Prof. Juozas V. Vaitkus
Vilniaus universitetas,
LMA Fizikos sekcijos pirmininkas

Ką daryti?

Pateikiu pavyzdį iš Vokietijos gyvenimo norėdamas parodyti, kad pas mus šis mechanizmas veikti negali: mes nebeturime pramonės, kur būtų galima taikyti mokslinių tyrimų rezultatus, nes dėl taupumo panaikinti konstruktorių skyriai ir dabar konstruktorių yra tiek, kiek reikia jau perprastoms technologijoms įsisavinti. Norint taikomuosius mokslinius tyrimus įdiegti pramonėje, reikia įveikti ne mažiau kaip du darbo etapus, kurių metu užduotis paprastai sprendžia mokslininkai ir inžinieriai. Todėl, norint susieti šiandienos ir ateities mokslą su artimos ir tolesnės ateities pramone, reikia imtis tam tikrų organizacinių sprendimų, tarp jų ir tokių, kurie Lietuvoje priimami politine valia.

Lietuvos politinė valia dabar turėtų nuspręsti, kokia pramonė Lietuvoje turi būti ir koks valstybės vaidmuo yra ją plėtojant. Žvelgiant į pasaulinę patirtį, galima numatyti kelis variantus.

Pirmasis - tokia pramonė, kaip dabar tęsiama praėjusio šimtmečio laisvosios rinkos praktika ir siekiama, kad Lietuvos valdžia taptų nepriklausoma nuo pramonės. Didžiąją pramonės dalį valdys užsienio kapitalas, kuriam rūpės ne Lietuvos pramonės interesai. Kai kurie mūsų mokslo žmonės ras darbo užsienyje, kai kurie jų liks aukštosiose mokyklose, kurias iš inercijos vadins universitetais. Tai pesimistinis variantas, pateikiamas, tikintis, kad bus ne taip, kaip dabar.

Antrasis variantas toks, kaip kitose mažose valstybėse, kuriose sugebėta sukurti pramonės gigantą nacionalinio kapitalo valdomą. Šios pramonės lobistai savoje vyriausybėje užtikrina, kad (pavyzdžiui, kurdami valstybės ir privačių finansinių resursų išlaikomus fondus ir programas) mokslo kolektyvai ir aukštosios mokyklos siektų įsitraukti į darbus, naudingus jų interesams, ir būtų rengiami reikiamo lygio specialistai. Toks modelis lyg ir galioja Olandijoje (Phillips), Suomijoje (Nokia).

Trečiasis variantas - kaip kitose nedidelėse (taip pat ir didelėse) valstybėse, kuriose veikia nemažai ir įvairių krypčių bei įvairaus kapitalo valdomos įmonės. Jose mokslo potencialas panaudojamas per mokslo parkuose steigiamas “spin-off” firmas, kurios iš pradžių gavusios paramą, veikdamos toliau renkasi: ar sukurtus naujus gaminius ir technologijas parduoti ir toliau kurti naujoves, ar tapti savarankiškomis ir toliau plėtoti sukurto gaminio gamybą, ar įsitraukti (būti nupirktoms) į didesnę firmą. Tokiu būdu mažos firmos, panaudodamos mokslo pasiekimus, kuria konkurencingus produktus, o pramonė atsinaujina gamindama naujus gaminius. Pramonė kartu su valstybe remia įvairius mokslo fondus.

Pastarieji du variantai galėtų būti diegiami Lietuvoje, nors dar vis besitęsiančiu pereinamuoju periodu būtų reikalingos tam tikros ir valstybės lygmens iniciatyvos (valstybinės politikos pareiškimas). Kadangi “mokslo parko” sąvoka yra labai įvairiai traktuojama, todėl keli sakiniai apie ją.

Mokslo ir technologijų parkai

Valstybė turėtų būti suinteresuota diegti naujas technologijas ir mokslo rezultatus į gamybą bei kurti naujas darbo vietas ir naujus konkurencingus gaminius (taip pat ir didinti eksportą). Tuo tikslu ji sukuria įstatymų bazę, kuria remiantis suteikiama parama tokių firmų veiklai, o universitetams pavedama prižiūrėti mokslo ir technologijų parkų veiklą, kad lengvatas gautų tik tos firmos, kurios diegia naujas technologijas ir mokslo rezultatus į gamybą ir kuria gaminius, konkurencingus užsienio rinkai.

Universitetai suinteresuoti sudaryti sąlygas mokslo personalui savo žinias diegti į gamybą, taip pat ta veikla turi užtikrinti, kad būtų kuriamos naujos darbo vietos. Šitaip atsiranda galimybė į universitetinį mokslą įtraukti jaunesnius darbuotojus, t. y. spręsti kadrų senėjimo problemą, patenkinant ir darbuotoją, kuriam reikia didesnio uždarbio, ir universitetą, kuriam svarbu, kad būtų dirbamas intensyvus mokslinis darbas. Be to, šitai kelia mokslo prestižą ir parodo, kad būtina modernias žinias įsisavinti studijų metu, t.y. keliamas studijų lygis. Kita vertus, darbas firmoje - tai ir gamybinės praktikos vieta, ir galimybė papildomai užsidirbti studentui, o mokslininkui parduoti savo “know-how”, jei jis pats nenori įsitraukti į gamybinę veiklą. Panašūs ir mokslo institutų interesai.

Pramonė turėtų būti suinteresuota tuo, kad daugiau atsirastų mažų įmonių, kurios gamintų produkciją mažomis partijomis, o jei naujas gaminys pasirodytų perspektyvus, tai pramonė galėtų ir visą firmą įtraukti į savo sudėtį (t.y. nupirkti). Be to, šios įmonės gali atlikti ir specialius užsakymus, kurie reikalingi sprendžiant firmos problemas. (Bent taip yra pasaulyje.)

Savivaldybė turėtų būti suinteresuota, kad atsirastų aukštas technologijas taikančios gamybinės firmos, kad jos regiono mokslas būtų diegiamas praktiškai, mokslo ir technologijų parke vyktų prestižiniai pasitarimai, konferencijos. Be to, jei jos būtų tuo suinteresuotos, tai dėl mokslo ir technologijų parko darbuotojų ir jų klientų patogumo netgi tegul pastato specialius pastatus, nutiesia specialias transporto linijas. Tegul organizuoja savo svečių ekskursijas į tokį parką, kuriame parodo, kad savivaldybė lygiuojasi į pažangią pasaulinę patirtį.

Vilniaus savivaldybės nuomonė buvo kitokia. Ar tik ne nuo tada, kai buvo pateiktas mokslo ir technologijų parko projektas ir paprašyta rezervuoti tą teritoriją ateities darbams, ir buvo pradėtas individualių sklypų skirstymas. Užuot atsižvelgus į prašymą, ten pradėta formuoti individualių statybų plotus, apie kuriuos projekto pateikimo metu dar iš viso nebuvo kalbama.