JUSTINAS MARCINKEVIČIUS – LIETUVIŲ KALBOS RITERIS (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 20

Spausdiname prof. habil. dr. Arnoldo Piročkino pranešimą, skaitytą Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos surengtoje jubiliejinėje konferencijoje „Demokratija–Reformacija–Tauta–Valstybė“.

Arnoldas Piročkinas

Žodyno ir gramatikos autorius mirė, bet Jaunuolis gyveno toliau. Jam galva plyšta nuo minčių stovint Akademijos kieme ir žvelgiant naktį į žvaigždėtą dangų viršum Vilniaus. Apimtas ekstazės, Jaunuolis mąsto apie gyvenimą, žmogaus paskirtį (skyrius „Jaunuolis Akademijos kieme“). Tos mintys atkakliai vedė jį prie kalbos, prie knygos:

Jaunuolis mintyse giedojo knygą,
virš Vilniaus išskleistą, ir vis kartojo:
dėkoju už akis, kad joms esi
šviesos lopšys, žinojimo stebuklas.
Įvesk į priterštą kalbos bažnyčią,
kad nuvalyčiau langus ir altorių,
kad vėl uždegčiau užpūstą žibintą
ir žodį apgyvendinčiau varpe.

Skyrius „Sarbievijus, arba Silviludia“ tiesiogiai su lietuvių kalba nesusijęs. Jame atskleidžiama lotyniškai rašiusio lenkų kilmės garsaus poeto Kazimiero Sarbievijaus meilė Vilniaus miestui. Tačiau nepasakysi, kad skyrius būtų nereikalingas, ardantis poemos darną. Belieka spėti, kad skyrius ir jo personažas K. Sarbievijus turi tikslą kontrastuoti su skyriumi „Tewas Linxmas“, kurio herojumi profesoriumi Žygimantu Liauksminu poetas išreiškė „lietuvišką“ meilę miestui. Vilniaus universiteto profesorius taip pat brangina miestą ir trokšta jam visokeriopos gerovės ir laimės. Tik, skirtingai nuo lenkų poeto, Vilniaus laimę sieja su tautiniais papročiais ir kalba. Todėl, parsigabenęs iš gimtosios Žemaitijos kaukių, jos pavyzdžiu organizuoja miestui pramogą – užgavėnių karnavalą. Šis renginys turėjo nemažą pasisekimą, bet profesorius vis dėlto nėra visai patenkintas, nes karnavalas neužtektinai gyventojams įkvėpė lietuviškumo:

(…………………) Sunku
pažadint šitą miestą, pasakyt jam,
kad jis ir papročius, ir kalbą turi.
O Jaunuolis keliauja per šimtmečius toliau, kol atsiduria vargingoje kamarėlėje – paskutinėje apgultos kalbos priebėgoje, likusioje jai nelietuviškame universitete ir susvetimėjusiame mieste. Taip poetas apibūdina kalbos būklę skyriuje „Aula lietuwiszka“:
Tikrai, kalba kaip apgulta atrodė.
Jau neturėdama daugiau kur trauktis,
Į bokštą suvaryta, atkirsta
nuo savo žemės, duonos ir šaltinių,
stokodama ir ginklų, ir gynėjų –
ji vis dar laikėsi.

Nykios kamarėlės, vargingai glaudžiančios kalbą, vaizdo sujaudintas poetas, pats prabyla kaip dalyvis nepaprastai skausmingu monologu, kuris tarsi sujungia mus, XX a. antrosios pusės žmones, su XVIII amžiumi:

(…………..) Už ką tave, už ką
vis iš burnos mums išlupa, išrauna
nekaltą žiedą tavo? Paukšti mažas,
Pasaulio girių giesmininke raibas,
kieno tu sulesei, kieno išgėrei
ir į kieno tu lizdą kėsinaisi,
kad vis tave nuo mūsų lūpų baido?

Tarsi grįžęs į XVIII a. autorius, turėdamas prieš akis per amžius sukauptą istorinę patirtį, siūlo tam raibajam paukščiui išsigelbėjimo priemonę:
Ant lopšio tūpkis, ei, ant lopšio tūpkis!
Straksėk, kaip išmanydamas, čiulbėk,
kad vaikas į tave rankas vis tiestų.
Į motinų sterbles tave paleisim,
arčiausiai įsčių sopantį padėsim,
kad patarle ar mįsle išsitartum.
kad iš po ašaros rauda pratrūktum,
kad gerklėje daina išsišakotum.
Dabar suzmekus dūminė pirkelė –
Didžioji aula tavo…

Monologas nutrūksta, kai į aulą įžengia Jaunuolis. Tačiau joje jis nieko neranda. Atsisėda ir laukia. Laukia veltui. Ir skyrius baigiamas graudžiu vaizdu:

Temo. Jis pakilo
ir peržegnojęs drebančia ranka
knygas ir poterius, sunkus išėjo,
dabar jau uždarydamas duris
ilgam. Mažiausiai šimtui metų.
Poema „Pažinimo medis“ baigiama „Epilogu“. Kaip J. Marcinkevičiui būdinga, čia lietuvių kalba – ir Vaikas, ir Jaunuolis, ir galiausiai Simonas Daukantas. Tai šis, iškratęs apavą, pakrikštija Lietuvos žeme Pažinimo Medį, užpildamas ant jo šaknų gyvybės. Tad galima sakyti, kad Pažinimo Medis – ne kas kita kaip lietuvių kalba. Ir poetas skuba į talką Daukantui tokiu paskutinėse eilutėse išreikštu raginimu:

Anava
ar tik ne Daukantas? Nubėk, vaikeli,
įduok jam kokį žodį, kol dar turim.

Gerbiamieji skaitytojai, kai dabar turite prieš akis pluoštą duomenų (o jų rastųsi daugiau), nuspręskite, kam skirta poema „Pažinimo medis“! „Pažinimo medis“ – tai pats įstabiausias himnas ir pati graudžiausia rauda mūsų gimtajai kalbai: jam tolygaus kūrinio lietuvių literatūroje nėra ir vargu ar kada toks kūrinys atsiras. Apie šią poemą būtų kas dar daugiau pasakyti. Jos kilni idėja išreikšta adekvačia menine forma. Poemos kalba – tai tobulas moderniosios bendrinės kalbos derinys su senosios raštų kalbos elementais.

Parašęs poemą, J. Marcinkevičius iki 2002 m. lyg ir buvo atsitraukęs nuo kalbos temos. Per tą laiką išgyveno daug svarbių įvykių: buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis… Atgavus nepriklausomybę, atsivėrė, rodos, platūs keliai lietuvių kalbai. Baimintis dėl jos ateities tarsi neliko pagrindo. Deja, naujieji institucijų vadovai ir aktyvistai rinkosi vakarietišką kelią, kuris veda į kalbos kafešantaną su striptizo programa. O J. Marcinkevičiaus svajota apie kelią į kalbos bažnyčią… Nepritardamas šiam pasirinkimui, 2002 m. parašo iki tol lyg ir nepraktikuoto žanro kūrinį – satyrinį eilėraštį „Kalbos ganymas“.

Tai buvo skaudus pasišaipymas iš vakarietiškojo kalbos ugdymo kelio, kuris vedė prie to, kad ganomoji karvutė – kalba pasinešusi nudriuoksuos ir nugaiš, poeto žodžiais tariant: „kokioj ten tokioj europoj“. Poetui nieko kito neliko, tik pasišaipyti.

Per atgautos nepriklausomybės dvidešimtmetį sužydėjo kalbai skirta poeto publicistika. Įvairiausiomis progomis jis yra kalbėjęs iš tribūnų ir rašęs straipsniuose ar aiškinęs duodamuose interviu apie kalbą. Antai 1988 m. rugsėjo 16 d. pirmajame „Atgimimo“ laikraščio numeryje, be kitų svarių minčių tautai gyvybiškai svarbiais klausimais, jis neužmiršo priminti kalbos: „Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, – rašė poetas, – yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos ji nori gyventi“ (J. Marcinkevičius. Tekančio upės vienybė, p. 202). Tų pačių metų spalio 21 d., atidarydamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamąjį susirinkimą, vėl kalbėjo: „Pagaliau supratom, kad vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą, kurių kalba ir dvasia, išstumtos į gyvenimo pašalę, liūdnai ir beviltiškai vysta (…)“ (ten pat, p. 204). Deja, šiandien turime apgailestauti, kad toks aiškus priminimas imamas užmiršti. Vadinamieji vakarietininkai ir istorijos objektyvintojai įžvalgaus poeto žodžius seniai išmetė iš savo atminties.
Norint atskleisti visu platumu ir gilumu, kaip Justinas Marcinkevičius publicistiniu žodžiu gynė lietuvių kalbą nuo visokių ja neįsitenkančių modernistų, reikėtų dar antra tiek laiko. Viliuosi, kad iš to, kas šiuo kartu parašyta, pakanka pateisinti pranešimo pavadinimą „Justinas Marcinkevičius – lietuvių kalbos riteris“.

„Mokslo Lietuvos“ Nr. 20. P. 10 spausdintoje pirmoje Arnoldo Piročkino pranešimo „Justinas Marcinkevičius – lietuvių kalbos riteris“ dalyje įsivėlė apmaudi klaida. Trečiame straipsnio stulpelyje su cituojamais Justino Marcinkevičiaus eilėraščio „Dainuoju Lietuvą“ posmais susiliejo straipsnio autoriaus komentaras. Ketvirtame stulpelyje pateikta citata yra iš Biblijos „Būties knygos“. Atsiprašome autoriaus ir skaitytojų.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.