Pšemislas Neveravičius: amžininkus ir laiką pralenkęs žemaitis (2)

Pradžia Nr. 11

Dalijamės įspūdžiais iš gegužės 12 d. Dionizo Poškos Baublių muziejuje Bijotuose (Šilalės rajone) vykusios Muziejininkų sueigos, iškilmingai pradėjusios projektą „Muziejų kelias“. Šiuo įvykiu prasmingai pažymėtas pirmojo viešo Lietuvos muziejaus – Dionizo Poškos Baublių – 200 metų jubiliejus, suteikęs postūmį Lietuvos Muziejų metams. Publikacijos „Dionizas Poška: Prakalbino ąžuolus ir mums perdavė jų kalbą“ pirmoje dalyje daugiausia dėmesio skyrėme Dionizui Poškai, galinčiam būti XIX a. žemaičių simboliu, o baigiamojoje dalyje prisiminsime visai kito pobūdžio kūrėją Lietuvos bajorą žemaitį Pšemislą Neveravičių. Šiuos du asmenis skiria šimto metų nuotolis, o sieja nenumaldomas kūrėjų instinktas ir ta pati jiems gyvastį suteikusi Žemaičių žemė.

Grandesų krinolinams varžovą sunku rasti

Jei ne Vilniaus žemaičių kultūros draugija, kuriai vadovauja nepailstanti pirmininkė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė, tai šios publikacijos nebūtų. Žinodama, kad „Mokslo Lietuva“ nėra abejinga kultūros ir paveldo temoms, pirmininkė iš vakaro paskambino šių eilučių autoriui: Šilalės kraštiečių draugijos Vilniuje taryba, kuriai vadovauja Virginijus Jocys, organizuoja išvyką į Bijotus, autobusėlyje netikėtai atsirado laisva vieta… Žodžiu, „Mokslo Lietuva“ gali ja pasinaudoti. Gerokai anksčiau kvietimą atvykti į Bijotus buvome gavę iš šilališkių muziejininkų, kuriems „Mokslo Lietuvą“ rekomendavo prof. Stasys Skrodenis. Abejonių dėl važiavimo neliko. Mat prieš keletą metų profesorius paskambino į redakciją, padėkojo už publikaciją, kurioje be kitų dalykų taip pat buvo minimi Bijotai ir D. Poškos Baubliai. Pasakė, kad tai bene pirmasis straipsnis, kuriame profesorius neradęs nė vienos klaidos ar netikslumo.
Gerokai vėliau teko patirti tų žodžių prasmę. S. Skrodenis Lietuvos edukologijos universitete (anksčiau Vilniaus pedagoginis universitetas) garsėja kaip nepaprastai reiklus profesorius ir studentų egzaminatorius, apie tą reiklumą sklando legendos, tikriausiai gerokai perdėtos, kaip kad dažniausiai būna, bet visa tai yra neabejotinas ryškios asmenybės požymis. Dėl savo darbo turėtume savikritiškai pripažinti, kad redakciniame darbe „Mokslo Lietuvai“ netikslumų nepavyksta išvengti, o jei tokia redakcija kur nors yra, kuriai tai pasiseka, tuomet mielai sutiktume joje pasitobulinti.

2012_13_18
Iš Muziejų kelio renginių Bijotuose įspūdžių nestigo vertėjui iš vokiečių literatūros profesoriui Alfonsui Tekoriui, Šilalės
kraštiečių Vilniuje draugijos pirmininkui Virginijui Jociui, Lietuvių kalbos instituto darbuotojoms — personalo skyriaus
vadovei Virginijai Gaidytei, vyriausiajai finansininkei Daliai Apanavičienei ir Terminologijos centro vadovei, instituto
vyriausiajai mokslo darbuotojai dr. Albinai Auksoriūtei

Neslėpsime, prof. S. Skrodenio prakalbos Bijotuose laukėme, kaip svarbiausio renginio įvykio, nes vargu ar turime gilesnį D. Poškos kūrybos ir jo Baublių žinovą, taip pat ir visų peripetijų, kurios buvo iškilusios šio istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimo kelyje. S. Skrodenis čia dvaro baudžiauninko troboje gimė, augo, Bijotų mokyklą lankė, o iš Skrodenių trobos lango Poškos Baubliai buvo matyti. Sako nesitikėjęs, kad jam kada teks dalyvauti Baublių 200 metų jubiliejaus minėjime.
Profesorius priminė, kad XIX a. pradžioje neturtingi šio krašto bajorai siekė mokslo, važiuoti ir pėsti patraukė į Vilnių, kur veikė universitetas. Visuomenėje kilo domėjimasis istorija, gimtąja kalba, tradicijomis. Ir D. Poška buvo patrauktas, o per tą domėjimąsi užmezgė ryšius su to meto šviesuoliais, Vilniaus universiteto ir kitų kraštų profesoriais… Šioje vietoje S. Skrodeniui teko įdomų, vos pradėtą pasakojimą nutraukti, mat tolumoje pasirodė karieta su puošnia „grandesa“ ir jos kavalieriumi – koks profesoriaus pasakojimas gali atsilaikyti prieš krinolinus ir mielus blizgučius. To netaikome Volfgango Amadėjaus Mocarto „Figaro“ ir „Don Žuano“ žaismingų operų muzikai, lygiai kaip ir duetų iš šių operų atlikėjams, tarptautinių konkursų laureatams Giedrei Zeicaitei ir Artūrui Kozlovskiui, kurių pasirodymas į renginį įnešė žaismės, tik gaila, kad nebuvo išklausytas profesoriaus S. Skrodenio pranešimas. Akademinio pasaulio atstovams visais laikais buvo sunku rungtis su karnavalinėmis linksmybėmis.

Per Lietuvą keliauja Muziejų kelio knyga

Muziejų asociacijos pirmininkas Raimundas Balza visų dėmesį atkreipė į du labai svarbius dalykus. Pro asociacijos vadovo akis nepraslydo, kaip nuo šalto vėjo šuorų kiek sužvarbusį kultūros ministrą Arūną Gelūną savo skraiste apgobė Seimo Pirmininkė  Irena Degutienė. Gyvenimo įvykiuose ieškodamas gilesnių prasmių R. Balza spėja būsiant gerų pokyčių: Seimas savo vadovės asmenyje išties, matyt, ne žodžiais, bet darbais imsis globoti Lietuvos kultūrą. Kiek pasitvirtins – pamatysime.

Kitas dalykas, į kurį buvo sutelktas dėmesys – tai „Muziejų kelio knyga“, kurios sumanytoja Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė. Knyga kartu su Muziejų metų renginiais keliaus per visus Lietuvos regionus, o pirmieji ją savo rankose laikė šilališkiai, pakvietę pirmuosius joje pasirašyti Seimo Pirmininkę I. Degutienę, kultūros ministrą A. Gelūną ir Seimo narę D. Teišerskytę. Šilalės krašto muziejaus direktorė Soneta Būdvytienė „Muziejų kelio knygą“ ir šventės estafetę perdavė Žemaičių vyskupystės muziejaus direktoriui Antanui Ivinskiui, mat jau gegužės 13 d. Varniuose turėjo būti kitas Muziejų metų renginys, o toliau knyga pradės kelią per visus Lietuvos regionus.

Bijotų seniūnas Steponas Jasaitis atėjo ne tuščiomis rankomis – Baublių muziejui padovanojo Šv. Jono Nepomuko ir Jėzaus Kristaus Nazariečio statulėles. Mat prie kelio į Baublius stovėjo du baubliukai, dabar jau be skulptūrų. Seniūnas priminė 2011 m. spalį, kai vyko viso Bijotų komplekso įvedimo po renovacijos šventė. Šiam projektui iš ES Struktūrinių fondų panaudota 6 mln. litų.
Skaudvilės gimnazija padovanojo technologijų mokytojo Eugenijaus Jurevičiaus ir jo mokinių padarytą „Baubliuką“, o Žemaičių tapatybės tarybos pirmininkas Egidijus Skarbalius Bijotų seniūnui įteikė Žemaitijos vėliavą. Visus susirinkusiuosius pasveikino Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.
Renginio užmojį rodo ir kiti įvykiai. Buvo pristatyta D. Poškos Baublių 200 metų sukakčiai nukaldinta proginė kolekcinė moneta, ir šią misiją atliko Lietuvos banko valdybos narys Audrius Misevičius. Proginį sukakčiai skirtą pašto ženklą pristatė Pašto ženklų leidybos departamento vadovas Ervinas Vaišnoras. Pristatytos dvi naujos knygos – antologija „Bitelės baublyje“, kurią sudarė prof. Stasys Skrodenis, ir Vinco Laurinaičio parašytoji biografija „Dionizas Poška“.

2012_13_17
Prie restauruoto buvusio Bijotų dvaro malūno buvo eksponuotas atkurtasis Pšemislo Neveravičiaus aštuonratis

XX a. pradžios žemaičio visureigis

Istorija ir žmonių likimai turi keistą savybę pasikartoti, tiesa, dažnai stebėtinomis ir kartais neįtikėtinomis formomis. D. Poškos gyvenimas ir veikla savo išskirtinumu darė įspūdį aplinkiniams ir toliau esantiems žmonėms, daugeliui jis atrodė keistuolis, o kai kurioms „grandesoms“ ir šubravcams tapo net pasišaipymo objektu. Lietuviams ir žemaičiams, panorusiems turėti savo, o ne svetimtaučių parašytą istoriją, susirūpinusių savo kalbą įvesti į visuomenės gyvenimą, dar reikėjo didelių pastangų tokiems siekiams iškovoti pripažinimą. D. Poška buvo narsus karys už savosios kalbos ir kultūros teises, lietuvišką ir žemaitišką požiūrį į savo tautos praeitį dar reikėjo apginti to meto visuomenėje, įteisinti. Savitumą ir originalumą sugebantys vertinti suprato ir palaikė D. Poškos pastangas, tai buvo visų pirma Vilniaus universiteto šviesuliai – profesoriai ir studentai filomatai.

Bet grįžkime prie minties apie atsikartojančią istoriją ir žmonių likimus. Paskatą apie tai pamąstyti suteikė Muziejų metams ir projekto „Muziejų kelias“ skirtųjų renginių dalies tęsinys restauruotame senajame Bijotų malūne. Vyko susitikimas su Aštuonratės važiuoklės draugijos ir „Aštuonračio“ klubo nariais. Buvo eksponuojamas Nemakščių apylinkėse gyvenusio Lietuvos bajoro žemaičio Pšemislo Neveravičiaus (1865–1936) išradimas – atkurtasis aštuonratis vežimas. Stebėtinu išradėjo ir konstruktoriaus talentu apdovanotas žemaitis pirmasis pasaulyje sukūrė aštuonratį, manoma, kad išbandė jį 1907 metais. Galime tik įsivaizduoti, su kokia dievobaiminga pagarba Nemakščių, jo apylinkių ir tolimesnių vietovių žmonės stebėdavo šį riedantį vežimą, kurio ratų būtų užtekę dviem karietoms. Bet labiausiai stebino pirmiausia gal net ne ratų gausa, bet originalus dar niekur neregėtas techninis sprendimas.

Dydžiu tas vežimas buvo dvigubai didesnis už įprastą arklių traukiamą vežimą ar karietą. Tiesa, dideliais patogumais ar kitais prašmatnumais gal nepasižymėjo, bet kūrėjo techninės minties drąsa buvo akivaizdi. Ant platformos buvo įtaisytas didelis metalinis ratas, kurio rankenas suko du vyrai. Sukurtoji jėga per sliekinę pavarą buvo perduodama į galinius ratus, kurie ir vertė važiuoti vežimą. Priekinės dvi ratų poros buvo mažesnės už galinius, tad darant posūkį vežimas nesunkiai pasisukdavo norima kryptimi. Važiuoklės viduryje įtaisyta svirtimi buvo galima kilstelėti antrąją nuo galo porą ratų ir taip įveikti sudėtingesnę kelio kliūtį. Beje, ne tik kelio, bet ir vietų, kur jokio kelio nėra. Tam aštuonratis ir buvo sukurtas, kad galėtų važiuoti per kliūtis, įveiktų griovius ir purvynus. Pasiskaitykime į dvitomį „Mano eitasis kelias“ sudėtus vaizdingus profesoriaus Igno Končiaus aprašymus, kokie išbandymai XX a. pradžioje tykojo keliauninkų, kuriems tekdavo pavasarį ar vėlyvą rudenį keliauti per Žemaitiją. Purvynus, balas ir duobes įveikti reikėdavo didelės ištvermės ir sumanumo. Gal dėl to ne kokiam vokiečiui ar prancūzui, o žemaičiui P. Neveravičiui ir kilo mintis kurti aštuonratį visureigį vežimą. Mat neišvažiuojami keliai, kurių apsčiai buvo Žemaičiuose, vertė greičiau suktis vietos gyventojų smegenų smagračiams.
Pats visureigio kūrėjas išdidžiai sėdėdavo savo aštuonračio priekyje, priešais jį ant staliuko garavo karšta arbata – juk reikėjo vaizdingai pademonstruoti, kaip neišlaistant galima mėgautis arbata, kai per duobes ir griovius važiuoja jo aštuoni ratai. Nors iš pažiūros gremėzdiškas vežimas, bet nekratydavo, spėraus žingsnio greičiu važiuodavo stabiliai, tad gerdamas arbatą P. Neveravičius neapsitaškydavo. Galėdavo apsisukti kone vietoje – skirtingo dydžio priekiniai ir užpakaliniai ratai manevrą leisdavo atlikti. Tvirtinama, kad Pšemislas Neveravičius aštuonračiu iš Nemakščių buvo nuvažiavęs net į Šiaulius, įveikęs per 70 km atstumą.

Sunku būti pranašu, o ypač savo tėvynėje

1907 m. savo išradimui P. Neveravičius gavo Rusijos imperijos patentą Nr. 12458, juo susidomėjo Vokietijos pramonininkai, siūlę savamoksliui žemaičių konstruktoriui net 150 tūkst. aukso rublių už teisę patentuotą konstrukciją pritaikyti serijinėje automobilių gamyboje. P. Neveravičius nesutiko, nes pats buvo užsimojęs pagal tokį principą kurti važiuojantį automobilį. Ambicijos gerokai pranoko amuniciją, o galutinai viltis sužlugdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Neišliko ir Neveravičiaus pagamintasis aštuonračio prototipas.

Po karo į Nemakščius sugrįžęs išradėjas bandė kurti tobulesnę važiuoklę, vietoj dviejų vyrų sukamo rato panaudodamas vandens siurblį primenantį įtaisą, prie kurio plušėjo keturi vyrai. 1930 m. net gavo šiai konstrukcijai Lietuvos valstybinį patentą, kurį kartu su važiuokle įregistravo Lietuvos autoklube. Lietuvos valstybės finansavimo darbams tęsti negavo, taip pat nesulaukė ir bent kiek didesnio moralinio palaikymo. Užtat gavo standartinį valdininkišką atsakymą: girdi, pasaulio automobilių pramonė vystosi remdamasi visai kitais principais, tad jo siūlymai neperspektyvūs. Kur bus perspektyvūs! Juk maždaug tuo pačiu metu kiti du žemaičiai, pasiryžę perskristi Atlanto vandenyną, taip pat nei materialaus palaikymo, nei šiltesnio padrąsinamo žodžio iš savo valstybės instancijų nesulaukė. Užtat žuvę susilaukė tokio užmojo laidotuvių, kokių ligi tol Lietuvos istorijoje nebuvo. Mintyje turiu Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbį, kurių likimas taip pat primena: savo tėvynėje pranašu nebūsi. Nebent po mirties, būtuoju laiku.
P. Neveravičius savo išradimą bandė patentuoti Didžiojoje Britanijoje, siuntė išradimo brėžinius ir aprašymą į Londono patentų biurą „Salters Hall Court“. Anglai reikalavo siųsti papildomos informacijos ir išsamesnių aprašymų apie aštuonračio visureigio veikimo principus, o kartu primindavo, kad būtina papildomai išsiųsti lėšų už išradimo patentavimą. Patiklus žemaitis net keturis kartus siuntė papildomų lėšų anglų patentų biurui, bet jų vis nepakako. Galų gale susilaukė neigiamo atsakymo: patentas už panašų išradimą jau išduotas vienam anglui. Išvadas paliekame daryti patiems skaitytojams. Matyt, žemaitis pernelyg pasikliovė „geros senosios Europos“ moraliniais principais, kurie kaip ir visa šiame pasaulyje turi savybę keistis.

2012_13_16
Pšemislas Neveravičius savo aštuonratį visureigį kūrė tais laikais, kai Žemaitijos miesteliuose buvo galima išvysti važiuojant štai tokiomis prašmatniomis bričkomis ir puskarietėmis

Paslaptingas skaičius – dvylika

Aišku viena, žemaičių bajoras iš Nemakščių šiuo išradimu ir konstrukcijos principais bent pusę šimtmečio buvo pralenkęs savo amžininkus ir istorinį laiką. Mūsų laikais panašiu į P. Neveravičiaus naudotą principą veikia moderniausi mėnuleigiai, ledynų tyrinėtojų transporto priemonės, kariniai visureigiai. Visi daugiaašiai vilkikai sukonstruoti panašiais principais, kokius sugalvojo ir naudojo Pšemislas Neveravičius. Skaudu, kad mūsų laikų moderniausios technikos kūrėjai nieko nežino ir net nėra girdėję apie žemaičio XX a. pradžios išradimą. Ko gero, tai daugelio nedidelių valstybių lemtis.
Lygiai šimtas metų skiria D. Poškos ir P. Neveravičiaus užmojus, tokius skirtingus, bet savo esme net labai panašius. D. Poška pirmąjį savo Baublį pastatė 1812 m., P. Neveravičius savo aštuonratį visureigį išbandė ir eksploa-tavo 1907–1912 metais. Šių eilučių autoriui į akis krito viena detalė, tiksliau skaičius dvylika, vienu atveju bendras tiek Dionizo Poškos Baubliui, tiek Pšemislo Neveravičiaus aštuonračiui. Prisiminkime Adomo Mickevičiaus eilutes iš poemos „Ponas Tadas“ ketvirtosios dalies, kur poetas rašo, Dionizo Poškos Baublio ertmėje susėst galėjo dvylika žmonių. Lygiai tiek pat keleivių tilpo ant Pšemislo Neveravičiaus aštuonračio platformos. Stebėtinas sutapimas, bet ne vien tai sieja skirtingus istorinius laikus, atskirtus šimto metų chronologiniu nuotoliu. Sieja vis tas pats šio krašto žmonių nenumaldomas kūrybos alkis, gal net jiems būdingas individualizmas, savotiška asmenybinė raiška, dažnai paplitusiai visuomenės opinijai priešpastatant savojo pasaulio matymą, ar tai būtų literatūrinė, ar techninė kūryba. Rezultatas ne visados adekvatus sumanymui, viltims ir įdėtoms pastangoms, bet tegu prisipažįsta tas, kuriam visus sumanymus pavyksta sėkmingai įgyvendinti. Tikriausiai tokių bus labai nedaug.

Šioje vietoje būtų galima padėti tašką, bet būtume abejingi ir labai neteisingi kitiems žmonėms, kurie nusipelno dėmesio ir didelės pagarbos, nes be jų darbų ir siekių būtų trošku gyventi. Nieko nežinotume ir apie P. Neveravičių, jei ne dizaineris ir dailininkas Vilius Puronas, kuris 1973–1992 m. buvo Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas. Archyvuose jis aptiko įdomių faktų apie P. Neveravičių ir jo išradimą, straipsnį apie tai paskelbė 1986 m. žurnale „Mokslas ir technika“. Sunku pasakyti, kokį poveikį straipsnis turėjo iš Nemakščių kilusiam buvusiam Dubravo eksperimentinės miškų urėdijos mechanikui Leonui Tamulevičiui, bet jis ryžosi pagaminti trečiąjį aštuonratį. Visai galimas dalykas, kad įtakos jam turėjo ir Nemakščių herbas, kuriame pavaizduoti keturi ratai ir brūkšnys virš jų. Apie visa tai bandysime parašyti ateityje, nes tema išlieka neišsemta.

Pažinimo tik pati pradžia

Gal ir savotiškas paradoksas, kad šiandien Dionizą Pošką prisimename pirmiausia ne kaip profesionalų teisininką, advokatą, ne ežių teismo sekretorių ar žemės teismo raštininką, bet poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ bei pirmojo Lietuvoje Baublių muziejaus kūrėją. Kūrėjo talentas ir krašto pažinimo šauksmas nusvėrė teisės paragrafų žinovą, profesija neatsilaikė prieš pomėgį. Tikriausiai niekur D. Poška nesijautė taip ramiai ir jaukiai, kaip Baubliuose tarp jam tokių mielų senienų.

Tiesa, ir namai Bardžių dvare jam nebuvo pragarai, juk neveltui savo žmoną Uršulę Sasnauskytę gražiais žodžiais pagerbė „už jos jausmų pastovumą, gerą ir gailestingą širdį, mokėjimą išsaugoti namų židinio ramybę, už šeimininkės darbštumą ir rūpestingumą“. O to darbštumo ir rūpestingumo labai reikėjo, žinant, kad Bardžių dvarui priklausė apie 500 ha žemės ir 40 baudžiauninkų. D. Poška su žmona Uršule palaidoti gražiose Kaltinėnų parapijos kapinėse, į kurias ekskursantai paprastai nepamiršta užsukti. Šiais Muziejų metais, kai minime pirmojo Lietuvos muziejaus 200-ąsias įkūrimo metines, keliaujantiems prie Baltijos jūros ar grįžtantiems tiesiog būtina aplankyti pusiaukelėje tarp Kauno ir Klaipėdos esančius Bijotus, garsius Dionizo Poškos Baublius, o paskui nepamiršti užsukti į Kaltinėnų kapines, pastovėti prie D. Poškos ir jo žmonos Uršulės kapo. Nepamirškime ir Nemakščių, kur tėvų sodyboje senovinių įrankių ir mašinų muziejų įkūrė Leonas Tamulevičius, kur išvysime ir atkurtą aštuonratį. Įsitikinsime, kad tai ne Muziejų metų kelio pabaiga, veikiau naujų pažinimo erdvių tik pati pradžia.

Gediminas Zemlickas

Gedimino Zemlicko nuotraukos

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.