galime remtis ir pasikliauti Lietuvos aviacijos istoriko, kartu ir muzikologo Vytauto Jurkšto (1928–1992), Jono Balčiūno (1921–2011) ir kai kurių kitų autorių surinktais duomenimis ir įžvalgomis. Puiku, kad turime Lietuvos aviacijos muziejų, kuris visą reikiamą informaciją renka profesionaliai, jaučia atsakomybę už atliekamą darbą ir aviacijos istorijos propagavimą. Pagirsime tokius leidinius kaip „Sparnai“, Lietuvos aviacijos muziejaus 1992–1998 m. Kaune leistą metraštį „Plieno sparnai“ (vyriausiasis redaktorius Algirdas Gamziukas), kuriuose skelbtų publikacijų dėka gerokai palengvinamas reikiamos informacijos suradimas.

Ką prisimena įvykių liudininkas

Sprendžiant iš Kaune prieš Pirmąjį pasaulinį karą leisto dienraščio „Severo-Zapadnyj Telegraf“ keturių 1912 m. sausio mėnesio numerių (1911 m. gruodžio mėnesio pagal senąjį kalendorių), taip pat Vytauto Jurkšto ir Jono Monkevičiaus leidinyje „Sparnai“ (1978 m. Nr. 4) skelbtų publikacijų galima susidaryti šiokį tokį vaizdą apie J. Garalevičiaus ir A. Kulvinskio sklandytuvo kūrimą. Būsimo sklandytuvo brėžinius darė A. Kulvinskis, o juos veikiausiai tobulino ir aparatą savo dirbtuvėje statė J. Garalevičius. Būdamas sumanus ir patyręs mechanikas su A. Kulvinskiu tikriausiai sudarė gerą porą. Inžinieriaus diplomo J. Garalevičius neturėjo, bet domėjosi technikos naujovėmis ir išradyba, pasižymėjo prigimtine nuovoka.

2012_08_17
Pagal Nikolajaus Gano (Mykolo Ganio) pasakojimą šitaip galėjo atrodyti J. Garalevičiaus ir A. Kulvinskio pagamintasis sklandytuvas (M. Želvio piešinys)

To meto spaudoje apie sumanyto sklandytuvo konstrukciją žinių nėra, bet štai V. Jurkštas ir J. Monkevičius rašo, kad po ilgų ieškojimų pavyko rasti vieną XX a. pradžios tų įvykių liudininką. Tai Nikolajus Ganas, gimęs 1899 metais. Tikra pavardė turėjo būti Mykolas Ganys, bet Pirmojo pasaulinio karo metais Ganių šeima pasitraukė į Rusiją ir buvo įtraukta į ten vykusius įvykius – spalio revoliucinį maištą, pilietinį karą ir kt. Rusijoje iš Mykolo Ganio virto Nikolajumi Ganu. 1936 m. jis baigė Maskvos aviacijos instituto Lėktuvų statybos fakultetą, dirbo aviacijos pramonėje, o 1953 m. grįžo į Kauną.
Tai štai N. Ganas prisiminė, kad J. Garalevičius ir A. Kulvinskis savo sklandytuvą pradėjo statyti 1910 m. pabaigoje, o 1911 m. rudenį atliko pirmus bandomuosius skrydžius. Tai buvęs dvisparnis „Farman“ tipo sklandytuvas, kurį pilotas ore valdė balansuodamas savo kūno svoriu. Vėliau gaminamuose šio tipo sklandytuvuose, taip pat ir mūsų aptariamame, buvo įrengiami aukštumos, dar vėliau ir posūkio, vairai. Pagal N. Gano pasakojimą spėtinas J. Garalevičiaus ir A. Kulvinskio sklandytuvo vaizdas perteiktas M. Želvio piešinyje, kurį spausdiname.
Pasak N. Gano, sklandytuvas buvęs pagamintas iš pušinių lystelių, sparnai dengti audeklu. Konstrukcija sutvirtinta vielinių atatampų rezginiu. Važiuok-lei pritaikyti dviračio ratai. Sparnų ilgis 10–12 m, plotas – apie 40 m2. Liemuo – maždaug 7–8 m ilgio. Be piloto sklandytuvas svėrė apie 192 kg. Į orą sklandytuvas buvo keliamas virve, kurią bėgdami tempdavo nuo 6 iki 10 žmonių. Esant 6–8 m/s priešinio vėjo greičiui sklandytuvas lengvai atsiplėšdavo nuo žemės, kildavo į 40–50 m aukštį. Eleronų, skirtų palaikyti skersiniam stabilumui, nebuvo, todėl esant gūsingam vėjui praversdavo prie abiejų sparnų pririštos po vieną virvę, kurias prilaikydavo esantys žemėje žmonės.

Apie skrydžius visuomenei nebuvo skelbiama

Jei ne tas nelaimingas atsitikimas, apie mums rūpimą sklandytuvą ir jo skrydžius žinotume daug mažiau, negu žinome šiandien. Ne kažin ką galėtume pasakyti apie pirmojo Lietuvoje pastatyto sklandytuvo techninius duomenis ir ypatumus. Tas žinias gauname iš dienraščio „Severo-Zapadnyj Telegraf“ Nr. 303 1912 01 05 (1911 12 23) 3 p., kuriam paaiškinimus pateikė pats sklandytuvo konstruktorius poručikas A. Kulvinskis, atsiliepdamas į gruodžio 22 d. (senu stiliumi) dienraštyje aprašytą nelaimingą atsitikimą, kai su šiuo sklandytuvu nukrito juo skridęs to paties pulko podporučikas Borisas Rudnevas.

Aiškindamas dienraštyje avarijos priežastis ir įvykių seką A. Kulvinskis pateikia gan daug informacijos, o svarbiausia, kad tai profesionalo, o ne perpasakotojo ar žurnalistinio pagražinimo vaisius. Žinoma, rizikuojame lyg ir nutolti nuo pačios J. Garalevičiaus asmenybės, kuriai skiriame šią publikaciją, bet ši informacija tiesiogiai susijusi su auksarankio žemaičio indėliu į Lietuvos oreivystės ištakas.

Pirmiausia A. Kulvinskis paneigia prieš tai minėtame dienraštyje skelbtą žinią, jog 1911 m. gruodžio 20 d. (senu stiliumi) sklandytuvo skridimas buvęs bandomasis. Bandomieji skridimai vyko 1911 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais, atlikta maždaug 35 skrydžiai, ir podporučikas B. Rud-nevas buvo skridęs tris kartus. Taip pat ir daktaras Kovalevskis jau buvo spėjęs išbandyti sklandytuvą. Pasak A. Kulvinskio, pagamintasis skraidymo aparatas nesąs jokia naujiena, buvo aprūpintas visomis būtinomis vairavimo priemonėmis ir pastatytas išimtinai bandymams. Sklandytuvas buvo išbandomas gan uždarame Šančių plote, aptvertoje 109-ojo Volgos pėstininkų pulko teritorijoje tarp dabartinio A. Juozapavičiaus prospekto kareivinių ir Nemuno. Gan keista, kad apie bandomuosius skrydžius ištisus du mėnesius nieko nerašė joks vietos laikraštis. Matyt, liudininkų iš šalies ir nebuvo, išskyrus, Mykolą Ganį, gal dar vieną kitą atsitiktinį žmogų. Skridimai buvo vykdomi slapta, vengiant pernelyg didelio žiūrovų susidomėjimo ir jų nevykusių komentarų. Todėl iki lemtingos B. Rudnevo avarijos tuos skrydžius matė tik du karininkai.

Iš tų daugiau kaip 30 skrydžių, pasak A. Kulvinskio, daugmaž visi buvę sėkmingi, jis pats išbandęs sklandytuvą ir įnešęs kai kurių patobulinimų, siekiant išlaikyti aparato pusiausvyrą, esant stipriems vėjo gūsiams. Tada ir nuspręsta prie aparato sparnų pririšti po virvę, prie kiekvienos pastatyti po žmogų, kurie ir turėjo sekti, kad aparatas pavojingai nepakryptų. Šią apsaugos priemonę A. Kulvinskis tvirtina pats išbandęs tris kartus, o po jo kilęs B. Rudnevas. Tą lemtingą avarijos dieną skrydžiai nebuvo numatyti (taip tvirtina A. Kulvinskis), kadangi lijo, aparato audeklas stipriai sušlapo, bet podporučikui B. Rudnevui reikalaujant nuspręsta pabandyti. Apie jo skraidymo sugebėjimus A. Kulvinskio nuomonė gana kritiška: girdi, po kiekvieno B. Rudnevo skrydžio aparatą tekdavo remontuoti.

Lemtingas skrydis

Sklandytuvui su B. Rudnevu pakilus į orą A. Kulvinskis pamatė jį staiga pasvirus. Matyt, norėdamas aparatą išlyginti B. Rudnevas padaręs klaidingą manevrą: dešinioji pakilusi pusė staigiai kilstelėjo dar aukščiau, o šią aparato pusę už virvės laikantis žmogus staiga buvo pakeltas į orą, paskui krito žemėn su nutrūkusia virve. Aparatas su jį vairavusiu B. Rudnevu apsivertė, ėmė kristi žemėn ir pataikė ant kieto ledo. Sklandytuvo kairioji pusė visiškai subyrėjo, o podporučikas B. Rudnevas neteko sąmonės. Po kiek laiko B. Rudnevas atgavo sąmonę, akivaizdžių smarkesnių sumušimų nebuvo pastebėta. Ligoninėje manyta, kad tai smegenų sutrenkimas ir pavojaus gyvybei nėra. Deja, nusiraminta per anksti. Apgaulingam pirmajam įspūdžiui pasidavė ir iš Sankt Peterburgo atvykę sužeistojo tėvai ir giminaičiai. Nusiraminę jie jau buvo spėję išvykti atgal į namus, kai po kelių dienų ligonio būklė staiga ėmė blogėti, sutriko širdies veikla, matyt, į smegenis išsiliejo kraujas. Podporučikas B. Rudnevas mirė aštuntą dieną po katastrofos, iš gruodžio 28 į 29 dieną (senu stiliumi). Palaidotas 31 d. Šančių karių kapinėse. Pirmoji Lietuvos aviatorių auka dar tik aviacijos užuomazgoje.

Skaitant A. Kulvinskio pateiktą įvykių versiją ir jo aiškinimus, perpasakotus „Severo-Zapadnyj Telegraf“ korespondentų, krinta į akis, kad nė žodžio nepasakyta apie J. Garalevičių. Galėtų atrodyti, kad A. Kulvinskis pats vienas tą sklandytuvą būtų sukonstravęs ir pagaminęs. Aviacijos istorikas Gytis Ramoška daro keletą įtikinamų prielaidų, kodėl taip nutiko. Galimas dalykas, A. Kulvinskis sąmoningai J. Garalevičiaus pavardės nenorėjo viešinti prokuratūrai, tyrusiai B. Rudnevo žuvimo aplinkybes, ir taip pakenkti jo verslui. Prokuratūra tardė katastrofos liudininkus, taip pat ir J. Garalevičių, bet kaltinimų jam nepateikė. Žinoma, negalima atmesti ir kito tikėtino varianto: gal „nesuveikė“ A. Kulvinskio savimeilės stabdžiai, kilo noras pasisavinti visą sklandytuvo kūrėjo garbę, nenoras su kitu dalytis autoryste?
J. Garalevičius savo pagamintuoju sklandytuvu nesklandė, gal visai nesiveržė pagarsėti kaip oreivis. Veikiausiai buvo užimtas daugybe verslo rūpesčių, nuolatinėmis kelionėmis į atokiausias vietoves, kur vadovavo vargonų statymui ar remontui bažnyčiose. Nematė jis ir podporučiko B. Rudnevo skrydžio, pasibaigusio lemtinga avarija.

Kaip klostėsi įvykių dalyvių likimai

Kaip toliau plėtojosi įvykiai, klostėsi šios istorijos herojų likimai? A. Kulvinskis buvo pasiryžęs ir toliau statyti to paties tipo tobulesnį aeroplaną, bet po nelaimingo skrydžio išvyko į lakūnų mokyklą, 1912 m. išlaikė karo lakūno egzaminus ir buvo paskirtas į 8-tą oreivystės (oro balionų) kuopą. Baigė Sevastopolio aviacijos mokyklą ir buvo paskirtas laikinai eiti 15-ojo aviacijos būrio viršininko pareigas. Prasidėjus karui su šiuo būriu išvyko į rusų-vokiečių frontą, 1915 m. gavo štabo kapitono laipsnį. Kovinius skrydžius vykdė nuo 1914 m. liepos iki 1917 m. spalio. Apdovanotas ordinais. Žuvo po bolševikų spalio perversmo Rusijoje.
Tokia būtų trumpa pirmojo Lietuvoje sukurto sklandytuvo ir vieno jo kūrėjų istorija, kurios tiesioginis dalyvis buvo Jonas Garalevičius. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui J. Garalevičius pasitraukė į Rusijos gilumą, ten vadovavo karinėms gamyk-loms. Jo dirbtuvės Kaune karo metais buvo išplėštos. Grįžęs po karo, gyveno Kaune tame pačiame Daugirdo g. 4 name. 1918 m. Lietuvos Tarybos buvo paskirtas Kauno miesto ir apskrities įgaliotiniu. Dėstė Kauno amatų mokykloje A. Mickevičiaus g. 2, buvo jos direktorius. Tarnavo ministerijose.

J. Garalevičius su pagalbininkais 1901–1914 m. pagamino per 2 tūkst. styginių muzikos instrumentų, parašė skambinimo kanklėmis ir citra net tris vadovėlius, taip pat vieną, skirtą laikrodininkystei (1910 m.), daug straipsnių apie kankles, vargonus ir vargonininkus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą su poručiku Aleksandru Kulvinskiu Kaune sukonstruodamas ir pagamindamas pirmąjį Lietuvoje sklandytuvą, įėjo ir į šlovingą Lietuvos aviacijos istoriją. Asmenybė įdomi įvairiais atžvilgiais, o kur dar jo nuopelnai Lietuvos kultūrai, tautinio atgimimo sąjūdžio veikloje. Jo atminimas vertas įprasminimo ne vien atminimo lenta ir ne vien Kaune.

2012_08_18
Jonas Garalevičius (viduryje) Kaune savo darbo kabinete

Nutarusiems pakeliauti

J. Garalevičius paprastai vadinamas Kauno vargonų meistru, kartais įvardijamas ir skambiau – Lietuvos vargonų kūrimo klasiku, minimas tarp žymiausių Lietuvoje vargonus stačiusių ir atnaujinusių meistrų, užsieniečių Nicolaus Jantzon, Johann Preuss, Georg Adam Neppert, Bruno Goebel, lietuvių Juozapo Radavičiaus ir Martyno Masalskio. Nors ir tapo kauniečiu, bet ir Kelmės krašto žmonės J. Garalevičiaus neišsižada. Saitų su gimtine nenutraukė ir J. Garalevičius – Žalpių medinei Šv. Benedikto bažnyčiai padovanojo altorių ir vargonus. J. Garalevičius į gimtinę sugrįžo ir amžino poilsio. Jo paties pageidavimu, po mirties 1943 m. buvo palaidotas gimtųjų Žalpių kapinių gražioje koplyčioje, kur ilsisi ir jo mamos Marijonos (1830-1915) palaikai.

Nutarusiems aplankyti J. Garalevičiaus gimtąsias vietas Kelmės rajono pietuose pasakysime, kad Žalpių (kadais minimas ir kaip Dvariškių) miestelis išaugęs prie Žalpės upelio – „žaliosios upės“, o vos kilometrą nuo Žalpės nutolęs Antapusinės kaimas, garsėjantis tuo, kad jame gimė gydytojas ir vertėjas Jeronimas Ralys (1876-1921). Kiti šaltiniai teigia, kad gimė Antkapinio viensėdyje, bet svarbiausia, kad J. Ralys pirmasis į lietuvių kalbą išvertė Homero „Odisėją“ ir penkiolika (iš 24) „Iliados“ giesmių. Apie šias ir kitas šio krašto įžymybes, taip pat J. Garalevičių, galima daugiau sužinoti Žalpių krašto muziejuje, kuris veikia vietos mokykloje. Ją pastatė Žalpiuose gimęs knygnešys, literatas, Steigiamojo Seimo narys Kazimieras Ralys (1885–1958), pasirašinėjęs slapyvardžiu Vargovaikis.

Gediminas Zemlickas

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.