Visą jaunystę Vytautas Merkys siekė mokslo, buvo labai žingeidus. Pavyzdys – istorikas Simonas Daukantas, pėsčias atėjęs iš šiaurvakarių Žemaitijos į Vilniaus universitetą. Nestojo ne tik į komunistų partiją, bet ir į komjaunimą, o atsiminimuose rašė, „todėl neretai pajusdavau, kad nesu visateisis sovietinis pilietis. <…> Mano gyvenimas Vilniuje pynėsi su mokslo troškimu, su miesto kultūra bei meno grožiu ir… politinio režimo grimasomis“.
VU Istorijos ir filologijos fakultete Vytautas Merkys ir kiti kursiokai buvo mokomi daugiausia ne istorijos dalykų, nes daug paskaitų skirta kariniam rengimui. Merkio pavardė sovietiniams funkcionieriams kėlė įtarimų ne tik jam studijuojant, bet ir dirbant Istorijos institute: ar nebūsi Lietuvos Respublikos ministro primininko Antano Merkio sūnėnas? (Ypač kabinėjosi LKP veikėjas Bronius Vaitkevičius). O tai jau kone ideologinis priešas. Tiesa, būta ir kuriozų. Lenkų pasienietis Merkio pavardę išgirdęs kaip Markiz ir nustebęs klausė, negi pas jus yra markizų. Visi gardžiai juokėsi.
Vytautas Merkys pagarbiai prisiminė aukštos kvalifikacijos, dorus, profesionalius savo dėstytojus: Bronių Untulį, Bronių Dundulį, Igną Jonyną (V. Merkys spaudai parengė jo raštų rinkinį, I tomas išleistas 1984 m.), Konstantiną Jablonskį (taip pat parengė jo raštų rinkinį 1991 m., II papildytas leidimas 2005), Juozą Jurginį. Apie juos ir kitus atsiminimų knygoje parašė išsamius, istoriografijai vertingus straipsnius. O ypač apie studentų mylimą profesionalų istoriką Igną Jonyną, itin persekiotą sovietinių pareigūnų, marksizmo-leninizmo ideologų, universiteto partinių veikėjų. Atsiminimuose itin šiltai atsiliepiama apie taip pat persekiotą pietvakarių slavų istorijos dėstytoją Dovydą Fainhauzą, dėl persekiojimų išvykusį gyventi į užsienį, Čikagoje parašiusį reikšmingų monografijų apie 1863 m. sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje ir kitką, Ilinojaus universitete dėsčiusį Lietuvos istorijos kursą.
Į Lietuvos istorijos instituto aspirantūrą Vytautas Merkys LKP CK biuro nutarimu nebuvo priimtas, nors turėjo paskyrimą. Buvusio dėstytojo D. Fainhauzo rekomenduotas trumpai dirbo moksliniu bendradarbiu Lietuvos TSR revoliucijos muziejuje, į kurį priėmė gero būdo tikras muziejininkas Elijus Švarcas. Itin sovietizuotame Revoliucijos muziejuje Vytautas Merkys laikytas nepatikimu darbuotoju, buvo kvočiamas ir kritikuojamas direktoriaus Leo-poldo Rešeliausko. Istorijos instituto direktoriaus Juozo Žiugždos pakviestas Vytautas Merkys pradėjo jame dirbti jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Nors L. Rešeliauskas charakteristikoje jį apibūdino kaip politiškai nepatikimą, priimti neprieštaravo LKP CK Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas Stasys Lazutka, vėliau tapęs žymiu LDK statutų tyrėju. Istorijos institute vyravo slogi atmosfera, intrigos, provokacijos, apkalbos, nuolatiniai kagėbistų sekimai. Vytautas Merkys labiau prisimena, kas institute buvo gero, kokie intelektualai dirbo, nusipelnė lietuvių istoriografijai, su kuo jis draugavo. Tai įžymus karaimų veikėjas orientalistas Seraja Šapšalas, LDK istorijos tyrėjas ir šaltinių sudarytojas lenkas Jurgis Orda (Jerzy Orda), 1946–1948 m. buvęs instituto direktorius, Mažosios Lietuvos tyrėjas, 1945–1948 m. ekspedicijų į Karaliaučiaus kraštą vadovas Povilas Pakarklis. Per jas į Lietuvą buvo parvežti Laukstyčių pilyje Semboje surasti paslėpti Kristijono Donelaičio, Mato Pretorijaus, kiti vertingi lituanistikos ir prūsistikos rankraščiai, lietuviški spausdiniai. P. Pakarklis už neva nepakankamą marksizmo-leninizmo ir sovietinės ideologijos pritaikymą moksle svarstytas net LKP CK plenume, neteko direktoriaus pareigų. Apie lietuvių kalbos „tėvo“ Jono Jablonskio sūnų, įžymų senosios Lietuvos tyrėją Konstantiną Jablonskį Vytautas Merkys parašė minėtas knygas. Iš jo mokėsi taip pat tapę įžymiais istorikais Juozas Jurginis ir Mečislovas Jučas. Ilgametis Instituto direktorius, įvairių leidinių vyriausiasis redaktorius Juozas Žiugžda buvo ypač sudėtinga, prieštaringa, daugiaspalvė, anot V. Merkio, „susidvejinusi“ asmenybė: „viena – paradinė oficiali, kita – senojo padoraus inteligento reliktas“. Apie jį ypač po 1990 m. kaip uolų sovietinį veikėją ir komunistinį ideologą, Lietuvos istorijos „klastotoją“ rašoma itin kritiškai. Su J. Žiugžda daug metų dirbęs ir bendravęs V. Merkys jį vertino nevienareikšmiškai. Juk po Pirmojo pasaulinio karo jis dalyvavo eseriškoje Šiaurės Kaukazo respublikos vyriausybėje, vėliau buvo Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas, dargi suartėjęs su tautininkais. Dėl to J. Žiugžda, bijodamas šių savo „nuodėmių“, pasak V. Merkio, „stengėsi reikštis ideologiniu kovingumu ir didžiosios rusų tautos apologija“. Bet „jis niekad nekurstė politinio pobūdžio intrigų, niekad netraukė už „liežuvio“.<…> Savo iniciatyva nieko viešai nekaltindavo. Atsakomybę pirmiausia prisiimdavo pats. Nebuvo kerštingas.“
Kaip apie šviesų, lietuvių tautos istorijai, savimonei nusipelniusį visapusišką veikėją rašoma apie buvusį Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoją mokslui Juozą Jurginį. Nors prieš karą jis vykdė Kominterno ir Maskvos bolševikų užduotis Švedijoje, nepriklausomoje Lietuvoje kalintas, per karą gestapo tardytas, sovietinėje Lietuvoje už neva nemarksistinę Lietuvos istorijos periodizaciją, „keliaklupsčiavimą prieš Vakarus“ ir kitas „nuodėmes“ buvo pašalintas iš LKP narių, ne kartą viešai smerktas, šmeižtas, šalinamas iš direktoriaus pavaduotojo pareigų. Jį ir kitus nedogmatiškus, „europinio mąstymo“ komunistus išdrįsdavo užtarti netgi LSSR MA prezidentas, šviesios atminties talentingas mokslininkas Juozas Matulis. Anot V. Merkio, „Juozas Jurginis išsiskyrė tam tikra istorinių pažiūrų ir pasaulėžiūros įvairovės tolerancija“, „gebėjo mąstyti problematiškai – kelti aktualius mokslo klausimus ir duoti argumentuotus atsakymus“. Tas tinka ir V. Merkiui. Į Institutą dirbti J. Jurginis kvietė gabiausius istorikus, nekreipė dėmesio į jų praeitį.
Nepagrįstos partinės kritikos tekdavo ir V. Merkiui, esą jo veikalai parašyti ne visai pagal marksistinę-lenininę metodologiją ir sovietinę ideologiją. Jį patį siekta įtraukti į kitų kolegų kritiką, į provokacijas ir intrigas, bet apdairusis ir atsargusis V. Merkys tų pinklių dažnausiai išvengdavo. Jis rašo: „diegiau istorikams, kurie tyrinėjo XIX a. ir XX a. pradžios istoriją, sąžiningumo, atsakomybės mokslui ir pareigos savo tautai sampratą“. Su meile prisimena artimiausius savo bendraminčius ir bendražygius: Mečislovą Jučą, Leoną Mulevičių, Antaną Tylą, persekiotą dėl tėvų ir brolio praeities, LDK tyrėją lenkų istoriką Janą Jurkiewiczių. Kaip taktiškas, ramaus, švelnaus būdo vadovas vertinamas žymus LKP veikėjas, žiauriai kankintas per stalinines represijas, vėliau tapęs Partijos istorijos instituto direktoriumi Romas Šarmaitis.
Lietuvos istorijos mokslui, istorikams pakenkė ir po J. Žiugždos mirties Istorijos institutui 1970 m. pradėjęs vadovauti Partijos instituto prie LKP CK direktoriaus pavaduotojas (1958–1970) Bronius Vaitkevičius. Kaip prisimena V. Merkys ir jo kolegos, vėl imta kritikuoti, sekti, šmeižti, žeminti pareigose J. Jurginį (B. Vaitkevičius nepakentė už jį protingesnių, veiklesnių, įžvelgė J. Jurginį kaip savo stiprų konkurentą), V. Merkį, kitus profesionalius išsilavinusius istorikus. V. Merkys net buvo išėjęs 1986–1987 m. dirbti į Ekonomikos institutą (direktorius akad. Edvardas Vilkas). Reikalauta, kaip ir Maskvoje, tirti (tiksliau – skelbti dogmas, demagogiją, apologiją, iškraipyti faktus) socializmo ir komunizmo statybą, Didžiosios Spalio revoliucijos (iš tikrųjų – karinis perversmas) įtaką „klasių kovai“ ir „revoliucijai Lietuvoje“. B. Vaitkevičius visgi 1987 m. pabaigoje buvo atleistas iš instituto direktoriaus pareigų po LKP CK sek-retoriaus Petro Griškevičiaus kritikos Lietuvos inteligentų suvažiavime: blogai vadovauja institutui, iš jo išeina kvalifikuoti kadrai. Mokslų akademijos prezidento akad. Juro Požėlos ir akademijos Visuomeninių mokslų skyriaus vadovo akad. Raimundo Rajacko siūlymu ir prezidento įsakymu nepartinis Vytautas Merkys 1987 m. gruodžio 7 d. buvo paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas; direktoriumi patvirtintas 1988 m. vasario 24 d.
V. Merkys liudijo kaip buvo naikinama archyvų, bibliotekų fondų medžiaga – svarbūs LDK, XIX a., Lietuvos valstybės (1918–1940) laikų istorijos dokumentai. Jis buvo atsargus, budrus, neblogai susipažinęs su marksizmo klasikų veikalais, numatė kaip jais galima būtų „prisidengti“ nuo kritikų užsipuolimų. Mokslininkų veikalų rank-raščius pirmiausia sugadindavo savo braukymais ir ideologiniais intarpais arba uždrausdamas visai spausdinti Glavlitas (sovietinė cenzūra). V. Merkiui kaip autoriui, recenzentui arba atsakomajam redaktoriui, sudarytojui tekdavo sumaniai diplomatiškai manevruoti, sugadintą tekstą (bent jo svarbiausią dalį) atkurti, o diletantiškus cenzūravimus, kupiūras atitaisyti. Kai kada pagelbėdavo J. Matulis, S. Lazutka, F. Bieliauskas, J. Kubilius. Kadangi V. Merkys turėjo nuosaikų humoro jausmą, mokėjo šmaikščiai pajuokauti, papasakoti keistų ar linksmų, net nerealių nutikimų, – tai tas dvasinis turtas, retsykiais gelbėjęs nuo represijų, kagėbistų persekiojimų. Jis prisimena: „Istorikams dirbti reikėjo po „angelų sargų“ sparnais.“ Šiandien tai atrodo kaip rūstus, kartais nuotaikingas detektyvas. O juk tai buvo nuolatinė idėjinė kova dėl išlikimo, kad neprarastum savo orumo, tapatybės, sąžinės, neišduotum savo draugų, tautos idealų, būtum taurus ir nepalūžtum, nuveiktum gero tautai.
Lietuvoje plėtojantis atgimimui V. Merkys, tapęs Istorijos instituto direktoriumi (nuo 1990 m. balandžio 9 d. – Lietuvos istorijos institutas), ėmė pertvarkyti jo struktūrą, tyrimų kryptis ir temas tautine linkme, pakeitė planus. Iš bendradarbių reikalavo kurti objektyvų istorijos mokslą, atsisakyti istorijos nuasmeninimo. Nesekti globalistais, būti savos valstybės, tautos patriotais. Darbuotojai įgijo galimybę pasirinkti kokias temas nori nagrinėti, pageidauti važiuoti į Vakarų šalių archyvus, megzti pažintis su įžymiais mokslininkais, stažuotis arba dalyvauti mokslinėse konferencijose. V. Merkys skatino tai daryti. Dalyvavo komisijoje, kuri rengė naujos LSSR Konstitucijos projektą, kuris, Sąjūdžiui radikalėjant, nuolat tobulintas ir 1990 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimtas kaip Lietuvos Respublikos Laikinoji Konstitucija. Rūpinosi lito įvedimu. Sąjūdžio iniciatyva pirmą kartą Lietuvoje, 1989 m. vasario 16 d. V. Merkys Vilniuje su kitais organizavo Vasario 16-osios Akto minėjimą. Jis rašo: „Sąjūdis iškart radosi mumyse, mūsų namuose, mūsų šeimoje“. Profesorius džiaugėsi, kad „Sąjūdžio laikai įdomiausi ir laimingiausi mano gyvenime metai. Žinojau, kur einame ir ko siekiame“.
Profesorių Irenos Reginos ir Vytauto Merkių sūnus fizikas Algimantas 1991 m. kruviną naktį iš sausio 12 į 13 d. naktį Vilniuje budėjo prie televizijos bokšto. Gaudyte gaudė mieste platinamą Sąjūdžio aktyvisto Arvydo Juozaičio parengtą laikraštėlį „Sąjūdžio žinios“. Inžinierius A. Merkys paties pasigamintu radijo siųstuvu siuntė žinutes pasauliui.
Vytautas labai dėkingas etnologei žmonai Irenai Reginai (profesorė, habilituota daktarė, Lietuvių katalikų MA akademikė), kuri visą gyvenimą buvo jo mokslinė bendramintė, bendražygė, tvirta atrama, patikima, itin gero būdo gyvenimo draugė, ypač vyrui sergant širdies liga.
Nepriklausomos Lietuvos valstybėje susidarė sąlygos užmegzti glaudžius ryšius su lietuvių išeivija, nevaržomai su jais bendrauti ne tik istorijos baruose, keistis literatūra, dalyvauti konferencijose ir kituose renginiuose, susirašinėti, važinėti vieniems pas kitus. V. Merkys daug metų bendravo su istorikais Vanda Daugirdaite-Sruogiene, Vincu Trumpa, Zenonu Rekašiumi, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėju, Vilniaus krašto tyrėju Broniumi Makausku ir kitais.
Vytautas Merkys jaudinosi dėl kai kurių dabartinių jaunų istorikų, paveiktų globalizacijos proceso arba dėl materialinės naudos sau, dėl populiarumo ir kitų priežasčių, siekiančių perdirbti objektyviai, ne sovietiškai, seniau parašytą Lietuvos istoriją; ją tariamai modernizuojančių, ieškančių originalumo, neigiančių arba menkinančių akivaizdžius faktus, savaip juos interpretuojančių, neigiančių žymių tyrėjų išvadas. Lengviausia kritikuoti, atmesti, „sudirbti“, negu eiti knaisiotis archyvuose, rasti naujos medžiagos, naujų faktų – interneto amžiuje neva to jau per daug. Vytautas Merkys pastebi, kad „istorikas nėra nei prokuroras, nei teisėjas, bet tik patikimas faktų interpretuotojas, jam svarbu išaiškinti, kodėl, kaip ir dėl ko tas vyko, kas įvyko“. Elementaru, bet ne visi to paiso. Gal dėl to, kad „kol kas beveidis kosmopolitizmas ir vartotojiškas kultūros veržlumas daro savo <…>. Blogiausia, jog kartais mokslinė polemika laikoma įžeidimu, autoriteto žeminimu“.
Naujų koncepcijų kūrimas pakeičiamas rašymu „moderniai“, „kitaip“ nei jau seniai įrodyta, laiko patikrinta. Suprantama, tai nereiškia, kad negalima kritikuoti senų autoritetingų istorikų, surasti tikros tiesos. Bet ją norint pasiekti, anot V. Merkio, „istoriko laukia pragariškas darbas“. „Dažnai pamanydavau ar verta rašyti apskritai? Rašiau…“ Net ir sunkiausiomis sąlygomis visą gyvenimą Profesorius ieškojo būdų kaip istorijos moksle rasti tiesą, pats siekė ir mokė kitus neprarasti tautinio ir moralinio orumo, būti patriotu. Tiesa – tai kelrodė žvaigždė, šviečianti ieškantiems visą gyvenimą čia Žemėje ir išėjusiems Anapilin. Šiandien galima būtų pasakyti apie Vytautą Merkį: paprastas, žemo ūgio, nuoširdus, ramus žmogus, bet kai valdė idėjinį ginklą – plunksną – atsiverdavo preciziškai mąstantis eruditas, proto galiūnas. Paliko tvirtai pastatytus Istorijos rūmus, kuriuose ieškoma tiesos.
Dr. Algirdas Matulevičius
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis redaktorius