Mažosios Lietuvos didieji (4)Gediminas ZemlickasDingo Donelaičio portretasB. Aleknavičius prisipažįsta nesitikėjęs laimėti tokį brangų dvasios lobį. Juk jam ne tik teko bendrauti su iškiliausiais krašto kūrėjais, bet ir kartais pavykdavo prasiskverbti per ribą, skiriančią jų kasdienį buities ir dvasios būvį. Ne vieną kūrėją B. Aleknavičius aplankė jo namuose, su kai kuriais turėjo progų ir kiek daugiau bendrauti. Per juos ne tik Donelaitį geriau pažino, bet ir tuos pačius dailininkus, rašytojus, mokslo žmones. Kai kurių jau nebėra tarp mūsų, tuo vertingesni atsiminimai. Su kitais bendraudamas B. Aleknavičius dabar visiškai kitaip pradėjo vertinti ir jų kūrybą. Pavyzdžiui, visiškai naujomis akimis dabar Bernardas Aleknavičius žiūri į tapytoją Vytautą Mackevičių ir jo paveikslus. Donelaitis buvo tarpininkas. Ką apie šį dailininką žinojo ligi šiol?
Kad profesorius buvo ilgametis Lietuvos dailės instituto dėstytojas ir rektorius, nutapęs daugybę tarybinių partizanų, darbo didvyrių ir revoliucionierių portretų. Buvo nutapęs ir Donelaitį, todėl B. Aleknavičiui ir buvo aktualus. Norėjo išklausinėti, kaip šį portretą tapė. Pasirodo, jog Donelaičio portreto prototipu V. Mackevičius pasirinko dailėtyrininką ir muziejininką Paulių Galaunę. Tačiau P. Galaunė dailininkui nepozavo. V. Mackevičius dailėtyrininką pažinojo nuo 1940 m., kai šis rūpinosi Donelaičio Metų leidimu su Vytauto Kazimiero Jonyno iliustracijomis. P. Galaunę, kaip Donelaitį, V. Mackevičius tapė iš atminties. Portreto originalas buvo padovanotas Lietuvos rašytojų muziejui, tačiau kai B. Aleknavičius panoro jį nufotografuoti, kad panaudotų rengiamai knygai, pasirodė, jog muziejuje to paveikslo nebėra. Nežinia kur pradangintas. Ir vis tik B. Aleknavičiaus 1989 m. išėjusioje knygoje Donelaitis ir mes skaitytojas tą pradaigoto portreto nuotrauką gali išvysti. Knygos lapai - kaip metaiBernardas Aleknavičius verčia 1989 m. išleistos knygos Donelaitis ir mes lapus - tarsi verstų savo gyvenimo metus. Tai ne užmaršties po kojomis šiugždantys rudens lapai, bet nuolat gyvos atminties pulsavimas. Ne nugyventų metų ir ne sukauptų turtų, kurių nėra, verta pavydėti mielam Bernardui, bet nuostabios žmogiškos savybės - sugebėjimo kiekvieną, su kuriuo tenka bendrauti, paversti savo bendraminčiu. Jam visada sekasi, kadangi jis turi nepaprastus sąjungininkus - Donelaitį, Vydūną, Simonaitytę - Mažosios Lietuvos didžiuosius. Tai mūsų literatūros ir kultūros ašys, apie kurias paprastai ir sukasi ne tik pokalbių temos.
Štai kad ir K. Donelaičio portretų paieška. Vieną pirmųjų nutapė Petras Kalpokas, kitą - Telesforas Kulakauskas. Pastarojo darbas, regis, buvo aptiktas JAV. Neišliko, kaip ir Vinco Grybo skulptūrinis Donelaičio portretas. Arba Napoleono Petrulio, Vlado Žuklio sukurti būrų poeto portretai. Su vienais iš šių kūrėjų Bernardui Aleknavičiui teko kiek daugiau bendrauti, su kitais - gal tik vienu kitu žodžiu persimesti. Su kai kuriais tų kūrėjų teko bendrauti jau per jų kūrinius, bet negi jie mažiau iškalbingi?
Visi šitie žmonės ir jų kūriniai mūsų kruopštųjį tyrinėtoją praturtino gal daugiau negu patys būtų galėję tikėtis. Štai pas dailininkę Domicėlę Tarabildienę, mūsų šauniąją knygų iliustratorę, užtekdavo užeiti - valandų valandas prasėdėdavo, nes kalbos ir prisiminimų nepristigdavo.
Tą patį Bernardas gali pasakyti ne tik apie dailininkus. Kad ir Meilė Lukšienė. Juk ne tik apie reikalus, bet ir apie daugybę kitų įdomiausių dalykų papasakos. Tarkime, apie Joną Biliūną. Juk M. Lukšienės motinos pirmasis vyras buvo J. Biliūnas.
Amžiną atilsį Eduardą Mieželaitį B. Aleknavičius nufotografavo Vilniaus Operos ir baleto teatre. Užteko pasakyti, kad reikia dėl Donelaičio, ir poetas atsiuntė visa, ko buvo prašomas.
Justinas Marcinkevičius net porą kartų parašė. Pirmą kartą popierius, sugėrė visą eilėraštį. Poetas nepasididžiavo ir antrą kartą atsiuntė laišką. Savas žmogus, malonu bendrauti.
Anapilin išėjęs Eugenijus Matuzevičius - Biržų krašto žmogus, nors prie žaizdos dėk. Beje, iš to paties krašto kilusi ir B. Aleknavičiaus žmona. Visas poeto knygas su autografais turi surinkęs B. Aleknavičius. Džiaugiasi ir didžiuojasi E. Matuzevičiaus laiškais, sveikinimais, atvirutėmis. Susitikdavo kaip broliai, nors poetas ir buvo gerokai vyresnis.
O prieš kitą savo bičiulį - Paulių Drevinį B. Aleknavičius jaučiasi šiek tiek kaltas. Artėjo poeto 70-metis, ir B. Aleknavičius jį daug fotografavo, darė nuotraukas. Tačiau parodos taip ir nesurengė. Sutrukdė knygos Donelaitis ir mes leidybos sunkumai ir kiti rūpesčiai.
Pas Joną Greičiūną tekdavo lankytis, ir tie pokalbiai tęsdavosi 3-4 valandas. Poetas pasakodavo apie savo tremties metus, kaip mokytojavo A. Smetonos laikais, kaip su šauliais dirbo. Kartais B. Aleknavičiui net galva įkaisdavo - ir kodėl jam J. Greičiūnas tokius dalykus dėsto? Poetas, matyt, jautėsi vienišas, neturėdavo su kuo iš širdies išsikalbėti, todėl Bernardo, tokio puikaus klausytojo, ir neišleisdavo iki dvyliktos nakties.
Su Kaziu Bradūnu Bernardas Aleknavičius sakosi šiltai susirašinėjęs, bet susitikti ligi šiol taip ir neteko. Kartą poetas buvo atvykęs į Klaipėdą, kiti tą išvyką rengę poetai žadėjo Bernardui pranešti, bet pamiršo. Tačiau į knygą Donelaitis ir mes K. Bradūno autografas pateko, o tai bene svarbiausia.
Į knygą pateko 120 kūrėjų autografai tai jų dvasios prisilietimas. Todėl ir knyga dvasinga. Ją kurdamas, komponuodamas B. Aleknavičius per galvą nesivertė - būtent tokia knygos forma jam išėjo savaime, visiškai natūraliai. Tai savotiškas diptichas: žmogaus portretas ir jo mintys, kūrinys, veiklos rezultatas. Man viskas yra du, viena nuotrauka papildo kitą, - šitaip trumpai drūtai zanavykas Bernardas apibūdina savo kūrybos credo. Jis visų pirma fotografas, todėl vyrauja vizualinis sprendimas. Žinia, visos knygos šiuo principu nesukursi, tenka pateikti ir istorinę K. Donelaičio laikų panoramą, poeto biografinius duomenis. Profesionalai rašytojai, literatūros kritikai, kurie gerai supranta, ką reiškia tokį veikalą išleisti, stebisi: tokį darbą kelių žmonių grupė būtų rengusi ne vienerius metus. O B. Aleknavičius padarė vienas ir nedejavo, kad buvo labai sunku. Zanavykas - ką čia daugiau bepridursi. Kaip susiėjo būrai ir mužikaiBernardas Aleknavičius susirašinėjo su JAV, Niujorke, gyvenusiu dailininku Vytautu Kazimieru Jonynu, vieną kartą buvo ir susitikę. K. Donelaičio Metus iliustruoti dailininkas pabandė dar 1932 m., kai studijavo ir tobulinosi Paryžiuje. XXVII knygos mėgėjų draugija buvo sumaniusi išleisti Metus, tad paskatino V. K. Jonyną imtis poemos iliustravimo darbo. Sumanymas liko neįgyvendintas, o pradėtąją temą V. K. Jonynas tęsė grįžęs į Lietuvą. Metus su jo iliustracijomis apsiėmė išleisti Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija. Poema buvo baigta spausdinti 1940 metais.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje V. K. Jonynas pasitraukė į Vokietiją, kur, be kitų savo darbų, rūpinosi vokiečių kalba išleisti ir K. Donelaičio Metus su savo sukurtomis iliustracijomis. Deja, regis, išliko tik egzempliorius, kurį V. K. Jonynas išsivežė į JAV, o visas likęs tiražas pateko į makulatūrą.
Gerai, kad Vokietijoje apsireiškė K. Donelaičio giminaitis Lutz V. F. Wenau. Jis ne tik tyrinėja poeto palikimą, bet 1999 m. Lilientalyje išleido ir knygą Kristian Donalitius. Gesammelt und Aufgeschrieben von Lutz Wenau. Knygoje išspausdinti K. Donelaičio Metai, kuriuos išvertė ir 1894 m. Halėje išleido Karaliaučiaus teisininkas ir literatas Liudvikas Pasargė, taip pat panaudotos ir dviejų lietuvių dailininkų - Vytauto Jurkūno ir Vytauto Kazimiero Jonyno - iliustracijos. Maža to, L. V. F. Wenau nepasitenkino V. Jurkūno K. Donelaičio Metų iliustracijomis ir į savo knygą įdėjo ir šio dailininko 1947 m. sukurtus lino raižinius Dionizo Poškos knygai Mužikas Žemaičių ir Lietuvos. L. V. F. Wenau kasmet atvažiuoja į Lietuvą, aplanko ir B. Aleknavičių. Jiedu gražiai bendrauja. Tačiau į vieną krūvą suplakti K. Donelaičio būrus ir D. Poškos mužikus, tegu ir to paties dailininko V. Jurkūno perteiktus, mūsų zanavykui atrodo ne visai rimtas darbas. Klaipėdos gatvėmis vaikšto DonelaitisTaip jau išėjo, kad Bernardo Aleknavičiaus rūpesčiu į knygą Donelaitis ir mes savo širdies dalelę įdėjo 120 iškilių lietuvių ir kitų tautų kūrėjų. Tačiau visas sunkiausias darbas teko pačiam sumanytojui. Nors pats jis ir tvirtina, kad knyga gimė visai natūraliai, lyg ir savaime, bet taip galima teigti tik tada, kai visas darbas padarytas, ir galima ramiai nuo viršūnės apžvelgti nueitą kelią. Bernardo Aleknavičiaus žmona ponia Antanina mano truputį kitaip. Jos giliu įsitikinimu, per tuos metus, kol vyras gilinosi į K. Donelaičio gyvenimą ir kūrybą, jis pats spėjo net išoriškai supanašėti su savo tyrimų objektu. Bent jau dabar yra visiškai panašus į tą Donelaitį, kurio skulptūrą Klaipėdoje sukūrė Petras Deltuva. Galiu patvirtinti, kad panašumas stebėtinas. Kažkokia mistika.O štai telšiškis skulptorius Petras Gintalas teigia: Jeigu šiandien man reikėtų kurti Kristijono Donelaičio portretą, tai būsimo darbo prototipu pasirinkčiau tik Bernardą Aleknavičių, nes jis - tai tarsi mūsų dienų Donelaitis... AbejonėsTiesa, šis 1973 m. sukurtas skulptūrinis poeto atvaizdas lyg ir nedaug ką bendro turi su dokumentiniu K. Donelaičio portretu, kurį pagal Tolminkiemio bažnyčioje rastą kaukolę rekonstravo Vytautas Urbanavičius. Kaip žinome, rengiantis atkurti K. Donelaičio statydintą Tolminkiemio bažnyčią ir joje įrengti memorialinį muziejų, 1967 m. buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai. Jų metu ieškota poeto palaidojimo vieta.
Iš tikro po bažnyčia buvo rasta kapavietė ties pačiu altoriumi. Į tą pačią kapavietę labai kukliame karste buvo palaidotas antras asmuo, o visai šalia buvo trečiasis su puošniomis įkapėmis kapas. Pastarieji du palaidojimai po bažnyčia buvo paskutiniai - vėlesnių nerasta. Kadangi nuo 1780 m. kovo 20 d. pagal Karaliaučiaus valdžios nuostatą niekas daugiau negalėjo būti laidojamas bažnyčioje, tai savaime piršosi išvada, kad du paskutinieji palaidojimai galėjo priklausyti 1780 m. vasario 18 d. mirusiam K. Donelaičiui ir tų pat metų kovo 15 d. mirusiam Tolminkiemio amtmonui T. Ruigiui. O seniausias kapas lyg ir galėtų priklausyti amtmonui K. Beringui, kuris prižiūrėjo šios bažnyčios statybą ir mirė 1766 m.
Ar tik šie faktai nevertė Mokslinės K. Donelaičio palaikų paieškų komisijos narius gal net nesąmoningai šlieti ir savo tyrimų rezultatus prie iš anksto žinomos schemos? Vieno palaidojimo įkapės kuklios - kaip tai puikiai dera su pietisto Kristijono Donelaičio, kokį mėginome įsivaizduoti, įvaizdžiu. Puošnios įkapės, žinoma, turėtų priklausyti godžiajam amtmonui T. Ruigiui, su kuriuo bylinėdamasis dėl Tolminkiemio žemių separacijos, K. Donelaitis sugadino sau nemažai sveikatos.
Teismo medicinos ir rentgenologiniai dviejų paskutiniųjų palaidojimų tyrimai padėjo nustatyti, kad kukliajame karste palaidotas 65-70 m. amžiaus vyras, o puošniajame - 50-55 m. vyras. Priminsime, jog K. Donelaitis mirė 67 metų, o T. Ruigys - 52 metų, tai abejonių vis mažėjo. Be to, vyresniojo mirusiojo stuburo slanksteliuose buvo aptikta suaugimų, rankų pirštų artrito požymių ir dešiniosios kojos lengva trauma, o visa tai paaiškino senstančio poeto nervingumą ir negalias.
Deja, net ir tarp pačios Palaikų paieškos komisijos narių vieningos nuomonės nebuvo. Vieni didžiausių autoritetų, XVIII a. Mažosios Lietuvos kultūros žinovai - Jurgis Lebedys ir Vincas Kuzmickas - komisijos išvadų nepasirašė. Veikiausiai būtų nepasirašęs ir Bernardas Aleknavičius, nors niekas jo nuomonės tuo metu ir neklausė.
|