Paminklas Lietuvių kalbos gyvosios dvasios ieškotojui

Griškabūdyje bent jau birželio 16-ąją pasijutome tarsi patekę į pačią Lietuvos širdį. Miestelio centre priešais bažnyčią, tarp seniūnijos ir buvusios mokyklos pastato atvykėlį pasitinka Jonas Jablonskis (1860–1930), lietuvių bendrinės kalbos žymiausias normintojas. Tą dieną buvo atidengtas paminklas lietuvių kalbos kultūrintojui, jos barų purentojui, o tai nekasdienis įvykis ne tik Griškabūdžio miesteliui, bet ir visai Lietuvai.

Dar viena neabejotina paminklo autoriaus skulptoriaus Romualdo Kvinto kūrybinė sėk-mė, ko gero, daugeliui nelaukta, vos išvydus kiek neįprastą lietuvių kalbos patriarcho figūrą. Nuotraukose esame įpratę Joną Jablonskį matyti sėdintį, vežiojamą vežimėlyje, su būtina juodo satino šlike, kitokį sunkiai įsivaizduojame ir mažai ką galime pasakyti apie jo ūgį, povyzą ir pan. Ir knygos „Atsiminimai apie Joną Jablonskį“* viršelyje – tai fiziškai neįgalaus žmogaus krėsle, vežimėlyje, nuotrauka. Tiesa, apie negalias žiūrėdamas į klasikine tapusia nuotrauką negalvoji, nes pirmiausia matai žmogaus veidą ir akis, iš kurių sklinda tokia šviesa ir sielos giedra, kad nejučia pagalvoji: vaikystėje tik taip įsivaizdavau viską suprantantį ir atleidžiantį gerąjį Dievulį. Kažin kuris prisiminimų autorius Joną Jablonskį yra pavadinęs biblijine asmenybe, ko gero, tiksliau neįmanoma apibūdinti.

2012_13_02
Aštuonkampės formos medinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia ir varpinė Griškabūdyje susijusi ir su knygnešystės istorija

Žinia, tai tik šios klasikinės nuotraukos sudarytas įspūdis, o gyvenime J. Jablonskis būdavo visoks. Būdavo ūmus, rūstus, suirzęs ir piktas, iš kone šimto mokinių, atėjusių laikyti lotynų kalbos egzamino, visas šimtas procentų laikytojų galėjo grįžti neišlaikę. Taip yra buvę, Juozo Balčikonio liudijimu, Bresto gimnazijoje per pirmą sesiją, kada Jablonskis pradėjo gimnazistus egzaminuoti (minėtos knygos 398 p.). Visai kas kita būdavo per lietuvių kalbos pamokas ar užsiėmimus. Jeigu per lotynų kalbos pamokas J. Jablonskis būdavo griežtas ir nenuolaidus, pavyzdinis rusų gimnazijos „činovnikas“, tai mokydamas lietuvių kalbos neatpažįstamai pasikeisdavo, tapdavo švelnus. Savo mokiniams ir pamokų klausytojams stengėsi ne kalbos taisykles pirmiausia įkalti, bet parodyti lietuvių kalbos turtingumą ir grožį, sukelti pasididžiavimą savąja kalba, kuri nors paniekinta ir paminta, bet niekuo nenusileidžianti kitoms kalboms.

Ištikimybė Jonui Jablonskiui

Zanavykų bendrijos pirmininko, darbštaus ir atsidavusio šio krašto propaguotojo Albino Vaičiūno dėka buvo proga dalyvauti Jono Jablonskio paminklo atidengimo iškilmėse Griškabūdyje, Šakių rajone. Iš Vilniaus važiavome autobusėliu, kurį parūpino Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, niekad nepamirštantis savo, kaip lituanisto ir kalbininko, priedermės gimtajam Šakių kraštui.
Atsidurti tarp iškilių lituanistų, kalbininkų – didelė garbė ir privilegija, bent taip šią atsivėrusią galimybę suvokia šių eilučių autorius. Paminėsime tik keletą kelionės dalyvių, visų pirma ištikimą „Mokslo Lietuvos“ autorių prof. habil. dr. Arnoldą Piročkiną, Lietuvių kalbos draugijos pirmininką, Jono Jablonskio premijos laureatą doc. dr. Aldoną Pupkį, Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorių habil. dr. Bonifacą Stundžią. Teisinga būtų išvardyti visus to autobusėlio keleivius, nes atsitiktinių nebuvo, bet būtų sunku išlaikyti kiekvienam panašaus pobūdžio rašiniui reikalingą tempą ir ritmą.

Kiekvienas norintis giliau pažinti Joną Jablonskį, jo gyvenimą ir veiklą, neišvengiamai turės ilgiau apsistoti prie A. Piročkino knygų: „Jono Jablonskio leksiniai taisymai“ (1970), „Prie bendrinės kalbos ištakų“ (1977), „Jonas Jablonskis: gyvenimas ir kūryba“ (1980), „Jono Jablonskio kalbos taisymai“ (1986). Išskirsime A. Piročkino sudarytą knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai“ (1991), nepamiršime ir studijos „Jonas Jablonskis redaguoja Vaižgantą“, išspausdintą leidinyje „Archivum Lithuanicum“ (2000).

Neabejojame, kad bus surankioti ir į atskirą knygą sudėti A. Piročkino periodikoje spausdinti straipsniai, tarp kurių vietos atsiras ir šio autoriaus publikacijoms „Mokslo Lietuvoje“. Pastebėsime, kad savo žygį į Jablonskį būsimasis profesorius pradėjo bene 1955 m., kai parašė ir Vilniaus universitete apgynė diplominį darbą „1922 m. Jablonskio lietuvių kalbos gramatika“ (darbo vadovas Jonas Palionis). Taip ir knieti išsitarti apie mokslinę ištikimybę, kuri A. Piročkinui ne tik būdinga, bet ir išskiria iš daugelio kitų tyrinėtojų, nors Jablonskis toli gražu nėra vienintelis profesoriaus tyrinėjimų objektas. Galima prisiminti jo parašytas knygas apie Adomą Mickevičių, mokslą senajame Vilniaus universitete (su bendraautoriumi), straipsnius ir studijas apie čekų ir lietuvių kalbininkų ryšius, bet ir visa tai sudaro tik dalelytę A. Piročkino parašytų darbų. Nesu klausęs, bet įtariu, kad pačiam autoriui mieliausi ir bangiausi jo darbai sietini būtent su J. Jablonskiu.

Kaip kalba veikė paties Jablonskio būdą

Nedidelis Šakių rajono Griškabūdžio miestelis bent kurį laiką tapo visos Lietuvos įžymybe, kai buvo atidengiamas paminklas lietuvių bendrinės kalbos tėvui Jonui Jablonskiui. Nuo šiol kiekvienas gimtosios lietuvių kalbos mylėtojas jaus pareigą aplankyti Griškabūdį ir nusilenkti Jablonskiui, kaip kad Vilkaviškyje lanko tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičius, o Kudirkos Naumiestyje – Vinco Kudirkos paminklus. Puikų Jono Jablonskio paminklą galima išvysti Marijampolėje priešais Rygiškių Jono gimnazijos pastatą. 2009 m. Marijampolėje užbaigtas paminklas „Tautai ir kalbai“: ant aukštos sraigtinės kolonos eiklaus žirgo nešamas lekia jaunas ir veržlus raitelis. Šie du paminklai akivaizdžiai pabrėžia, kur yra tikroji lietuvių kalbos sostinė ir kokia lietuvių kalbos šnekta tapo bendrinės kalbos pagrindu.

2012_13_03
Paminklas lietuvių bendrinės kalbos „tėvui“ Jonui Jablonskiui Griškabūdyje – dar viena neabejotina
skulptoriaus Romualdo Kvinto kūrybinė sėkmė

Tai nereiškia, kad pabuvojus Marijampolėje nėra reikalo patraukti į Griškabūdį – net ir labai reikia. Sūduvos sostinėje Marijampolėje esančiame paminkle J. Jablonskis – tai jau gyvenimo pusiaukelę peržengęs senolis, kamuojamas fizinių negalių, nors skulptorius Petras Aleksandravičius perteikė ne fizinę negalią, bet kūrė kupiną išminties ir orumo bendrinės kalbos patriar-cho įvaizdį. Griškabūdyje skulptorius Romualdas Kvintas kviečia susitikti su dar ganėtinai jaunu, bet brandaus amžiaus Jablonskiu, minutėlei sustojusiu Griškabūdžio pačiame centre tarp buvusios mokyklos ir savivaldybės pastatų, nukreipusiu žvilgsnį į anapus gatvės esančią aštuoniakampės formos bažnyčią ir savaip įspūdingą varpinę. Prie širdies Jablonskis prispaudęs laiko savo brangiausią turtą – lietuvių kalbos gramatiką. Gal tai 1919 m. leidinys, o gal 1922 metų? Atrodytų, koks skirtumas, tuo labiau, kad skulptorius mus panardina į meninę erdvę, kuri nebūtinai turi atitikti gyvenimo realybę.

2012_13_04

Vargu ar kada štai šitaip Griškabūdžio miestelio vidury bendrinės lietuvių kalbos „tėvas“ štai taip lyg užburtas būtų sustingęs su minėtų metų laidos viena iš gramatikų. Mažai tikėtina, kad būtų galėjęs ateiti į Griškabūdžio aikštę net ir pasiramsčiuodamas lazdele, nes po 1918 m. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje jo sveikata buvo pašlijusi: į lietuvių kalbos kursų paskaitas, į 1922 m. Kaune įkurtą Lietuvos universitetą J. Jablonskis būdavo įvežamas vežimėlyje ant ratų.
Menininkui nėra reikalo aklai sekti faktais, jis turi iš faktų kurti prasminių ženklų ir simbolių erdvę. Žiūrėdami į bendrinės kalbos „tėvo“ skulptūrą Griškabūdyje, mes tuos ženklus nesunkiai suvokiame. Lazdelė, į kurią dešine ranka remiasi Jablonskis, mums primena tos lietuviškos gramatikos kainą: į ją Jablonskis sudėjo visas savo dvasines ir fizines galias, sau niekuo nepalikdamas. Jablonskio figūra perteiktas ne vien paties lietuvių bendrinės kalbos kūrėjo įvaizdis, bet ir savo kalbą atrandančios tautos susipratimas – tą uždavinį menininkas atliko išties subtiliai.

Šio didžio Zanavykų krašto žmogaus pastangos buvo nukreiptos viena kryptimi: parodyti tautai lietuvių kalbos turtingumą, grožį, lankstumą, jaukinti žmones prie savosios kalbos, ir ne su botagėliu rankose kalbos mokyti, bet gražiais kaimo žmonių kalbos pavyzdžiais. Su botagėliu tinginius gimnazistus prie lotynų kalbos Jablonskis rusiškoje gimnazijoje lenkė, o prie gimtosios kalbos atsargiai ir su meile pratino. Gimnazijoje į klasę įžengusį mokytoją mokiniai atsistoję pasveikindavo: „Salve magister Severus“ (Sveikas, griežtasis mokytojau), į ką katedros kėdėje atsisėdęs ir dešine ranka perbraukęs barzdą, suduodamas į kairės rankos plaštaką, Jablonskis linksmai atsakydavo: „Salvete discipuli pigri“ (Sveiki, mokiniai tinginiai). Toks būdavęs gimnazijoje pasisveikinimas, puikiai atitikęs santykius tarp mokinių ir mokytojo. Lietuvių kalbos pamokose Jablonskio visa rūstybė ir griežtumas išgaruodavo, mokytojas virsdavo tarsi visai kitu žmogumi – geranorišku ir kiekvienam siekiančiu padėti.

P. Kriaušaičio „Lietuviškos kalbos gramatikos“ istorija

Knieti pasiūlyti štai kokią interpretaciją: skulptūroje savo keturiasdešimtmetį peržengęs Jablonskis prie krūtinės galėjo spausti nebūtinai simbolišką, bet konkrečią „Lietuviškos kalbos gramatiką“, pasirašytą Petro Kriaušaičio slapyvardžiu ir išleistą 1901 m. Tilžėje. Įdomi šios gramatikos atsiradimo istorija. Teks prisiminti gydytoją oftalmologą prof. Petrą Avižonį (1875–1939), tuo metu dar tik 22 metų Peterburgo universiteto studentą. Jis ryžosi parašyti lietuvių kalbos vadovėlį, į 64 mokyklinio sąsiuvinio puslapius surašė sumanymo konspektą. Naudojosi „Lietuvišku kn. Jaunio kalbamoksliu“ ir vokiška Frydricho Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatika“. 1897 m. per Kalėdas nuvežė į Revelį (Taliną) rankraštį parodyti J. Jablonskiui. Šis pagyrė, ištaisė kirčių klaidas, įterpė žodžių iš savo žodyno ir pasiūlė pavadinti „Lietuviška gramatikėle“. Nevardysime visų leidybos sunkumų ir peripetijų, nenagrinėsime gramatikėlės struktūros, pasakysime tik tiek, kad 1899 m. pavasarį Peterburgo studentai mašinėle, kuria spausdino profesorių paskaitų užrašus, išspausdino šimtą gramatikėlės egzempliorių. Kaip honorarą P. Avižonis gavo 25 egzempliorius. „Lietuviškoje gramatikėlėje“ pirmą kartą panaudotas raidynas, kuris ir šiandien naudojamas lietuvių kalboje.

P. Avižonis savo kūrinį nusiuntė į JAV, mat „Susivienijimas Lietuvių Amerikoje“ buvo paskelbęs konkursą lietuvių kalbos gramatikai parašyti. Po pusės metų atėjo atsakymas, kad gramatikėlė gera, tik reikia ją papildyti, o jei nebus papildyta, tai autorius gausiąs tik pusę konkurso laimėtojui numatytos sumos – 50 dolerių. P. Avižonis kreipėsi į J. Jablonskį, visą 1900 m. vasarą abudu rašė gramatikėlei papildymus ir patobulinimus. Paties Avižonio teigimu iš gramatikėlės mažai kas beliko. Užtat atsirado „Lietuviškos kalbos gramatika“. Faktiškai tai buvo J. Jablonskio vaisius. Juk negalėjo pasirašyti Obelaičiu, nes taip pasirašinėjo Vinco Kudirkos „Varpui“, o 1900 m. netoli Palangos įkliuvo lietuviškos draudžiamos spaudos gabentojai, darytos kratos, krėstas ir Jablonskis. Tad gramatiką pasirašė Kriaušaičiu, o kad nenuskriaustų Avižonio pridėjo jo vardą – Petras. Taip ir išėjo Petro Kriaušaičio „Lietuviškos kalbos gramatika“.

Į Ameriką nusiųstas rankraštis pelnė 100 dolerių premiją, kurią abu bendraautoriai pasidalijo, bet ne „broliškai“, o po lygiai. (Vargu ar gramatikos autoriai šį sovietmečio realijas patyrusiųjų kalambūrą teisingai suprastų.) Išspausdinti gramatiką jiems padėjo kunigas Juozas Tumas, kuris tuo metu Kuliuose buvo vikaras. Ranka paduot iki tuometinės Prūsijos sienos, tad pats J. Tumas nuvežė rankraštį į Tilžę, kur 1901 m. P. Kriaušaičio „Lietuviškos kalbos gramatika“ 3 tūkst. egzempliorių tiražu ir buvo išspausdinta. 2600 buvo išsiųsta į Ameriką, likusieji 400 egzempliorių pasklido po Rytų Prūsiją ir lietuviškos spaudos draudimą kentėjusią Didžiąją Lietuvą.

2012_13_05
Po ilgokų paieškų Griškabūdžio kapinėse pagaliau stovime prie Jono Jablonskio tėvo Juozapo Jablonskio kapo: prof. Arnoldas Piročkinas, Lietuvių kalbos draugijos
narė Rūta Rimgailė Gulbinienė iš Jurbarko, Vilniaus universiteto būsimiems medikams lotynų kalbą dėstanti Stasė Paškonytė, kapinėse sutikta moteris, Čingų fondo
valdybos pirmininkas Jonas Endriukaitis, Jurbarko miesto ir rajono laikraščio „Mūsų laikas“ korespondentė Judita Pažereckienė

Kad J. Jablonskis vertino savo jaunojo kolegos P. Avižonio darbą, rodo šis faktas: kai 1919 m. J. Jablonskis leido išsamią lietuvių kalbos gramatiką, jos autoriumi nurodė Petrą Kriaušaitį ir Rygiškių Joną. Taip ir pavadinta P. Kriaušaičio ir Rygiškio Jono Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija.
Grįžtant prie paminklo Griškabūdyje. R. Kvintas pastaraisiais metais sukūrė nemažai įsimenamų paminklų: Vilniuje vaikystę praleidusiam (manoma, kad ir gimusiam) prancūzų rašytojui Romenui Gari (tikroji pavardė Romanas Kacevas), vilniečių pamiltam žydų kilmės gydytojui Cemachui Šabadui, kuris poeto Kornelijaus Čiukovskio poemoje tapo daktaro Aiskaudos prototipu, pirmajam Lietuvos estrados artistui Danieliui Dolskiui Kauno Laisvės alėjoje. Šalia šių paminklų beveik visada išvysime padėtų gyvų gėlių. Galima neabejoti, kad lietuviai deramai mokės pagerbti ir šio skulptoriaus sukurtąjį Jono Jablonskio paminklą Griškabūdyje.

Žiupsnis Griškabūdžio istorijos

Kaip ir nemažai kitų miestelių Zanavykų krašte, Griškabūdis išaugo iškirstos girios vietoje, jo pirmą paminėjimą 1697–1706 m. galima rasti Sintautų bažnyčios metrikų knygose. Kertamos girios vietoje buvo verdamas degutas, apdorojama mediena ir plukdoma net į Dancingą. Sunku pasakyti, kaip atsirado miestelio pavadinimas: manoma, kad nuo Griškos ar Griškaus. Matyt, šiuo vardu vadintas koks nors girios kirtėjas, čia apsigyvenęs ir kažin kuo išsiskyręs. Žodis būda bent jau senaisiais laikais reiškė ne visai tą patį, ką dabar. Reiškė iš lentų sukaltą namelį, pastogę, galėjo reikšti ir palapinę. Taigi iš Griškos būdos atsirado Grìškabūdis (pirmosios kirčiuotės tikrinis daiktavardis).

Nusipelnė Griškabūdžio istorijai basieji karmelitai iš Naumiesčio. Jie prižiūrėjo šioje vietoje 1742–1743 m. suręstą pirmą medinę bažnytėlę ar koplyčią. Karmelitai įsikūrė ir vienuolyną, caro valdžios uždarytą 1805 metais. Dabartinis miestelio pasididžiavimas – aštuonkampės formos medinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia pastatyta 1792–1796 metais (architektas J. Vališauskas). Bažnyčioje galima per pamaldas pasiklausyti žymaus vargonų meistro Georgo Adamo Nepperto 1804 m. specialiai šiai bažnyčiai pagamintų ir sumontuotų vargonų. Tvirtinama, kad tai vieninteliai Lietuvoje šio garsaus meistro iš Įsručio Rytprūsiuose pastatyti vargonai.
Būtų klaida šalia bažnyčios nepastebėti varpinės su Lurdo Dievo Motinos statula. Varpinės statybą iniciavo kunigas Juozas Vaičaitis (palaidotas šventoriuje), poeto Prano Vaičaičio brolis, o statybai 1933 m. vadovavo inž. Antanas Bistrickas.

Bus daugiau
Gediminas Zemlickas

Gedimino Zemlicko nuotraukos.

* Atsiminimai apie Joną Jablonskį: šaltiniai / [sudarytojos Giedrė Čepaitienė, Lionė Lapinskienė].
–Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. – 470, [2] p.; iliustr.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.