Prof. dr. Vilma ŽYDŽIŪNAITĖ
Margarita TERESEVIČIENĖ
Vytauto Didžiojo universitetas
Didelę dalį universitete dėstomų visų krypčių dalykų sudaro savarankiško mokymosi laikas. Neabejotinai, savarankiškas studento mokymasis yra visavertė studijų rezultatų siekimo dalis, kurios neišnaudojant efektyviai, studentas nepasiekia gero rezultato ir / ar negauna pageidaujamo įvertinimo. Dėstytojo vaidmuo išlieka trivialus studentams mokantis savarankiškai ir jų poreikiai neįvardijami. Dar viena probleminė sritis yra bendrųjų gebėjimų plėtotė studentams mokantis savarankiškai, nes šio mokymosi sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo studento sugebėjimo mokytis sistemiškai, nuosekliai ir metodiškai. Daromos teorinės ir praktinės prielaidos, jog savarankiškas mokymasis sudaro galimybes studentams įgyti atrankos, analizės, sisteminimo, apibend-rinimo, (įsi)vertinimo, reflektavimo ir kitus svarbius gebėjimus. Tačiau bendrųjų gebėjimų tyrimai dažniausiai atliekami jų nesiejant su savarankišku mokymusi aukštojoje mokykloje.
Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos katedros mokslininkių grupė – prof. dr. V. Žydžiūnaitė, prof. habil. dr. M. Teresevičienė, prof. dr. G. Gedvilienė, dr. L. Kaminskienė – vykdo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslo projektą SAVUNIKO (MIP-11023), kuriame tiriamas savarankiškas studentų mokymasis.
Savarankiškas mokymasis yra autonomiško studijavimo forma, kai asmuo yra atsakingas už pasirengimą atsiskaitymui ar egzaminui. Toks apibūdinimas pateikiamas Amerikos Heritage anglų kalbos žodyne (2009). Šiame apibūdinime nepaliečiamas studento įsigalinimas motyvuotoms ir gilioms studijoms, atsakomybei už studijavimo kokybę. Mokslininkai daro prielaidas, kad savarankiškai mokantis studentai patys įgyja žinių, plėtoja kognityvinius gebėjimus, įsivertina silpnąsias ir stipriąsias puses, siekdami numatytų mokymosi tikslų ir suvokdami poreikį dėstytojų ar kolegų pagalbos, konsultacijų, diskusijų ar grįžtamojo ryšio formomis. Tačiau objektyvių ir patikimų mokslo įrodymų šiems teiginiams stokojama.
Per pastaruosius dvidešimt metų mokslo šaltiniuose atsirado terminų anglų kalba (self-managed learning, self-studies, self-directed learning, self-regulated learning, self-training, self-education), kurių nagrinėjimas dažniausiai apsiriboja teoriniais svarstymais, terminų ribos nėra aiškios, ypač praktinio lygmens. Minėtų anglų kalbos terminų vertiniai į lietuvių kalbą remiasi norminės lingvistikos paradigma ir neatspindi konceptualaus turinio, todėl ir bandymai atlikti empirinius tyrimus reti, stokoja gilumo, pagrįstumo. Trūksta empirinių įrodymų tarptautiniame ir nacionaliniame kontekste apie aukštosios mokyklos studentų savarankiško mokymosi struktūrą, jo įgyvendinimo stiprybes, silpnybes praktiniu lygmeniu ir bendruosius gebėjimus, besiplėtojančius studentams mokantis savarankiškai. Paminėti aspektai ir tiriami SAVUNIKO projekte, derinant kokybinę ir kiekybinę prieigas.
Vieno iš atliktų projekto tyrimų rezultatai atskleidė, kad savarankiškas mokymasis susijęs su reflektavimu, studijavimo sistemiškumu, giluminiu ir paviršiniu mokymusi, bendrųjų gebėjimų plėtote: savarankiškai mokydamiesi studentai mokosi iš turimos mokymosi patirties; reflektuoja mokymosi sėkmes ir nesėkmes; kelia klausimus apie studijų sritį; išreiškia dėstytojų konsultacijų ir diskusijų poreikį; laiko prasmingomis savarankiškas užduotis, skatinančias gilinti studijų srities žinias; pasirenka paviršinio studijavimo strategijas dažniau nei giluminio; stokoja dėstytojų grįžtamojo ryšio; nenoriai vykdo užduotis, orientuotas tik į teoriją, patiria bejėgiškumą, kai neatsako sau į klausimus, nors užduotys atliktos ir atsiskaitytos; neplanuoja savarankiško mokymosi laiko ir per dieną skiria jam mažiau nei dvi valandas; iškilus mokymosi sunkumams, patys sprendžia problemas. Savarankiškai studijuojančiam studentui naudingiausios užduotys susiję su atvejų analizėmis ir eksperimentavimais, toks mokymasis skatina studentų atvirumą aplinkai ir idėjoms. Studentai įsitikinę, jog savarankiškas mokymasis suteikia galimybę būti aktyviais ir lavina kritinį mąstymą.
Tyrimo rezultatai leidžia teigti, jog studentams trūksta dialogo su dėstytojais apie savarankiško mokymosi sunkumus ir reikalingi patarimai, kaip efektyviai galima mokytis konkrečius studijų dalykus ir atlikti efektyviai užduotis, o dėstytojų savalaikis grįžtamasis ryšys yra viena iš prielaidų įsigalinti prasmingam savarankiškam mokymuisi. Kai kurie tyrimo rezultatai yra trivialūs, pvz., nors studentai teigia, kad jiems patinka inovatyvūs studijų metodai, bet paskaita išlieka priimtiniausiu metodu. Toks prieštaringumas leidžia daryti prielaidą, kad studentai nori naujovių, nors vyraujantis instruktavimu paremtas mokymasis paskaitose yra esminis išmokstamas mokymosi būdas, todėl savarankiškas giluminis mokymasis studentams neretai yra iššūkis. Tokią prielaidą patvirtina ir vienas iš rezultatų, kai studentai konstatuoja, kad jiems nepatinka sudėtingos savarankiškos užduotys, nes joms reikia ilgalaikio studijavimo. Vis tik empiriniai įrodymai leidžia teigti, kad savarankiškas mokymasis yra įvairiakryptės galimybės aukštųjų mokyklų studentams ir dėstytojams įsigalinti prasmingam ir kūrybiškam dialogui bei komunikavimui.