TAUTINĖS MOKYKLOS KŪRĖJOS ATMINTIES ŽENKLAI (1)

Balandžio 25-ąją Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) centriniai rūmai ir dalis sostinės Žvėryno rajono alsavo Didmoterės dvasia. Rutininė kasdienybė pasitraukė į pašalį, lyg ir įprasta darbo diena ketvirtadienis staiga daugeliui žmonių virto švente, pakylėtumo simboliu.Jeigu po tokios įžangos pasakytume, kad tai įvadas į tarptautinę mokslinę konferenciją, tikriausiai rastųsi ir vienas kitas rūškanas veidas – anokia naujiena, kai Vilniuje kone kasdien vyksta reikšmingi tarptautiniai renginiai. Kitas dalykas, jei kalbame apie habilituotą socialinių mokslų daktarę Meilę Lukšienę (1913–2009), Lietuvos pedagogę, edukologę, lietuvių literatūros tyrinėtoją, švietimo reformos 1988 m. pradininkę, „Tautinės mokyklos koncepcijos“ (1988 m.), „Lietuvos švietimo koncepcijos“ (1992 m.) ir kitų švietimo strateginių dokumentų vieną iš svarbiausių autorių. Šiai Lietuvos didmoterei skirta valstybinė 2013 m. programa „100-osios Meilės Lukšienės metinės – UNESCO minima sukaktis“, o šios programos dalis buvo dvi dienas (balandžio 25–26 d.) vykusi tarptautinė mokslinė konferencija „Ugdymas kultūros ir žmogaus raidos kryžkelėse: Meilės Lukšienės pedagoginio palikimo įžvalgos praeičiai, dabarčiai, ateičiai“.
Lietuvos didmoterės

Meilės Lukšienės siekiai ir padaryti darbai, visuomeniniai užmojai skatina ją lyginti su rašytoja, pedagoge, visuomenės ir politikos veikėja Gabriele Petkevičaite-Bite (1861–1943), nors skirtingas gyvenamasis metas kėlė joms skirtingas tikslus ir reikalavo atitinkamų veiklos formų. O bendra tarp šių taurių Lietuvos moterų – giliai suvokta lietuvių moters inteligentės priedermė pirmiausia savo tautai: nelaukti ir nesidairyti į šalis, bet pačiai veikti, daryti tai, kas gal nuo tavęs vienos priklauso, nežiūrint į nepalankias sąlygas ir ne visada sėkmingai susiklostančias aplinkybes. Būdinga veiklioms natūroms ir ypatingo charakterio asmenybėms, kokios ir buvo šios mūsų tautos didmoterės.
G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimo kryžius – jos fizinis neįgalumas, tačiau ją prisimindami galvojame ne apie negalias, o apie šios moters nuveiktus darbus, padarytą įtaką daugelio žmonių likimams ir šviesų idealizmą, stiprintą konkrečia ir labai prasminga pedagogine, kultūrine, politine ir visuomenine veikla. Gabrielės dvasia ir šiandien gyva Panevėžyje, kur buvo lemta rašytojai gyventi prasmingiausius gyvenimo metus iki pat mirties.
Meilė Lukšienė buvo visai kitos fizinės sanklodos, tačiau santvarka padarė viską, kad talentinga mokslininkė būtų palaužta, sužlugdyta psichologiškai ir dvasiškai. Prisiminkime 1958-uosius, kai prasidėjo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros valymas nuo „nacionalistų“. Katedros vedėja Meilė Lukšienė ir trys katedros dėstytojos buvo pašalintos iš pareigų, turėjo palikti universitetą, nes pasirodė esančios pernelyg geros pedagogės ir mokslininkės, pamėgtos studentų, o tai jau atrodė pavojinga santvarkai ir imperinės valstybės siekiams. Iš laiko nuotolio matome, kad tvirtas asmenybės stuburas padeda išlikti net ir labai sudėtingomis totalitarinio režimo sąlygomis. Šiandien mums Meilė Lukšienė yra ne vien asmeninio išlikimo simbolis, bet Lietuvos švietimo sistemos pertvarkos svarbiausių principų kūrimo ir praktinio taikymo asmenybė, kurios idėjos tebėra gyvos, nežiūrint visų ligi šiol vykusių švietimo reformos zigzagų jau nepriklausomoje Lietuvoje. Drūtakamienė liepa gali išaugti tik iš sveikos sėklos.
Savo pačių pastangas vertindami kartais galime perlenkti lazdą, bet tik ne šiuo atveju. 2004 m. Lietuvos švietimo reformos pradininkė Meilė Lukšienė apdovanota vienu garbingiausiu UNESCO COMENIUS medaliu. Jano Amoso Komenijaus medalis lietuvei įteiktas už laisvo, humaniško, atsakingo Lietuvos piliečio ugdymo idėją, palaikančią kultūrinę, humanistinę švietimo kryptį, įtvirtintą M. Lukšienės strateginiuose ir programiniuose dokumentuose. Propaguodama tautinę mokyklą į šią sąvoką M. Lukšienė įliejo kaip būtinybę jos demokratišką turinį. Į šiuos tikslus buvo atkreiptas dėmesys tarptautinėje erdvėje, UNESCO apdovanojimo tekste rasime parašytus šiuos žodžius:

 

„Ponia Lukšienė yra europinio ir pasaulinio lygio mokslininkė ir asmenybė, reikšmingai prisidėjusi prie demokratinės visuomenės ir modernaus švietimo raidos“.
Iš šalies daugiau matyti, negu mes patys kartais sugebame deramai vertinti.
Tai ne vienintelis aukštas mokslininkės ir pedagogės įvertinimas. Lietuvoje 1989 m. M. Lukšienei suteiktas nusipelniusios mokslo veikėjos vardas, 1994 m. apdovanota Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, 2003 m. Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Pagaliau ir jos 100-osioms gimimo metinėms skirtoji plataus masto UNESCO globojama tarptautinė konferencija yra mokslininkės asmenybės pripažinimo dar vienas reikšmingas įrodymas.
UNESCO globojama konferencija
Konferencijos globėjai – Lietuvos Respub-likos Seimo Pirmininkas dr. Vydas Gedvilas, Tarptautinė pedagogikos istorijos asociacija ir Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Dvi dienas – balandžio 25–26 d. LEU centriniuose rūmuose, bet ne vien juose, šurmuliavo konferencijos renginiai. Prasidėjo 25 d. rytą, kai eisena nuo LEU centrinių rūmų pajudėjo į Adomo Mickevičiaus gatvę Žvėryne – prie 19 nr. pažymėto namo buvo atidengta Meilės Lukšienės atminimo lenta. Prie šio reikšmingo įvykio dar sugrįšime.
Po pietų pertraukos vyksmas persikėlė į LEU centrinius rūmus, kur vyko Meilei Lukšienei skirtos konferencijos plenarinis posėdis. Dalyvius sveikino LEU rektorius prof. Algirdas Gaižutis, konferencijos globėjas LR Seimo Pirmininkas dr. Vydas Gedvilas, LR Švietimo ir mokslo ministerijos kanc-leris Dainius Numgaudis, Vilniaus m. savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Džeraldas Dagys, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas dr. Romas Pakalnis. Latvijos universiteto ir Baltijos pedagogikos istorikų asociacijos vardu Vilniaus konferencijos dalyvius pasveikino dr. Erika Vugule, o Tarptautinės pedagogikos istorijos asociacijos (ISChE) prezidentas prof. dr. Ekhartas Fuchsas (Ekhart Fuchs) visus sveikino per interneto ryšį.
Pranešimų maratoną pradėjęs doc. dr. Antanas Krescencijus Stoškus bandė atsakyti į klausimus: „Po mūsų nebebus mūsų?“ (M. Lukšienė) Ar mes esame įgalūs Jai atsakyti?“ Prof. Algirdas Gaižutis gvildeno temą: „Kultūra kaip asmens, tautos, valstybės gyvastingumo laidas globalaus pasaulio sumaištyje. Meilės Lukšienės įžvalgos“. M. Lukšienės mokinys ir bendražygis doc. dr. Darius Kuolys gilinosi į temą „Ugdymas laisvei: Meilės Lukšienės programa“. Prof. habil. dr. Palmira Jucevičienė skaičiavo žingsnius, įvardytus temoje „Nuo pedagogikos iki edukologijos: Meilės Lukšienės įkvėpti“. Prof. habil. dr. Ona Tijūnėlienė sugrąžino į laikus, kai Abiejų Tautų Respublika švietimo sistemos madas diktavo pavargusiai ir senstelėjusiai XVIII a. Europai; profesorės pranešimo tema – „Edukacinės komisijos veiklos ir jos palikimo pataisų demokratinė linkmė – Meilės Lukšienės mokslinių tyrimų objektas“. Mokslinių pranešimų paradą užbaigė prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, sugrąžinusi klausytojus prie pirminės M. Lukšienės tyrinėjimų srities; profesorės pranešimo tema – „Literatūra kaip egzistencinis rūpestis“.
Pirmos dienos konferencijos darbą prasmingai užbaigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnazistai. Jų teatro studija parengė sceninę kompoziciją „Skaitome Joną Biliūną“ (vadovė – aktorė Janina Matekonytė-Antanėlienė). Šią kompoziciją gimnazistai atliko kaip konferencijos renginį „Mokykla – Meilei Lukšienei“. Lieka priminti, kad Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija – tai Meilės Lukšienės jaunystės mokykla, o J. Biliūnas gimnazistų teatro repertuare taip pat nėra atsitiktinis rašytojas. Mergautinė Meilutės Julijos Lukšienės pavardė – Matjošaitytė. Jos tėvas Stasys Matjošaitis (1887–1949) – pedagogas, žurnalistas, literatas, kultūros ir politikos veikėjas. Mama – Julija Janulaitytė-Biliūnienė Matjošaitienė (1880–1978). Charkovo medicinos institute įgijusi odontologijos specialybę 1904 m. ištekėjo už Jono Biliūno, su kuriuo nuo 1906 m. gyveno Zakopanėje. Ten ir palaidojo mirusį J. Biliūną. 1924 m. ištekėjo už dukros Meilės tėvo Stasio Matjošaičio-Esmaičio.
Balandžio 26 d. konferencija tęsėsi LEU – darbas vyko septyniose sekcijose, o užbaigė apibendrinantis plenarinis posėdis. Tą pačią dieną Vilniaus universiteto (VU) centriniuose rūmuose į konferencijos darbą įsitraukė VU sekcija „Tautinė mokykla: Meilės Lukšienės idėjos istorija“. Jos baigiamojoje diskusijoje kartu su mokslininkais dalyvavo ir aktyviai reiškėsi Vilniaus licėjaus ir Šv. Kristoforo gimnazijos gimnazistai. Lygia greta antrąją dieną konferencijos darbas vyko Vroclavo universitete, Lenkijoje, kur šio universiteto Pedagogikos instituto sekcijos darbo tema pavadinta „Meilės Lukšienės pedagoginis palikimas: apskritojo stalo diskusija Šeima, namai ir ugdymas praeityje, dabartyje ir ateityje“.
Jos darbai persmelkti tarnystės Lietuvai idėja

Grįžkime prie atminimo lentos Meilei Lukšienei atidengimo iškilmės Žvėryne, A. Mickevičiaus gatvėje. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respub-likos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, švietimo ir mokslo ministras prof. dr. Dainius Pavalkis, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius prof. habil. dr. akademikas Algirdas Gaižutis, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas dr. Romas Pakalnis, Meilės Lukšienės premijos laureatas Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos mokytojas, direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Skaudžius, Meilės Lukšienės dukra habil. dr. Ingė Lukšaitė, sūnus dr. Rimtis Lukša, LEU akademinės bendruomenės nariai – profesoriai, dėstytojai ir studentai.
Pirmajai žodis buvo suteiktas JE Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Savo prakalboje Prezidentė išskyrė M. Lukšienę kaip ypatingą asmenybę, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narę, Nepriklausomos Lietuvos nacionalinės švietimo sistemos kūrėją, tautinės mokyklos idėjos autorę. Savo idėjomis ir darbais mokslininkė kūrė dabarties ir ateities Lietuvą. Tai pasaulinės reikšmės tyrinėtoja, kurios veikla mūsų šalį susiejo su pažangiausiomis švietimo naujovėmis. Jos darbai persmelkti tarnystės Lietuvai idėja. Kad M. Lukšienės veikla peržengė Lietuvos ribas, įtikinamai rodo ir 2004 m. jai suteiktas UNESCO J. A. Komenskio medalis, o mokslininkės ir pedagogės šimtosios gimimo metinės šiemet įtrauktos į UNESCO minėtinų pasaulyje asmenybių ir datų sąrašą.

Prezidentė D. Grybauskaitė pabrėžė M. Lukšienės drąsą, išmintį ir jos kaip lituanistės bekompromisiškumą. Retą dieną ji praleisdavusi be įtempto darbo, gal todėl ji ir tapo Lietuvos švietimo kaitos viena iš svarbiausių iniciatorių. Jos suformuotas ugdymo idealas – pilietiškas, savarankiškai mąstantis ir kūrybingas žmogus, suvokiantis savo šalies istoriją, gimtosios kalbos svarbą ir gerbiantis šalia esantį žmogų. Šių idealų Prezidentė kvietė nepamiršti ir siekti, nes jie būtini kultūros ir valstybės kūrėjui. „Būtent apie tokią valstybę – kuriančią ir laisvą svajojo Meilė Lukšienė, tad žvelgdami į šią atminimo lentą pamąstykime, kiek jau esame padarę ir kiek daug dar privalome padaryti, kad Meilės Lukšienės svajonė taptų bendra mums visiems, vienytų visus lietuvius mūsų bendrai ateičiai“, – kalbėjo Prezidentė D. Grybauskaitė.
Tautinės mokyklos simbolis

Pritarimo aplodismentams nepasiekus nė pusės visų decibelų, kurių nusipelnė prakalba, Prezidentė ryžtingai pasinaudojo „improvizacine pauze“ ir paprašė žodį tarti Europos Parlamento narį, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio lyderį prof. Vytautą Landsbergį. Ryžtingas ir pamatuotas sprendimas, nes atminimo lentos atidengimo programoje V. Landsbergio prakalba nebuvo numatyta. Beje, kaip nefigūravo ir Prezidentės pavardė. Veikiausiai organizatoriai nebuvo tikri, kad sulauks šių aukštų svečių – tuo malonesnė staigmena.
Profesorius V. Landsbergis pasidalijo prisiminimais, nes jam yra tekę bendrauti su M. Lukšiene, taip pat buvoti šiame name A. Mickevičiaus g. 19. Prisiminė profesorius ir čia gyvenusį Meilės Lukšienės vyrą Kazimierą Lukšą (1906–1983), aukštą ekonominių ryšių pareigūną, Lietuvos banko atsakingą darbuotoją Pirmojoje nepriklausomos Lietuvos Respublikoje. 1940–1970 m. K. Lukša Vilniaus universitete dėstė balanso mokslo, ekonominės analizės ir užsienio prekybos kursus, 1945–1946 m. buvo Ekonomikos fakulteto dekanas. V. Landsbergiui didelį įspūdį paliko K. Lukšos pasakojimai apie nepriklausomos Lietuvos ekonomikos pasiekimų įtvirtinimą tarptautinėse rinkose. Atkaklaus darbo ir sumanumo dėka pasiekta, kad Lietuvos verslas, ypač žemės ūkio produkcijos gamyboje ir tarptautinėje prekyboje buvo aukštai vertinamas, lenkė kaimyninių šalių laimėjimus. Lietuva sparčiai žengė europietiško gyvenimo keliu, bet šios pastangos buvo brutaliai nutrauktos svetimos valstybės karinėmis priemonėmis.
Papildant profesorių pridursime, kad K. Lukšos ir jo bendraminčių pastangomis 1958 m. prie Liaudies ūkio tarybos įkurta pirmoji Baltijos respub-likose Matematinių ekonominių metodų taikymo laboratorija, 1966 m. Vilniaus universitete buvo pradėti rengti ekonominės kibernetikos specialistai, o 1967 m. prie Prekybos ekonomikos katedros įsteigta Tarpžinybinė mokslo tyrimo laboratorija. Kadangi K. Lukša nebuvo LKP narys, tad negalėjo iškilti į aukštas pareigas, netapo profesoriumi (nors dar 1941 m. jam buvo suteiktas docento pedagoginis vardas). Vis dėlto jo nuopelnų sunku buvo nepastebėti, 1966 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio ekonomisto vardas.
Visa tai pravartu žinoti, norint suprasti, kokių tėvų šeimoje ir aplinkoje išaugo dvi puikios dukros – habil. dr. Ingė Lukšaitė ir vargonininkė Giedrė Lukšaitė-Mrazkova, Prahos mūzų menų akademijos profesorė, o sūnus Rimtis Lukša taip pat tapo mokslų daktaru.
V. Landsbergis prisiminė ir juodą Vilniaus universiteto istorijos puslapį, kai nuo „nacionalistų“ 1958 m. buvo pradėta „valyti“ Lietuvių literatūros katedra1. Atleistos iš pareigų keturios pedagogės, mokslininkės: katedros vedėja Meilė Lukšienė, dėstytojos Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė ir Vanda Zaborskaitė, taip pat pašalintas Vilniaus universiteto rektorius Jonas Bulavas. Nukentėjusios pedagogės rado priebėgą kitose mokslo institucijose. M. Lukšienė pradėjo dirbti Mokyklų mokslinio tyrimo institute2, tyrinėjo švietimo ir pedagogikos istoriją. Šiame Pedagogikos institute M. Lukšienė su bendraminčiais 1988 m. formulavo švietimo reformos būtinybę, kūrė strateginius Lietuvos švietimo dokumentus. Taigi literatūros tyrinėtoja tapo Lietuvos mokyklos, švietimo ir pedagogikos tyrinėtoja, kurios viena svarbiausių šios srities knygų – 1983 m. išleista „Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai“.

Faktiškai tai buvo taikaus, bet atviro ir nepalaužiamo tautos pasipriešinimo išraiška. Tarp žymiausių to taikaus pasipriešinimo pavyzdžių V. Landsbergis paminėjo „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ (1972–1989 m.), bet iškili veikla priklausė ir M. Lukšienei. Tomis sąlygomis istorijos paminklų ir istorinės tiesos gynimas buvo tiesiausias kelias, atvedęs tautos aktyviausią dalį į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklą. Visa tai buvo įmanoma tokių asmenybių kaip M. Lukšienė dėka. Ji rodė pavyzdį ne tik kaip mokslininkė, bet buvo ir moralinis autoritetas, pavyzdingo gyvenimo ir pamatinių principų laikymosi sektinas žmogus. Kartu tai buvo ir grynai moteriškos veiklos kelias, kuris V. Landsbergiui asocijuojasi su garsiąja skulptoriaus Petro Rimšos skulptūra „Lietuvos mokykla“: prie ratelio verpianti motina moko savo sūnelį skaityti. Kuriant šią skulptūrą – nuostabų paminklą Lietuvos Motinai – P. Rimšai pozavo jo mama Magdalena Rimšienė, o į Lietuvos meno istoriją skulptūra įaugo kaip lietuvių Tautinės mokyklos simbolis. Ar ne tokiu simboliu mums yra ir tautinės mokyklos koncepcijos viena ir svarbiausių autorių – Meilė Lukšienė?

Atminimo lentos – dvasiniai miesto muziejai

Lietuvos edukologijos universiteto rektorius akad. Algirdas Gaižutis kaip ypatingą simbolį įžvelgė ir tą rytą motinėlės gamtos Vilniaus miestui siųstą saulę, nors sinoptikai vienu balsu žadėjo lietų. Rektorius linkėjo studentams įsiminti šią prasmingą dieną, o atidengiamą Meilės Lukšienės atminimo lentą pavadino dar vienu mūsų sostinės dvasios muziejumi, saugančiu tautos atmintį. Žvelgiant į A. Mickevičiaus g. 19 namą kiekvieno atmintyje iškils daug žinomų ir ligi tol nežinomų asmenybių. Užtektų prisiminti šiame name Kazimiero ir Meilės Lukšų išaugintą šeimą, savo gyvenimo būdu ir darbais nuolat liudijančią nepakartojamą darną. Rektorius prisipažino, kad apie šią šeimą, nuostabius vaikus ir jų palikuonis be pasigėrėjimo negali galvoti.

Įsiterpsime į rektoriaus prakalbą ir atkreipsime dėmesį į gerokai anksčiau ant šio pastato sienos atsiradusią atminimo lentą skirtą Vaclovui Žadeikai. Tai Lietuvos kariuomenės vienas iš kūrėjų, savanoris, Lietuvos karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko vadas, Generalinio štabo pulkininkas, šiame name gyvenęs 1940–1941 metais. 1943 m. žuvo Taišeto lageryje, Sibire.
Taigi namas Žvėryne saugo įžymių žmonių gyvenimo istorijas.
A. Gaižutis pasidžiaugė, kad dabartiniai studentai, būsimieji Lietuvos pedagogai ir švietėjai dalyvaus N. Lukšienės 100-mečiui skirtoje tarptautinėje konferencijoje, išgirs ne vien geriausių Lietuvos pedagogų ir mokslininkų, bet ir svečių iš daugelio užsienio šalių pranešimus. Rektorius linkėjo, kad ir M. Lukšienės mintys pasiektų ne tik studentų protus, bet ir širdis.
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras prof. dr. Dainius Pavalkis atkreipė dėmesį, kad Meilė Lukšienė niekada neužėmė jokių oficialių aukštų postų, bet tai nesutrukdė jai paveikti šaliai lemtingų pokyčių eigos, tapti tautinės mokyklos koncepcijos kūrėja, švietimo reformos pirmtake. Pasaulis keičiasi labai dinamiškai, todėl atsiremdami į M. Lukšienės darbus ir pasaulėžiūrą, anot ministro, turime suvokti, kad šiandieninė pedagogika įmanoma tik drauge su giliu literatūros ir kultūros suvokimu. Turime analizuoti mokslininkės tyrinėjimus, toliau plėtoti jos supratimą apie lietuvišką mokyklą, priimdami laikmečio iššūkius, kuriuos atneša kompiuterija, daugiakalbystės idėjos Europos Sąjungoje ir kiti pokyčiai. Turime M. Lukšienės sukurtą idėjų ir tyrimų bazę, į kurią galime sėkmingai remtis – tai patikima mūsų veiklos atspara.

Atminties ir vilties metai

2010 m. Švietimo ir mokslo ministerija įsteigė Meilės Lukšienės premiją pedagogams (iki 35 metų) už demokratiškumo, bendruomeniškumo, tautiškumo, humanizmo, kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą. Pirmuoju laureatu tapo Kauno šv. Mato vidurinės mokyklos matematikos ir informatikos mokytojas Vygantas Kornejevas. 2011 m. šia premija pagerbtas Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos chemijos mokytojas, direktoriaus pavaduotojas ugdymui ir studijuojantis Vilniaus universiteto chemijos doktorantūroje Ramūnas Skaudžius. Savo prakalboje jis prisipažino, kad Meilės Lukšienės mintimis kiek daugiau pradėjo domėtis tik tapęs mokytoju. Bemat pajuto, kad jos raštuose įkūnytos tikrosios vertybės – moralė, pilietiškumas, laisvė, teisingumas, kultūra, tautiškumas. Bene didžiausią įspūdį R. Skaudžiui padarė M. Lukšienės kolegų prisiminimai apie savo bendradarbę: ji visada sakydavo tiesą, tą sugebėjo net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Maža nepamiršti Meilės Lukšienės, turime ja didžiuotis. R. Skaudžius patikino, kad prie šio namo su atminimo lenta jis dar ne kartą ateis su savo mokiniais ir savo šeima, pasakos apie moterį, savo darbais išgarsinusią Lietuvos vardą. Ji visados mąstė, ką dar galima daugiau padaryti Lietuvos mokyklai, švietimui, todėl ir mums tiktų laikytis šios nuostatos: ką dar galime padaryti savo šeimai, šaliai ir jos žmonėms.
Ceremonijos vedėja pakvietė LR Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Lietuvos edukologijos universiteto rektorių Algirdą Gaižutį atidengti Meilės Lukšienės atminimo lentą. Skambant birbynės garsams procedūra užtruko vos akimirką – susirinkusieji aplodismentais pasitiko atidengtą M. Lukšienės atminimo lentą.

M. Lukšienės šeimos ir plačios giminės vardu žodį tarė mokslininkės dukra habil. dr. Ingė Lukšaitė. Ji dėkojo susirinkusiems už tai, kad per visus tuos metus jos Mama nebuvo pamiršta, daugybė žmonių dirbo nuosekliai, nematomai, rūpestingai, bandydami išlaikyti tai, kas jos buvo padaryta. I. Lukšaitė dėkojo ne vien aukščiausiems valstybės vadovams ir pareigūnams, bet ir jos mamos bend-radarbiams, kurie šiandien dirba išsibarstę po daugelį institucijų – tai jie pirmieji suvokė padaryto darbo esmę ir vertę. Anot I. Lukštaitės, visa tai nėra taip lengvai parodoma. Mokyklos reformos esmė buvo sumąstyta daugelio žmonių pastangomis ir priimta širdimi: tai humanistinės, demokratinės, pilietinės, tautinės mokyklos statyba ir kartu labai savarankiškai mąstančio ir savo tėvynę mylinčio žmogaus ugdymas. Laikas nepaprastai greit keičiasi, iškelia naujų iššūkių ir pavojų, todėl tas ugdymas labai sudėtingas. Išlaikyti šio siekio kryptį, anot I. Lukšaitės, gali padėti ir šie M. Lukšienės minėjimo metai. Gera proga apmąstyti ir permąstyti, atrinkti, kas būtiniausia šiandienos žmogui. 1988 m. ir 1990 m. dar nebuvo daugelio šių dienų iššūkių, tad mums tenka eiti visiškai naujais ir nenumatytais pavojų ir išbandymų laukais. Laimei, yra institucija – Lietuvos edukologijos universitetas, ėmęsis nuosekliai ir ramiai tą darbą dirbti, tad šie M. Lukšienės metai yra ne tik atminties, bet ir vilties metai. Turime susiburti ir padaryti geriausia, ką visi savo veikloje sugebame, – šiais žodžiais savo kalbą užbaigė Ingė Lukšaitė.
Toliau Prezidentė D. Grybauskaitė buvo pakviesta nusifotografuoti prie M. Lukšienės atminimo lentos su mokslininkės ir pedagogės šeimos nariais.

Gediminas Zemlickas

1 Pretekstas apkaltinti Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrą buvo studentų reakcija į 1956 m. Vengrijos sukilimą – išleistas studentų kūrybos almanachas. Dalis studentų buvo pašalinti iš universiteto, vieni buvo išsiųsti į sovietų armiją, kiti į lagerius. – G. Z. past.
2 Vėliau šis institutas pertvarkytas į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą, dar vėliau į Pedagogikos institutą, kurį reorganizavus 2001 m. įkurtas Švietimo plėtotės centras. – G. Z. past.